Sausis

„Teptuką turi valdyti drausmingas protas“ arba -- „ tai, kas glūdi už potėpio, svarbiau už patį potėpį“. Šios dvi, turbūt rytiečių tapytojų, mintys labiausia tinka Arūno „šluotiniams“ kūriniams apibūdinti.

Protas ir emocija, bandymas pažvelgti, kas slypi už potėpio, pagaliau -- drąsa nubraukti visą tapybos paviršių ieškant esmės. Menininko kartojimasis reiškia jo mirtį.

Kodėl Arūnas 1994 m. pasuko tokiu keistu keliu? Juk tapybos mėgėjai, žiūrovai vertino ir žinojo jį kaip „laiptinių“ tapytoją. Arūnas buvo prasitaręs: „Ką betapyčiau -- jau viskas visiems gerai?“.

Tada, 1994 metais, po surengtos „šluotinių“ darbų parodos Kauno paveikslų galerijoje, dauguma buvo šokiruoti, kai kurie net pasipiktinę, nes buvo įpratę pajusti atpažinimo džiaugsmą matydami Arūno paveikslus. Čia staiga -- eliminuota spalva ir didžiulių potėpių vitališkas ritmas.

Dabar galvoju, kad tai buvo preliudija jo paskutiniajam darbui, aitvarui Gruzijoje. Menininkas kartais nesąmoningai aiškiaregiškai savo darbais numato ateitį.

Tada, 1994 metais, Arūnas atmetė visą taip puoselėtą ir brangintą koloristinę tapybą ir ieškojo pirmykštės, pirmapradės esmės. Tai, kas glūdi už potėpio, ir yra svarbiau už patį potėpį.

Jam buvo svarbu tapybos kalbos artikuliacija. „Šluotiniai“ darbai tam tikra prasme nebuvo spontaniškumo vaisius. Posūkis į tokią tapybą buvo apgalvotas, bet ne dėl paviršutinio žiūrovų nustebinimo.

„Šluotiniai“ darbai susideda iš potėpių, kuriuos vedžiojo žmogaus ranka, bet ši ranka buvo veikiama intencijos. Suprasti šiuos darbus galima, kai žinai autoriaus intenciją.

Manau, pirminį impulsą ar idėją Arūnas pradėjo brandinti po kelionės žiemą į Rumbonių kaimą. Ta pirmapradė gaivališka esmė, pasireiškusi kaimiečių šokiuose kaime, baltas žiemos koloritas su ritmingu, lyg milžiniški potėpiai juodų medžių piešiniu laukuose.

Vakarais prie krosnies ritmiškas prakurų skaldymas -- galbūt tai ir buvo pradžia pabandyti kitą tapymo būdą. Arūnas jau tada susikaupęs eksperimentavo savo užrašuose.

Tapyba yra savotiškas pasaulio pažinimas. Pažinti galima atmetant jau žinomus ir išbandytus dalykus. Arūnas užsimindavo, kad reikia keisti tapymo būdą ir priemones. Bet neatskleidė, ką konkrečiai buvo sumanęs. Grįžęs vakarais iš dirbtuvės būdavo paslaptingas ir itin nekalbus. Skaitydavo R. Bartheso „Teksto malonumas“.

Turėjo dirbtuvės paslapčių, kurios buvo pastebėtos tik pamačius jo „ šluotinių“ darbų skleidžiamą idėją reformuoti tapybą. Tai buvo savos gamybos teptukai, lopetėlės, didžiuliai šepečiai ir šluotos, kuriems Arūnas pats rinko įvairaus kreivumo ir išlinkimo ilgiausius kotus. Jiems lupo žieves, drožė.

Šiems beveik magiškiems įrankiams buvo svarbu storis, ilgis, išlinkimas. Tapant ranka būtent turėdavo būti tame įlinkyje ar išlinkyje, kad išgautų specifinę potėpio kryptį.

Ta paslaptis, susimąstymas truko ilgai. Tačiau kartą grįžęs iš dirbtuvės neištvėrė. Mačiau tą jo išraišką veide, kai jis dar tylėjo, branginosi, bet tuoj paslaptingai šypsodamasis prašneko: „Tu neįsivaizduoji, kaip aš dabar tapau“. Tame paslapties atskleidime buvo juntamas džiugus pakilimas ir dar iki galo nežinomas neišbandyto, nepažinto jaudulys.

Arūnas pakvietė mane į dirbtuvę pažiūrėti, ką buvo nutapęs.

Iš tikrųjų, pirmą kartą pamačiusi tuos darbus, buvau lyg netekus žado. Jis nubraukė visą tapybos paviršių, nudyrė jai odą ir raumenis. Paliko tik skeletą -- ieškodamas tapybos esmės. Iki tol Arūno tobulinta tapyba buvo suardyta ir sugriauta, bet tik dėl to, kad sureikšmintų pačią tapybą.

R. Bartheso „Teksto malonume“ yra tokia mintis, pabraukta Arūno: „Galiausiai, tekstas įstengia, jeigu nori, pulti pačios kalbos kanoniškas struktūras -- leksiką ( gausius neologizmus, žodžius-stalčius, transliteracijas), sintaksę ( šalin loginį vienetą, šalin frazę). Reikia transmutacija ( ir nebe vien tik transformacija) išryškinti kalbinės medžiagos naują filosofinį būvį -- tą neregėtą, išlydyto metalo būvį, be kilmės, be galimybės komunikuoti; šis būvis yra grynoji kalba, o ne viena iš daugelio kalbų, kad ir išjudinta iš vietos, pamėgdžiojama, ironizuojama“.

Jam ypač rūpėjo grynoji tapyba, jos artikuliacija.

Po pirmojo netikėto įspūdžio tie darbai mane savotiškai pavergė. Mes ilgai buvome dirbtuvėje. Darbai neturėjo pavadinimų, jie buvo tiesiog Tapyba.

Arūnas: “Bet vis tiek stengiuosi pavadinimą parašyt, kad duotų lyg ir kryptį. Bandau padėti žmogui, kuris tuos paveikslus žiūrės, kad atsirastų dialogas. Bet jei kartais tu pats nepataikai?.. Kad būtų tikslu, gal reikėtų pavadinimus rašyti kaip eilėraščius…”

Arūnas vis nešiojo, perstatinėjo tuos didelius paveikslus, prašė manęs įsijausti į šią Tapybą ir įvardinti. Taip atsirado: “ Pradai”, “Šiapus”, “Riba”, “Vitališkas”, “Kiniškas” ir t. t.

Jis liko patenkintas paveikslų pavadinimais, užrašė juos kitapus drobių.

1994 metais Kauno paveikslų galerijoje “Šluotinę tapybą” atidavė žiūrovų teismui.