PASIVAIKŠČIOJUS KITA LEDO PUSE PAGAL V.STANKŲ 5

Loreta Varaniūtė, Lina Staponaitė*)
www.kamane.lt, 2010-06-23

V.Stankus. Nuotr. iš rasyk.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

V.Stankus. "Vaikščiojimas kita ledo puse". 2009.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Turbūt pats didžiausias išbandymas poetams yra išbandymas šlove. Premijos už kūrybą tenkina kūrėjų garbėtrošką ir kartu leidžia jiems patiems patikrinti save -- ar puikybė neužgožia kitų, aukštesnių, įkvėpimo šaltinių. Jauniems poetams premijos turbūt dar pavojingesnės: jaunuoliškas maksimalizmas labiau linkęs sureikšminti įvertinimus.

Ar Zigmo Gėlės premiją šįmet už debiutinę rinktinę „Vaikščiojimas kita ledo puse“ gavusį poetą Vytautą Stankų toks įvertinimas įkvėps naujiems poetiniams ieškojimams, ar užmigdys ant laurų, kol kas kalbėti anksti. Bet pasivaikščioti kita ledo puse ir susipažinti su ryškiausiu metų poetiniu debiutu – intriguojanti ir viliojanti patirtis.

Žvilgtelėjus į rinktinės viršelį užkliūna neaiškus kojų skaičius: išblukusios, sutrūkinėjusios, defragmentuotos, ne vienos, bet vienišos. Iliustracija kelia klausimą: ar toks yra ir rinkinio eilėraščių žmogus? Vienišas, sutrikęs, kažkur, gal minioje, matytas ar net pažintas, bet taip iki galo ir neužčiuoptas. Atsakymą surasime tik skaitydami lėtai ir atidžiai.

Kiekvienas V.Stankaus eilėraštis reikalauja dėmesio, atsargumo. Nepraversi ramiai kaip kokio poezijos pradinuko eksperimentų. Trijuose rinktinės skyriuose viskas labai komplikuota. Autorius per savitą, ne iš karto pajuntamą sistemą eiliuoja išgyvenimus.

Atrodytų, geriausias ir patikimiausias raktas į rinkinį ar atskirą eilėraštį yra jo pavadinimas. Deja, lepiam vaikštinėtojui tenka nusivilti. Pavadinimai čia nėra raktai, jie – migloti, įtartini, nes šis miestas be durų/ nors pilnas raktų,/ vienišų ir seniai nenaudingų (p. 57). Neretai atrodo, jog eilėraščio pavadinimas ne tik nerakina kūrinio, bet apskritai yra atskiras jo fragmentas, unikalios reikšmės ir raiškos.

Nepatikimus raktus reikia išmesti. Belieka kliautis savo pajautimais, asociacijomis, įtarimais. Nors eiles ir sieja fragmentuota raiška, panašios temos, bet jų reikšmė vis tiek turi būti susikurta kiekvieno skaitytojo. Ko gero, tuo poezija ir galinga. Bet kartu ir pavojinga.

Poezijos skaitymas (o turbūt ir kūrimas) – tai stovėjimas ant bedugnės krašto: kaip subjektyvų padaryti objektyvų, kaip būti savitam, bet kartu sukurti pokalbį? Taip, poezija pavojinga veikla, o jauniems, tarp savitos kalbos paieškų ir autoritetų įtakos besiblaškantiems poetams, ji dar pavojingesnė. Vaikščiodamas kita ledo puse, blaškosi ir V. Stankus.

Rinktinė palieka dvejopą įspūdį: atrodo, tai – labai asmeniška poezija, kurią reikia skaityti atsargiai, kad skaitymo patirtis nebūtų spraudžiama į objektyvius, dirbtinai nuo bet kokios metafizikos išgrynintus sprendinius. Kita vertus, ši poezija dažnai yra net  per daug asmeniška, per daug subjektyvi, todėl atrodo tolima, neperskaitoma.

„Vaikščiojimas kita ledo puse” pažymėtas akistatomis su šia didžiąja poezijos dilema: knyga traukia tikrumu, išjaustumu, bet drauge norisi bėgti iš jos, nes per daug tai slidu, per daug šalta, kad imtum ir patikėtum.

Svetimumas ir desperacija čia pinasi su tapatybės stabilumo ilgesiu, perauga į Dievo ieškojimus, kol galiausiai visą būtį nusiaubia absoliutus visa ko neigimas.

Taigi, nei temos, nei motyvai – ne nauji. Visa tai ne kartą girdėta, matyta, skaityta, jausta. Bet juk ne idėjos ar temos poezijoje svarbiausia. Ne tai, kas suvedama į bendrus loginius teiginius. V.Stankus atkakliai bando ieškoti savitos formos žmogiškai patirčiai išsakyti – ir tai jo stiprioji vieta.

Valtis jam – būtis, gyvenimas, sąmonė (<...> ateik ateik/ į mano valtį./ Čia mano vienatvė/ gilesnė. (p.25)), bet kartu valtis – desperacija, viltis (<...> kur bėgiais bėga vėlės ir kuprius,/ jis tempia iš paskos valtelę/ ieškodamas tvano stoties <...> (p.45). Eilėraščių žmogus vienišas supasi savo valtyje, nukankintas, laukdamas ir nelaukdamas svečių – artimųjų.

Rinktinės potekstėje nuolat skamba retorinis klausimas: ar nepaliaujamai byrant stabilioms pasaulio formoms dar gali išlikti kažkas artima, kažkas pastovu, bendra?

Vaikštantysis kita ledo puse kenčia nuo savo ir tikrovės defragmentacijos, klaiksta, kai į delną/ atsilupa veidas (p. 26). Skuteliais, draiskanom atsilupa visa kažkada kurta tapatybė, tikrovė išduoda savo iliuziškumą, o tiesa – tuštumą. Nieko nėra, kas būtų nuolat, viskas nyksta nuolatinėje erozijoje. Nykimo ir nykumo nualintam eilėraščių žmogui nebeliko nieko, tik dūmų kvapas, ore sklandantys pelenai. Ir žuvys. Kvailos, bukos, aklos, bejausmės kaip akmenys ir kaip žmonės, tokioj pat neviltyje ir nelaisvėje (žuvelės tinkluose dūsta/ ir eina iš proto, p. 51).

Žuvys kaip aliuzija į krikščioniškąją simboliką – Kristų. Aliuzija, sakanti, kad galbūt kažkur dar yra dievai, kurių vis dar ieškoma: viešpatie, vis dar žaidžiu/ jog esi (p. 35). Bet sugriuvęs, destrukciją jaučiantis žmogus nieko nežino, blaškosi – ar dar įmanoma tikėti? Ar yra į ką? Vaikštantysis sako:

pernelyg toli nueita.

medis pražydęs po dievo langais

kur tuščia laukimo –

niekas pro juos nebežiūri

kiek bedaužytum (p. 18)

Taigi Dievui, kuris yra kažkur, vaikštantysis nerūpi, nes jis, t.y. Dievas, drebančiom rankom tapydamas nieko negirdi (p.54). Nei deformuotų, bespalvių maldų, nei prakeiksmų. Viskas – tik juodas, gilus purvas, ir jokio rojaus nėra: kaip gražiai šiąnakt/ jūsų gyvenimas virsta/ garu./ iš purvo į purvą/ ir rojaus nėra (p. 50).

Nėra nieko gero net po mirties, nėra ko tikėtis ar siekti. Viskas staiga sugriūva. Net kai akys nuo tamsių sielos glūdumų pakyla į miestą, viskas lieka taip pat – ta pati klaiki vienatvė, žiaurumo grimasos, tamsa. Šioje pilkoje popiergalių ir negyvųjų realybėje suluošintas žmogus neranda jokios atspirties.

„Vaikščiojime kita ledo puse“ kuriamas niūrus šiuolaikinis žmogus: suluošintas, susiskaldęs, perkrautas tuščios, nykios, destruktyvios realybės. Prasmės tokiam žmogui  visai nėra arba ji tiesiog nepasiekiama, neprasimuša pro pelenus ir dūmus. V.Stankus, tapydamas žmogaus būtį, naiviesiems nepalieka jokios prošvaistės net rinkinio pabaigoje. Jo kuriama tikrovė fragmentuota, apsvilusi, išreikšta begale prasmių vingių, detalių, žodžių žaismų. Begalinis jauno žmogaus nuovargis gyventi, tikėti, ieškoti šventų, vienatinių prasmių veda į sunkiai perprantamą, nesibaigiančių ieškojimų vis labiau alinamą egzistenciją.

Be abejo, lieka nemažai ir atvirų klausimų. Galbūt rinktinėje braižoma jauno šiuolaikinio žmogaus būties dramos seismograma yra tik madingi jaunuoliško nihilizmo šuorai, kurie su laikui bėgant vis atsinaujinančia patirtimi nurims? Galbūt poetas nesugeba įsijausti į žmogaus būties įvairovę ir dėl demonstratyvaus noro maištauti viską tapo tik minorinėmis spalvomis, ignoruodamas retkarčiais nušvintančius mažorus?

Vis dėlto tokie klausimai priklauso skaitytojo subjektyvumams. Juose – užslėptas noras primesti poetui savo pasaulėjautą. Kol kas atsakymas į tokius klausimas vienas – reikia palaukti.

Gyvenimo net poezija nepaslėpsi, bet ir neparodysi – tokį įspūdį palieka Pasivaikčiojmai kita ledo puse. Nors kai kurie eilėraščiai rinkinyje taip ir lieka neatrakinti, nepajausti, nesvarūs ir tušti, rinktinės paliktas patirties krūvis verčia suabejoti, ar visada pirmas blynas esti prisvilęs. 

 

*) Autorės yra 2008 m. portale kamane.lt debiutavusio jaunųjų VU LHF  literatūrologų -- alternatyvios krypties literatūros aktyvaus sąjūdžio (AKLAS) „Žirklionis“ narės.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*