ARŪNUI VAITKŪNUI ATMINTI. PORTRETAI 1

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008-01-15

Kardinolo V. Sladkevičiaus portretas, al. dr. 102x74cm 2001m. DSCN 1587

Arūno kūryboje, be jo autorinių knygų, instaliacijų ir objektų, yra kita menotyrininkų neaprašyta ir netyrinėta sritis -- portretai.

 

Vieni jų buvo užsakyti institucijų, kiti sukurti gyvenimo sąlygoms diktuojant.

Portretas yra tapybos žanras, balansuojantis ties riba -- ar tai dar yra tapyba ir paveikslas, ar tai tik realybės atkartojimas. Ypač kai kalbame apie užsakymus.

 

Net ir tapydamas portretus Arūnas liko toks, koks buvo. Jis sakydavo: „Žmonės... taip, bet tik keletas buvo... Justinas Mikutis, dar vienas kitas... Kai Justinas gyveno mano dirbtuvėje, gerdavo vyną ir šnekėdavo, o aš piešiau. Jis kažką pasakoja, o aš nelabai galiu ką atsakyti, nes jis daug daugiau žinojo, apie aukštas materijas kalbėjo. Ir žinai, keistas bendravimas, kai nesi tinkamas pašnekovas. O kai pieši, tai visai normaliai bendrauji - jis savo daro, o aš savo.“

 

Tuo metu Arūnas ir nutapė J. Mikučio portretus. Brandžius, psichologinius, kuriuose išliko tapyba. Tai „Portretas Nr. 2 (Justinas Mikutis)“, 1983 m . al. dr. 100x80 cm, dabar NMKČDM nuosavybė, taip pat M.K.Čiurlionio dailės muziejui priklausantį „Justinas Mikutis“ 1982-84 m. al. dr. 100x80cm. Dar vienas Justino Mikučio portretas yra Silkeborgo dailės muziejuje, Danijoje.

 

Gyvendamas Dovainonyse Arūnas yra nutapęs tuo pat metu ten gyvenusio, poeto Genadijaus Aigi ir jo žmonos portretus.

 

Įdomia tapyba ir tikslia portretuojamojo charakteristika pasižymi nedidelio formato poeto Henriko Nagio (1920-1996), gyvenusio Kanadoje, portretas. Šį darbą Arūnas padovanojo Maironio muziejui Kaune. Atsimenu Arūno pokalbius su H.Nagiu dirbtuvėje ir namie, kai poetas viešėdavo Lietuvoje. Jie šnekėdavo apie G.Traklį, poeziją ir ritmą. Diskutuodami sutarė dėl vieningos nuomonės, kad mene, kokia tai bebūtų sritis, poezija, tapyba, šokis, svarbiausia yra ritmas. Henrikui Nagiui patiko Arūno tapyba. Poetas paprašė iliustruoti jo eilėraščių rinktinę „Sakalų valanda“ (leidykla „Šviesa“, 1996 m.).

 

Skausmingas ir tragiškas yra mirštančios močiutės Elenos portretas, tapytas 1982 m. Šį darbą, pasakojo Arūnas, nutapė prieš tris dienas iki močiutės mirties. Tapė iš kito kambario, žvelgdamas į savo močiutę pro pravertas duris. Šį paveikslą Arūnas brangino kaip autentišką močiutės atminimą, viešai eksponavo vienintelį kartą „Akademijos“ galerijoje Vilniuje 2003 metais.

 

Kiti portretai buvo užsakyti. Akademiko Z.Januškevičiaus portretas eksponuotas 1985 m. Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės parodoje, Kauno paveikslų galerijoje. „Kauno tiesoje“ 1986 m. sausio 12 d. buvo rašoma: „...sugebėjimas spalva, formų deformacija, potėpiu, o ne siužetu išreikšti emocinę būseną ryšku A. Vaitkūno darbuose.“

M.K.Čiurlionio dailės muziejus turi „Daktaro portretą“ (tapytą 1982 m., al. dr. 100x75 cm). Tai -- prof. V. Lašo portretas. Taip pat buvo S.Girėno portretas, kuris pasirodė įsimintinas prof. V.Landsbergiui, kai jis neformalioje aplinkoje bendravo su Arūnu.

 

2000 m. Arūnas gavo įpareigojantį užsakymą iš Kauno arkivyskupijos kurijos nutapyti Jo Eminencijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus portretą. Portretas buvo skirtas Kardinolo muziejui ir memorialiniam butui Kaune.

 

Nežinau, iš kelių kandidatų Kauno arkivyskupijos kurija rinkosi tapytojus. Kad pasirinko Arūną, didelis menotyrininkės dr. Laimos Šinkūnaitės nuopelnas.

 

Arūnas priėmė užsakymą, nors šiek tiek jaudinosi. Pradžioje, atsimenu, sekmadieniais eidavome į M.K.Čiurlionio muziejų, Parodų rūmus. Ten Arūnas tyrinėjo ir tikrino, kaip portretus tapė J.Vienožinskis, A.Gudaitis ir kiti. Vakarais šnekos vis sukdavosi apie portretą, kaip apie tapybos žanrą ir tapybos išraišką jame. Vėliau dirbtuvėje vis skaitydavo Šv.Ignaco Lojolos autobiografiją, kitų šventųjų gyvenimus ir Kardinolo V.Sladkevičiaus biografiją.

 

Vieną vakarą grįžęs iš dirbtuvės klausiamai pareiškė, kad galbūt, tapant tokią asmenybę, jam vertėtų kurį laiką asketiškai gyventi ir laikinai persikelti į dirbtuvę. Arūnas norėjo pajusti atsižadėjimų reikšmę.

 

Tuo metu mano mama Angelė Barzdukienė ir jos kolegė Božena Vaitkevičiūtė darbavosi Vytauto Didžiojo universitete, „Caritas“ įsteigtoje nemokamo maitinimo nepasiturintiems studentams valgyklėlėje. Mama prisimena: „Darbo tą dieną buvo daug. Išvirėme sriubos, sugužėjo studentai, vos spėjome suktis. Lėkštes pripilame, jau čia pat stirta tuščių stovi. Studentų minioje lyg ir pažįstamas veidas pasirodė. Kai priėjo arčiau, žiūriu -- Arūnas. Tepasakė: „ Ir aš čia užėjau...“. Sriubos įpyliau, jis kampe atsisėdęs pavalgė, padėkojo ir išėjo. Božena stebėjosi: „ Pagalvok, toks žymus žmogus, profesorius, ir toks kuklus.“

 

Arūnui rūpėjo visas kuklumo, paprastumo situacijas išbandyti.

 

Dirbtuvėje atsirado eskizų, paruošiamųjų etiudų. Vėliau ėmėsi drobės. Kartkartėmis į dirbtuvę ateidavo kunigų komisija pažiūrėti ir suderinti kai kurias detales, aptarti, kas bus vaizduojama fone.

 

Kartais jiems kai kurie Arūno tapybos sprendimai buvo nesuprantami, reikalavo labiau „nublizgintos“ tapybos. Prieš pat baigiant tapyti portretą, jau 2001 m., į Arūno dirbtuvę su palyda atvyko Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

 

Arūnas tada sakė: „Arkivyskupui Kardinolo portretas patiko. Jis priėmė ir ganėtinai pastozišką mano tapybą. Komisija, aną kartą dėl to priekaištavusi, dabar neprieštaravo. Metropolitas S.Tamkevičius turėjo šiek tie pastabų dėl raudonos rūbo spalvos ir ypač liepė akcentuoti Kardinolo žiedą, nes tai yra svarbu. Daugiau priekaištų neturėjo, ir portretas buvo priimtas.“

 

Arūnas atsikvėpė po įtempto darbo. Gailėjo, kad portretui buvo parinkti labai kuklūs rėmai, deja, tai nuo jo jau nepriklausė.

 

2001m. kartu dalyvavome Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus atidaryme, kuriame buvo pakabintas Jo Eminencijos portretas. Arūnas liko juo patenkintas.

Dirbtuvėje liko antrasis, nepabaigtas Kardinolo V.Sladkevičiaus portreto variantas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*