ŠIUOLAIKINIO MENO AUKOS 23

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2008-04-27

(Bejėgiai gyvūnai -- kaip šiuolaikinio meno patrankų mėsa?)

Guillermo Vargas, „Eres lo que lees“ („Esi tas, ką skaitai“)

 

 

 

Adel Abdessemed, „Don‘t trust me“ („Nepasitikėk manimi“)

Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas, performansas.

 

1962-ieji, Viena. Austrų menininkas, Vienos akcionizmo judėjimo atstovas Hermanas Nitschas užsidarė rūsyje su dviem padėjėjais ir nukryžiavo paskerstą ėriuką, tada buvo nukryžiuotas pats ir maudomas gyvulio kraujyje. Šis performansas tapo įvadu į tolimesnes H.Nitscho įkurto Orgijų ir misterijų teatro akcijas, kurių metu buvo skerdžiami buliai, avys, kiaulės, jų kraujas pilamas ant žiūrovų, o vyksmas palydimas bakchanališko dalyvių siautulio, nevaržomo natūralizmo.

Anot H.Nitscho, „akcijos su mėsa, krauju ir paskerstais gyvūnais prasiskverbia į mūsų kolektyvinės pasąmonės zoną. Svarbiausias šių švenčių tikslas yra mūsų egzistencijos, gyvenimo ir kūrybos patvirtinimas. Būties misticizmas veda į nepertraukiamą gyvenimo šventimą“. Nors H.Nitschas buvo nuolat persekiojamas teisėsaugos, kalėjo už šventvagystes, buvo priverstas emigruoti į Vokietiją, dabar jis laikomas viena esminių postmodernistinio meno figūrų ir nuo devintojo dešimtmečio dirba vizituojančiu profesoriumi daugelyje aukštųjų meno mokyklų.

2001-ieji, Torontas. Ontarijo dailės ir dizaino koledžo studentas Jesse'as Poweras bei du jo bendraminčiai Anthony Wennekersas ir Mattas Kaczorowskis pasigavo katiną, pakabino jį ant telefono kabelio, gyvūną spardė ir daužė, dar jam gyvam nulupo odą. Katinui pastipus, jam nukirto galvą ir išmėsinėjo. Visa tai buvo nufilmuota vaizdo kamera kaip videomeno kūrinys, už kurį koledže J. Poweras buvo įvertintas aukščiausiu balu. J.Poweras, buvęs vegetaras, teigė, jog filmas – tai meninis protestas prieš gyvūnų naudojimą maisto pramonėje. Kanados teismas nuteisė autorius laisvės atėmimo bausme, o J. Powero meninė karjera baigėsi.

2006-ieji, Vilnius. Lietuvių menininkas Evaldas Jansas dalyvavo tarptautiniame performansų festivalyje „Dimensija 1“ Šiuolaikinio meno centre, kur ketino žiūrovų akivaizdoje nupjauti gyvam ėriukui galvą. Akciją, pavadintą „Pasaulinės demokratijos prevencija“, dar jai neprasidėjus sustabdė Lietuvos gyvūnų globos draugija, policija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. E.Jansas prieštaravo, jog ėriuko skerdynės šiuo atveju yra meninis vyksmas, tvirtino vis tiek jį papjausiąs ir skatino žmones susimąstyti, kaip ant jų stalo kasdien atsiranda kepsniai.

2007-ieji, Managva. Kosta Rikos menininkas Guillermo Vargasas surengė parodą -instaliaciją Nikaragvos miesto Managvos kultūros centre. Pagrindine kūrinio medžiaga tapo valkataujantis šuo Natividadas, kurį menininkui gatvėje pagavo specialiai pasamdyti vaikai. G. Vargasas pririšo šunį galerijos erdvėje ir griežtai uždraudė jį šerti ar girdyti. Siena, prie kurios gulėjo įkalintas Natividadas, buvo apklijuota sausu šunų ėdalu, kurio badmiriaujantis šuo negalėjo pasiekti, bet galėjo užuosti. Teigiama, jog kitą dieną Natividadui pavyko pabėgti iš galerijos į laisvę.

G.Vargaso veiksmai sulaukė milžiniško visuomenės pasipiktinimo, ypač po to, kai menininkas buvo išrinktas atstovauti Kosta Rikai 2008-ųjų Centrinės Amerikos bienalėje Hondūre.

Bienalės rengėjai atsisakė išbraukti G.Vargasą iš dalyvių sąrašo, aiškindami, jog šį kartą jis neketina kūrinyje naudoti gyvūnų. Pats autorius iš pradžių pasakojo savo paroda norėjęs pagerbti žuvusį draugą, kurį užpuolė rotveileris. Vėliau jis pakeitė kūrinio koncepciją ir pareiškė siekęs atskleisti žmonių abejingumą susidūrus su kitomis gyvybės rūšimis: „Kūrinio tikslas buvo ne sukelti vargšo gyvūno kančias, bet pailiustruoti problemą. Mano gimtajame mieste San Chose tūkstančiai benamių šunų dvesia nuo alkio bei ligų ir niekas nekreipia į juos dėmesio. Reakcija į atvirą šuns merdėjimo demonstravimą parodo mūsų veidmainiškumą. Natividadas buvo trapi būtybė, jis vis tiek būtų nugaišęs gatvėje“.

Sulaukęs visuotinio pasmerkimo, G.Vargasas viešai atsiprašė ir pažadėjo niekada nebekursiąs panašių projektų. Teisiškai kostarikietis baudžiamas nebuvo, nes Nikaragvoje, kurioje jis pristatė savo instaliaciją, nesama gyvūnų apsaugos įstatymo.

2008-ieji, San Franciskas. Alžyro menininkas Adelas Abdessemedas sukūrė videokūrinį „Nepasitikėk manimi“ – jame rodoma, kaip plaktuku per galvą mirtinai uždaužoma avis, kiaulė, arklys, ožka ir elniukas. Darbas buvo eksponuojamas San Francisko meno institute vykusioje parodoje, kurios anotacijoje skelbiama: „A. Abdessemedo kūrinys drauge yra intymus ir įspūdingas, siekia paversti banalybę dramatizmu. <...> Nepaklusdamas socialiniams, kultūriniams, moraliniams ir religiniams tabu, jis sugeba pakirsti įprastas sveiko proto, pažinimo, išminties sampratas ir nusistovėjusias biopolitines sistemas“. Įsikišus gyvūnų teisių organizacijoms, kūrinys buvo pašalintas iš parodos.

2008-ieji, Kaunas. Lietuvių menininkų grupės „Post Ars“ nariai Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas VDU galerijoje „101“ atliko performansą, kuriame panaudojo porą šimtų viščiukų. Performanse nebuvo sąmoningai siekta sužaloti, papjauti ar kitaip kėsintis į paukščių gyvybę, tačiau dalies publikos nepasitenkinimą sukėlė nepagarbus elgesys su gyvūnais – paukščiai buvo gabenami ankštame narve, atsidūrė jiems neįprastoje troškioje patalpoje, performanso pabaigoje buvo suplakti į krūvą kartu su kitomis naudotomis medžiagomis – biriais produktais, plastikiniais kastuvėliais, dubenėliais. Autorių manymu, visuomenės reakcija – tiesiog hiperbolizuota. Anot Č. Lukensko, „taip išėjo, kad viename krašte viščiukai užvirto trupiniais, užsivožė lėkštutėmis, bet kai mes juos išpurtėme, tai realiai buvo pridusęs tik vienas viščiukas. Mes jį pagirdėme vandeniu, jis atsigavo, visus viščiukus ištraukėm, susidėjom į dėžes ir nuvežėm į kaimą laimingai augti“. Be to, viščiukai buvo nupirkti paukštyne, kur jų laukė neišvengiama mirtis, tad performanse dalyvavusiems paukščiams iš esmės buvo dovanotas antras gyvenimas.

Akivaizdu, kad kaunietiškasis gyvūnų panaudojimo kūryboje variantas gerokai skiriasi nuo aukščiau aprašytos radikalios gyvybės eksploatacijos meno kūriniuose. Nepaisant to, „Post Ars“ performansas sukėlė nemažą triukšmą ir kontroversiškus ginčus dėl menininkų santykio su gyvūnais kaip saviraiškos priemone. Meninė akcija sukėlė atgarsį įvairiomis formomis – reportažiniais straipsniais spaudoje, internautų komentarais, toje pačioje galerijoje surengta diskusija. Vis dėlto iki šiol nebūta atidesnio žvilgsnio į patį performansą, kaip daugiasluoksnį meno kūrinį, nes jo raišką ir ideologiją visiškai užgožė disputai dėl moralinio viščiukų panaudojimo aspekto.

Performansas – tai jau senokai įsitvirtinęs postmodernistinio meno reiškinys (žanras), iškeliantis konceptualaus veiksmo svarbą. Postarsininkų performanse ne mažiau reikšmingos atrodė ir estetinės kategorijos, netgi dekoratyviosios vertės. Ypač jos išsiskleidė galerijos centre sukomponuotoje mandaloje, kurią sudarė banalokas, išdailintas gėlės žiedo ornamentas. Mandala šiuo atveju reiškė ne tik kosmoso sąrangą, dvasinę harmoniją, visatos pilnatvę, kaip įprasta induistinėje ar budistinėje tradicijoje, bet ir tvarką prieštaringąja šio žodžio prasme – tvarką kaip tam tikrus griežtus kanonus, nepaliekančius erdvės interpretacijoms ar inovacijoms. Tad mandalos sunaikinimas autoriams tapo lemiamu veiksmu – tiek sekant lamaistų praktika, kur mandalos suardymas tolygus pasaulio laikinumo simbolikai, tiek rituališkai perteikiant seno ir naujo kovą, naujo gimimą iš seno.

Gyvasties gaivalas įsiveržė į galerijos salę jau sudėliojus mandalą, kartu su keliais šimtais ciepsinčių viščiukų ir ryškiai geltonomis autorių galvomis, šaižiais švilpukų garsais pritariančiomis ir netgi pertariančiomis paukščių chorą. Su paukščiais vizualiai tapatinosi ir menininkų padėjėjos, veidus užmaskavusios kojinėmis su stilizuotomis skiauterėmis. Tiek švilpimo išvarginti autoriai, tiek nepralaidžias kaukes dėvėjusios merginos performanso metu turėjo jausti nemažą fizinį diskomfortą ir oro stygių. Taigi duso ne vien paukščiai, tik pastarieji neturėjo nei pasirinkimo, nei motyvacijos kęsti tokią kančią.

Religinėje praktikoje įprasta, kad mandalą suardo tas, kas ją sukūrė, tačiau menininkai lūkesčius projektavo į viščiukus, kurie nesąmoningai įvykdė reikiamą ritualą, savo kojomis sugriovę taisyklingą mandalos geometriją. Tuo metu agresyvokai (ar maištingai) švilpavę R.Antinis ir Č.Lukenskas konstravo asociatyvias nuorodas į tomis dienomis kaip tik atsinaujinusias Tibeto žmonių riaušes prieš Kiniją: kurtinantis švilpukų garsas ir kapota jo ritmika turėjo priminti policinės, kontroliuojančios santvarkos metodus.

Postarsininkų performanse nesiekta kurti provokacijų ar šokiruoti auditoriją: čia ryškėjo sprendimas sutverti daugiaprasmę, simbolišką, interpretacijoms pasiduodančią atmosferą, atlikti teatralizuotas apeigas, kurių idėjinė šerdis – gryno, vaisingo gyvybiškumo, spontaniškos laisvės pergalė prieš drausmę, konvencijas, suplėkusį tradiciškumą.

Esminė šios akcijos mintis – gyvybės triumfas - kažkodėl neprasmingai buvo nutrauktas veiksmo atomazgoje, netyčia tapusioje emocine performanso kulminacija. Medžiaginis pagrindas (vyksmo epicentras su viščiukų suardyta mandala) buvo pakeltas nuo žemės ir paverstas savotišku šiukšlių maišu, kuriame kepurnėjosi trupiniais ir lėkštelėmis užversti performanso „gyvybės nešėjai“. Performansas, savo logika buvęs netgi kažkuo magiškas, pakylėtas, baigėsi negrabiu, perdėtai prozišku veiksmu. Į rituališką sacrum erdvę gremėzdiškai įmaknojo trivialus profanum.

Pabrėžtina tai, kad autoriai netroško šiurkščiai išnaudoti paukščių, todėl jų darbo negalima tiesiogiai lyginti su aukščiau aprašytais kryptingo gyvūnų kankinimo mene pavyzdžiais. Būdas, kaip buvo sprendžiama viščiukų panauda performanse, iš esmės laikytinas kūrybiniu „broku“, neapgalvotu veiksmu, nekokybišku atlikimu. Žiūrovų nepasitenkinimą sukėlė toli gražu ne pats performansas, kaip neva vis dar nauja, neįprasta meninė raiška, ir net ne viščiukų dalyvavimo faktas, bet atsainus, žeminantis, gyvūno laisves pažeidžiantis elgesys.

Čia būtina įvertinti vizualumo galią ir su ja glaudžiai susijusią visuomenės reakciją. Menas kiekybiniu atžvilgiu yra bene mažiausiai gyvūnus eksploatuojanti sfera. Ne paslaptis, kad gyvūnai masiškai ir žiauriai kankinami bei žudomi maisto, kailių, odos, kosmetikos pramonei, genetiniams bandymams. Dauguma žmonių nelinkę gilintis ir įsisąmoninti esamos tikrovės, tačiau jai tiesiogiai priešpastatyti pasipiktina, lieka sukrėsti. Nepaisant to, jie vis tiek toliau vartoja mėsą, rengiasi kailiais, perka odinius aksesuarus ir pan. Toks elgsenos modelis vadinamas moraline šizofrenija: visuomenė vienu metu ir smerkia nehumanišką santykį su gyvūnais, ir pati jį toleruoja, veikiama nusistovėjusių vartojimo įpročių.

Kita vertus, šiuolaikiniai gyvūnų gerovės teisės aktai reglamentuoja kiek įmanoma humaniškesnį gyvūnų auginimą, laikymą, jų gyvybės nutraukimą. Europos Sąjungos konvencija apibrėžia ypač griežtas skerdžiamų gyvūnų apsaugos taisykles, be to, Lietuvoje galioja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuris rūpinasi visais, ne tik ūkinės paskirties, gyvūnais. Pagal šį įstatymą neleistinu elgesiu vadinamas „gyvūno mušimas, tyčinis žalojimas, spardymas, užmušimas kankinant, erzinimas, gąsdinimas ar kitoks streso sukėlimas, vertimas pernelyg ilgai dirbti, pjudymas, peštynių organizavimas, veterinarinės pagalbos susirgusiam ar susižeidusiam gyvūnui nesuteikimas, transportavimas ar laikymas tai rūšiai nepalankiomis sąlygomis, operavimas nenuskausminus, zoofiliniai ir sadistiniai veiksmai, taip pat gyvūno savininko leidimas atlikti tiesiogiai kenksmingus gyvūnui veiksmus“. Jei šių ir panašių įstatymų galiojimas nėra visavertis, tuo privalo rūpintis atsakingos institucijos ir gyvūnų teisių organizacijos.

Stebina ryškėjanti nuomonė, kad tokio pobūdžio teisinė bazė neturėtų liesti meno srities; neva menas – tai privilegijuota sfera, kur nebūtina paisyti įstatymų, mat jie esą varžo laisvą meno ir menininko prigimtį. Protestai prieš gyvūnų išnaudojimą meno kūriniuose laikomi iš esmės ydinga meno cenzūra, net jei menininkų veiksmai yra brutalesni nei, tarkime, modernių nuostatų besilaikančių skerdyklų. Šiuolaikinio meno kūrinys lyginamas su moksliniu eksperimentu, kur pažinimo ir atradimo tikslas pateisina bet kokias priemones.

Darbuose gyvūnus kankinę ar nužudę menininkai teigia siekiantys demaskuoti visuomenės moralinį dviveidiškumą, atkreipti dėmesį į jos dvigubus standartus, pvz. -- meilę naminiams gyvūnams ir abejingumą bevardžiams gyvuliams skerdyklų konvejeriuose. Dauguma autorių skelbiasi esą tikrieji gyvūnų gynėjai, vegetarai: viešai skersdami ar kitaip marindami gyvūnus, jie deklaruoja norą sukrėsti publiką ir taip paskatinti susimąstyti apie problemą, iš naujo įvertinti savo poziciją.

Čia kyla klausimas: kas gali būti prieštaringiau už žudymą vardan nežudymo? Šis metodas menu paveikti stebėtoją atrodo toks pat nelogiškas, ciniškas ir amoralus, kaip, pvz., kovoti su žmogžudystėmis mirties bausme. Veiksmas, kardinaliai priešingas keliamam tikslui, savaime verčia abejoti jo prasmingumu ir motyvacijos skaidrumu.

Jei menininkai nuoširdžiai trokšta natūralistiškai pademonstruoti, kaip atsiranda mėsa, kodėl gi jiems nepasinaudojus dokumentika – užtektų nufilmuoti amerikietišką paukštyną, kur iš tiesų veši šokiruojanti sadizmo prieš gyvūniją praktika. Absurdiška, kad kovą už gyvūnų gerovę paskelbę menininkai aktyviu fiziniu veiksmu ar net metodišku kankinimu prisideda prie smurto, su kuriuo kovoja. Taigi moralinės šizofrenijos apraiškų netrūksta ir kūrėjų barikadų pusėje.

Apskritai glumina menininko poreikis degraduoti iki skerdiko ar budelio. Tai verčia galvoti, kad neužtenka talento surasti kitų meninių priemonių. Beje, straipsnio pradžioje minėtasis H.Nitschas net savo išties radikaliuose kūriniuose aiškiai parodė, jog menas jam – tai ne skerdimo menas. Performansams H.Nitschas samdydavo profesionalius skerdikus, kurie darbą atlikdavo staigiai, nesukeldami gyvuliui papildomų kančių.

Nors visuomenė nuolat pasmerkia drastišką gyvūnų išnaudojimą kūriniuose, patys menininkai jos protestus dažniausiai ignoruoja, būdami įsitikinę, jog tai tik pilkos, nesąmoningos, elitinio meno nesuvokiančios masės balsas. Be to, daugelį įkvepia jau anksčiau meno istorijoje įvykę precedentai, įrodę, kad ekstremalūs meniniai veiksmai įtraukiant gyvūnus beveik visada garantuoja skandalą ir drauge išgarsina autorių. Labai dažnai gyvūnų išnaudojimas kūriniuose yra tiesiog manipuliavimas publikos emocijomis ir reakcijomis, greitas ir veiksmingas reklaminis triukas, prisidengiant neva socialiomis ir aktualiomis idėjomis.

Kauno postarsininkų nuostatą naudoti gyvūnus mene paaiškina Č.Lukensko svarstymai: „Žmogus turi galią valdyti gyvūnus, todėl tai yra tik susitarimo klausimas – kaip gyvūnas gali būti naudojamas mene. Tas yra nusprendžiama pasirašant vis naujas socialines sutartis, nuolat perkeliant ribas nuo vieno taško į kitą, klausiant, kas šiandien yra gerai. Kalbame apie mūsų socialinės disciplinos, raiškos laisvės, tikrovės interpretacijos ribas: kaip mes susitariame, kokias sutartis pasirašome, tokie ir rezultatai. Ar geri šie rezultatai, spręsti ne man – nesu teisėjas, pranašas, esu paprastas žmogus, turintis teisę savaip interpretuoti šiuolaikinį pasaulį, jo vyksmą, ideologiją“.

Viskas teisingai, tačiau norėtųsi pastebėti, kad socialinė sutartis jau pasirašyta – ji vadinama veikiančia valstybės įstatymų baze. Kai visuomenės narių vertybių sistemos nesutampa, teisiniai kodeksai lieka vieninteliu vertinimo atskaitos tašku, kurio privalu laikytis visiems piliečiams, taip pat ir menininkams. Ir nereikia to painioti su cenzūra. Apeinami įstatymai veda prie savigriovos, o susitarimo klausimai turi būti perfiltruojami ne pagal meno istorijos patirtį, o pagal šiandienos realijas ir aktualijas, civilizuoto pasaulio teisingumo normas.

Talentingas menininkas visada ras būdų, kaip išsakyti opiausias problemas išvengiant gyvūnų niokojimo kūriniuose. Menas neturėtų būti cenzūruojamas, tačiau kiekvienam menininkui būtina savicenzūra, suvokimas, kur jo kūryboje baigiasi laisvė ir prasideda destrukcija. Antraip kitas ribinis žingsnis – neetiškas, prievartingas žmogaus (vaiko, asocialaus ar psichiškai nesveiko asmens) išnaudojimas meno kūriniuose taip pat tampa tik laiko ir susitarimo klausimu.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*