“A.M.GERMEKAS IR ORKESTRINIS FLAMENKAS”: SKIRTINGŲ KULTŪRŲ JUNGINYS 2

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2010-06-30

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“Išvarytas valstietis” (arabiškai fellahmengu), flamandai, flamingai, liepsna (ispaniškai flama) – tai tik keletas iš daugelio žodžio flamenkas etimologijos variantų. Iš tiesų, pats žodis, kaip ir flamenko žanras, sietinas su itin charakteringais Andalūzijos (Ispanijos regiono) šokiais ir muzika, yra apipintas daugybe reikšmių bei kilmės variantų ir legendų. Ir vis dėlto, išgirdus žodį flamenkas,tikriausiai ne vienam prieš akis iškyla juodaplaukė,  čigoniškos išvaizdos ispanė, besiplaikstanti ilga ryškiaspalve suknele, ilgais auskarais, rankoje laikanti vėduoklę. O ausyse skamba temperamentinga gitaros melodija.

Beveik toks, tačiau truputį modifikuotas ir santūresnis reiškinys birželio 26-27 d. pristatytas Pažaislio muzikos festivalio koncertuose. Kauno valstybinėje filharmonijoje flamenko kultūros dalelę klausytojams pateikė austrų gitaristas ir kompozitorius Andreasas Maria Germekas ir ispanai Carmen Fernández (vokalas), Belén Cabanes (šokis) ir José Santiago (mušamieji) drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tąkart skambėjęs „Orkestrinis flamenkas“ – „ko gero, pirmasis pasaulyje bandymas klasikine maniera sukurti instrumentinį koncertą, kurio pagrindas yra flamenko muzika“ – skelbė renginio programėlė. Šis A.M.Germeko opusas, skambėjęs pirmoje koncerto dalyje – siuita flamenko gitarai ir orkestrui (Tiempo de Flores) – ir buvo pagrindinis vakaro akcentas tiek dramaturgiškai, tiek konceptualiai. Svarbu paminėti, jog tai buvo pasaulinė šio kūrinio premjera. Galima teigti, kad naujas buvo ne tik kūrinys, bet ir jo idėja: ugningi flamenko ritmai, persipynę su simfoninio orkestro garsais, harmonija, būdinga klasikinei muzikai, ir kiek romantinis koloritas nėra itin įprastas reiškinys muzikos, juo labiau akademiniame pasaulyje. Kartu tai buvo ir skirtingų kultūrų sintezė – kone visą laiką muziką lydėjo ritmingas ir užtikrintas C.Fernández ir B.Cabanes sudėtingo flamenko ritmo plojimas rankomis ir Katalonijos regione taip pamėgto būgnininko J.Santiago virtuoziškumas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Austrų kilmės gitaristui A.M.Germekui teko tarpininko tarp šiaurietiškojo santūrumo ir pietietiškojo temperamento vaidmuo – kadaise klasikinę gitarą jis iškeitė į flamenką. Tiesa, kultūrinis dvilypumas kartkartėmis atsispindi ir jo grojimo manieroje: puikiai įvaldęs flamenko grojimo techniką, jis vis dėlto išlieka akademiškai santūrus. Apskritai sumanymas simbioziškai jungti iš pažiūros skirtingus dalykus yra originalus ir įdomiai įgyvendintas. Deja, tikriausiai dėl šios priežasties šiek tiek nukentėjo kūrinio vientisumas: kartkartėmis ugningus flamenko ritmus nustelbdavo eklektiškumas, tačiau ne visada tai išėjo į blogą, nes skirtingo pobūdžio komponentai tarpusavyje gana gerai derėjo. Vis dėlto nebuvo itin sunku pastebėti, kad santūriems lietuvių orkestro atlikėjams komplikuoti flamenko ritmai nėra įgimti – poliritmizuotuose fragmentuose jautėsi sumaištis, atsispindėjusi ir orkestro atlikėjų veiduose.

Ugningi ritmai ir temperamentas – išskirtiniai flamenko kultūros bruožai. Tuo tikriausiai neabejotų niekas, tačiau iš tiesų ši muzika ir šokis dažniausiai iliustruoja gilius vidinius žmogaus išgyvenimus ir dažniausiai visai ne jaunatviškus dūsavimus dėl nelaimingos meilės. Tad ir pati kūrinio „Gėlių metas“ idėja yra atspindėti vaikystėje tėvo netektį patyrusio žmogaus santykį su aplinka – šeima, visuomene ir jo jausmus. Todėl siuitos koncepcijos centre atsidūrė tokia įvykių ir žodžių seka: gyvenimas – atsiminimai – vaikas – žaidimas – nuostaba – baimė – ieškojimas – skausmas – tuštuma – tėvas – nesamas – sunaikintas – kūnas – tyla – ašaros – marmuras – dievas – dėžė – dyglys – bejėgiškumas – narsa – vienatvė – jausmas – svajonė – meilė – šviesa – magija – ryškumas – iliuzija – gyvenimas.

Tiesą sakant, klausantis kūrinio, visa tai buvo sunkoka suvokti ir, ko gero, viena didžiausių problemų – kalbos barjeras, mat tekstas komponuotas ispanų kalba. Bet galbūt šiuo atveju ir nebūtina viską suprasti. Tačiau įgudusiam muzikos klausytojui nebuvo ir itin sunku atsekti tam tikras asociacijas – pavyzdžiui, dalyje, įvardintoje kaip „Bažnyčia“, aiškiai buvo girdėti sarabandos ritmai, akivaizdžiai siejami su mirtimi (sarabanda – ispaniškas šokis, laidotuvių eitynės). Daug spalvinių niuansų kūriniui suteikė įspūdingas ir unikalus C.Fernández balsas, atskleidžiantis čigoniškosios kultūros ypatumus ir subtilumus bei subrendusios moters vidines dramas. Vis dėlto publiką labiausiai žavėjo ne ką mažiau įspūdinga ir dramatiška B.Cabanes choreografinė kompozicija: ugningasis flamenko buvo pateiktas šiuolaikiškai ir minimalistiškai. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pirmiausia tai atsispindėjo šokėjos aprangoje – tikriausiai daugelis tikėjosi išvysti ryškiaspalvę besiplaikstančią suknelę, tačiau  tąkart ją pakeitė santūresnė, prislopintos raudonos spalvos, pridengta pilkai žalios spalvos ilgarankoviu sagomis susagstytu apsiaustu, kruopščiai suderintu su choreografija. Ko gero, „Gėlių siuitoje“ nebuvo itin svarbu demonstruoti šokio techniką – pasirinkta itin subtiliai atskleisti žmogaus sielos niuansus. Galima teigti, jog tai labiau priminė šiuolaikinio šokio teatrą su flamenko elementais, nei patį autentišką flamenką.

Po  dramatiškai sudėtingos pirmosios dalies nuskambėjo antroji – gerokai paviršutiniškesnė ir linksmesnė. Tęsiant ispaniškąją tematiką, dalies pradžioje skambėjo ispanų impresionitso Manuelio de Fallos ištraukos iš baleto „Meilė burtininkė“ (El Amor brujo).Toks kūrinys pasirinktas neatsitiktinai – baletas paremtas Andalūzijos regiono, kuriame iškilo ir klestėjo flamenkas, dainomis ir šokiais. Tačiau po įspūdingos pirmosios dalies šis kūrinys nuskambėjo blankokai – scenoje nepasirodžius Pažaislio muzikos festivalio svečiams, muzikos skambesiui trūko spalvų, taip pat temperamento ir kontrastų, atliekant skirtingo pobūdžio opusus.

Galima buvo pasigesti ir iliustratyvumo, mat kone visos baleto ištraukos turi programinius pavadinimus (pavyzdžiui, Naktis, Vaiduoklis, Vidurnaktis).Ten, kur būtų pageidautinas subtilumas, jis iki galo nebuvo išgautas; ten, kur jėga, – jos taip pat pritrūko.

Ir vis dėlto taip ugningai prasidėjęs koncertas juk negalėjo baigtis santūriai – pabaigoje skambėjo dar trys A.M.Germeko kompozicijos: „Mažos katytės saulėje“ (Rumba), „Murillo sodai“ (Fandango) ir „Taranto“. Pastarųjų kompozicijų dramaturgija ir gylis neprilygo „Gėlių siuitai“, skambėjusiai pirmojoje dalyje, tačiau jos buvo lengvos ir žaismingos, o drauge į sceną grįžo ir pats kūrinių autorius bei kiti solistai, sugrąžinę flamenką. Tiesa, iš konteksto šiek tiek iškrito fandango pagrindu sukomponuota kompozicija „Murillo sodai“ (Fandango). Fandango – porinis Andalūzijos liaudies šokis, kur kas paprastesniu trejiniu ritmu, ir, nors įvardijamas kaip viena flamenko atmainų, nėra toks charakteringas.

Tenka pripažinti, kad šiame kontekste „Murillo sodai“ veikiau priminė populiariosios muzikos kūrinio aranžuotę simfoniniam orkestrui, gitarai ir mušamiesiems ar miuziklo ištrauką nei flamenko ir akademinės muzikos sintezę. Ypač tai atsispindėjo publikos reakcijoje ir orkestro dirigento Martyno Staškaus kūno kalbos niuansuose. Vis dėlto koncerto pabaigoje gana įspūdingai buvo grįžta į flamenko atmosferą. „Taranto“ suteikė galimybę pasireikšti šokėjai B.Cabanes – pademonstruoti ugningus flamenko judesius ir sudėtingą techniką. Finalinis atlikėjos pasirodymas prikaustė dėmesį, o muzikai, regis, teko antraplanis vaidmuo. Šiuokart tai buvo autentiškas flamenkas, lydimas techniško ir greito batų kulniukų kaukšėjimo, plastiškų rankų judesių bei kastanječių garso.

Reikia prisipažinti, kad vertinti šį koncertą kaip vientisą darinį yra nelengva. Nors pasirinkta aiški tematika ir koncepcija, jame buvo gausu įvairiausių nuotaikų, sukėlusių nemažai skirtingų vertinimų ir emocijų. Kita vertus, taip galbūt bandyta įtikti įvairaus skonio klausytojams. Juk ne visiems priimtina giliai kapstytis po sudėtingas žmogaus sielos gelmes, analizuoti, kaip jos atspindimos muzikoje ir šokyje. Lygiai taip pat ne visiems patinka ir paviršutiniškesnis iliustratyvumas, nereikalaujantis analitinio mąstymo ir specialaus muzikinio išsilavinimo. Ko gero, tai atitinka ir pačią Pažaislio muzikos festivalio idėją – pateikti plačią muzikos renginių paletę, suteikiančią galimybę išsirinkti sau priimtiną variantą skirtingos muzikos mėgėjams.

 

E.Katino nuotraukos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*