Birželis

D.Pulauskas jubiliejaus proga nupūs dulkes ir nuo ankstyvosios savo kūrybos.. R.Jurgaičio nuotr.

50-metį minintis vienas populiariausių šalies džiazo kūrėjų - klavišininkas, kompozitorius, aranžuotojas ir grupių lyderis Dainius Pulauskas - šiemet visus koncertus skiria šiai savo sukakčiai.

Birželio 9-ąją muzikas pakvies į jubiliejinį vakarą LRT didžiojoje studijoje, kur atskleis įvairias savo talento puses. Vėliau D.Pulauskas naujas programas pristatys Nidos džiazo šventėje ir festivalyje "Vilnius Jazz".

Sukakties proga kūrėjas dovanoja gerbėjams ir naują savo grupės DVD, o netrukus pristatys savo aštuntąjį autorinį albumą. Kartu su jubiliatu pavaikščiojome jo kūrybos keliais.

- Jūs parašėte muzikos įvairiausioms sudėtims - nuo pjesių fortepijonui solo, mažiems ir dideliems džiazo ansambliams iki simfodžiazo. Pristatėte daugybę projektų vienas, su įvairiais džiazo bei kitų muzikos žanrų atstovais, tapote puikiu akustinių ir elektroninių tembrų žinovu. Ar buvo sunku susikrauti tokį patirties bagažą?

- Aš gana vėlai įsiliejau į džiazą - jau atidirbęs dešimt metų vokaliniame instrumentiniame ansamblyje "Oktava". Jame nuo studijų metų muzikavau labai intensyviai. Per mėnesį surengdavome po 30 koncertų, išvien važinėdavome. Būdavo, atskrendu iš Tbilisio į Vilnių išlaikyti egzamino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kitą dieną lekiu į Azerbaidžaną.

Tais laikais "Neringoje" grodavo Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Leonido Šinkarenkos ir Gedimino Laurinavičiaus kvartetas. Galėdavau beveik tik per langą į juos pasižiūrėti ir pavarvinti seilę. Kita vertus, anuomet mane lydėjo abejonės, ar galėčiau prie jų pritapti. "Oktavoje" džiazo buvo mažai - grojome estradinę muziką.

Jei dabar būčiau jaunas, nepraleisčiau progos pastudijuoti džiazo svetur. Šiuo atžvilgiu mano karta daug prarado. Mes viską turėjome išmokti patys iš klausos. Nebuvo natų, vadovėlių - jokios informacijos. Medžiojome įrašus, kopijavome kasetes, klausėmės jų iki sudilimo. Iš esmės mes - savamokslių džiazo muzikantų karta.

Kita vertus, to, kas buvo sunkiai pasiekiama, labiau ir norėjosi. Dabar jaunimui prieinama viskas - yra improvizavimo metodikos, viskas išaiškinta teoriškai, atsivėrė keliai į užsienį, bet nepasakyčiau, kad dėl to jų muzika yra kokybiškesnė.

- Ar pavykdavo įgyvendinti viską, ką sumanydavote?

- Bent jau įrašydavau ir dabar įrašau visus savo užbaigtus ir atliktus kūrinius. Nebūna taip, kad šiek tiek juos pagroju, nutrenkiu ir pamirštu. Susidarytų jau netoli šimto mano parašytų džiazo pjesių. Tarp jų nėra tokios, kurios šiandien negalėčiau klausytis - visos išjaustos, apmąstytos ir pateiktos pagal to meto galimybes.

Idėjas realizuoti reikia daug laiko. Ilgai jas svarstau, kartais tenka ir pasikankinti. Būna, mintyse labai aiškiai išgirstu muziką, o atkurti jos niekaip negaliu. Kaip sapne: viskas atrodo aišku, o prabudęs pusės nesuvoki. Minkau, minkau, dėlioju motyvą - vis ne tai.

Tačiau kūryba nėra vien mūzos laukimas. Kuo daugiau groji, tuo daugiau minčių kyla. Kompozicija gali išsiskleisti iš vienos patikusios spontaniškos ritminės frazės ar tembrinio motyvo.

Pavyzdžiui, vienas naujausių mano kūrinių atsirado, vos padėjau rankas ant japoniško "Kurzweil" sintezatoriaus klavišų: pagrojau kelias natas - susidėliojo visa melodija. Iki tol muzikavau tik "Yamaha" instrumentais - labai mėgstu jų spalvą, net vienu metu demonstravau šios kompanijos produkciją. Tačiau norėjosi praplėsti savo muzikos skambesį - "Kurzweil" tam labai tiko.

Man nebūna taip, kad nutariu parašyti kūrinį - sėdu ir parašau. Idėjos visą laiką kaupiasi, o prireikus jas tik peržiūriu ir apdoroju. Tam išnaudoju akimirkas tarp kitų darbų.

- Tokių akimirkų ne tiek jau daug, ar ne?

- Pastarasis pusmetis buvo labai intensyvus: nuolat grojau televizijos projektuose, aranžavau jiems kūrinius, gastroliavau su "Baltic Jazz Trio" Baltijos šalyse, su L.Šinkarenkos "Jazz 4" - Londone. Viskas sukrito vienu metu - nebuvo nė vienos laisvos dienos. Tokia mūsų, muzikantų, "krizė".

Bet kai yra tikslas įrašyti albumą ar parengti naują programą, tam surandi laiko. O naujų sumanymų visada yra.

Pavyzdžiui, dabar aš esu užsidegęs idėja pagroti su paukščiais. Tai įmanoma. Mes su Veronika Povilioniene įrašėme lopšinių albumą, kuriame ji dainuoja su lakštingala. Tikiu, kad ir man pavyks pabendrauti su paukščiais. Būtų dar vienas amplua.

- Jūs netikite sėkme, be sunkaus darbo?

- Mano sėkmė – mano rankose. Aš viską darau pirmiausia sau - be jokio apsimetinėjimo. Kada tai, ką sukuriu, patinka man pačiam, tada parodau ir kitiems.

Aišku, labai svarbu, su kuo groji. Mano grupės branduolys su manimi - nuo pat pirmųjų projektų. Taigi aš gerai žinau savo grupės narių privalumus ir stengiuosi rašyti muziką taip, kad jie atsiskleistų. Kartais dėl to pats nedaug improvizuoju. Muzikantai negali būti tik idėjų vykdytojai. Tai pakenktų ir koncertams, ir kolektyvui.

Negaliu sakyti, kad nesu sulaukęs pagalbos iš šalies. Be valstybės paramos, nebūtume su grupe išvykę į gastroles JAV ir Malaizijoje.

- Jūs esate grojęs ir Indijoje, Kinijoje, Indonezijoje. Ar egzotiški įspūdžiai svarbūs jums kaip kūrėjui?

- Jie neabejotinai palieka pėdsaką kūryboje. Mane egzotika lydi nuo "Oktavos" laikų. Su šiuo ansambliu mes tris kartus buvome Afrikoje, apkeliavome visą pietinę šio žemyno dalį: lankėmės karo zonose, vietovėse be elektros, džiunglėse ir kapitalistinėse kolonijose. Tokių įspūdžių nepamirši. O paskutinės "Oktavos" gastrolės po JAV ir Kanadą truko net tris mėnesius.

Jei mano kelyje nebūtų pasipainiojęs šis ansamblis, gal būčiau anksčiau pradėjęs groti džiazą. Bet "Oktavos" laikotarpis turėjo ir savo pliusų: ne tik pamačiau pasaulio, bet ir įgijau svarbių profesinių įgūdžių. "Oktavoje" aš pradėjau kurti ir aranžuoti muziką.

- Tačiau tų laikų kūrybą padėjote į archyvą?

- Jubiliejaus proga atgaivinsiu anuomet parašytų savo dainų - artėjančiame koncerte skambės naujos jų aranžuotės. Kadaise aš mėgau kurti dainas - buvo kam ir kur jas atlikti. Kai dirbau "Oktavoje", daugiausia jų parašiau Žilvinui Bubeliui.

Dabar mano dainas, be "Oktavos" laikų bendražygio Gyčio Paškevičiaus, atliks Donatas Montvydas, Rosita Čivilytė ir Egidijus Sipavičius. Visus tekstus mano melodijoms kuria mano žmona Jolanta. Man sunku rašyti muziką pagal tekstą. Sukūrėme jubiliejaus proga ir naujų dainų. O su džiazo grupe koncerte atliksime įvairiais metais mano sukurtų kompozicijų.