Balandis

Po tapytojos Didžiokienės mirties Dailininkų sąjunga perėmė Didžiokų namą ir sodybą Dovainonyse. Tame name galėjo gyventi dailininkai -- kurti ir prižiūrėti sodybą.

Tapytoja Eglė Velaniškytė prisimena, kad Dovainonyse 1985 metų žiemą gyveno ir tapė kartu su tapytoja Alge Stankute. Su jomis gyveno Justinas Mikutis. Pavasarį jos abi išvyko gyventi į Salaką. 1983 -1984 metais, vasaromis, į Dovainonis atvažiuodavo ir Arūnas. Kai namas liko tuščias, persikėlė gyventi ir žiemą. Nuo 1985 metų jis pradėjo dirbti Kauno J. Naujalio meno mokykloje. Kaune, jo mamos Teresės bute, buvo ankšta, tapybai vietos nebuvo. Kai tik baigdavosi pamokos Meno mokykloje, išskubėdavo į Dovainonis.

Iš Arūno pasakojimų: „Atvažiuoju į Dovainonis, išlipu iš autobuso, o iki sodybos dar tolimas kelias per mišką. Žiemą jau būdavo tamsu. Einu, sniegas girgžda, spindi mėnulio šviesoje, aplink sustingęs juodas miškas, tylu. Troba šalta, elektros nėra. Pirmiausia užsižibinu žvakes, pasikuriu krosnį, išsikepu ropelių ar burokų aliejuje. Taip ir gyvenu vienas.

Vienintelis ryšys su pasauliu buvo senas tranzistorius. Tiesa, dar buvo prijunkęs didžiulis vilkšunis. Pajutęs, kad esu, atbėgdavo. Name gyveno didelė ruda nendrinė katė, Justino Mikučio pavadinta Cirmušu. Kai eidavau miegoti, šuo jaukiai susirangydavo prie lovos, o Cirmušas miegodavo lovoje. Ryte abu mane pažadindavo.

Atsikeldavau, tiesiai ant slidžių ir iščiuoždavau į mišką. Reikėdavo žabų prakuroms parsigabenti. Žiemą dienos trumpos, greitai temsta. Skubėdavau greitai apsitvarkyti, kad suspėčiau tapyti dienos šviesoje. Sutemus pasiruošdavau vakarienę, prie žvakių skaityti sunku būdavo, todėl anksti eidavau gulti.

Vienu metu labai pašalo. Grįžau su žabais iš miško, jaučiu, kad kojų pirštai lyg nutirpę. Nusiaviau batus, o pirštai jau pamėlę, atrodė, kad nušalę. Tryniau, karštame vandeny laikiau, vos pavyko atšildyti. Pamokų turėdavau dvi dienas per savaitę, visą likusį laiką gyvendavau sodyboje. Atvažiuodavau į Kauną, į pamokas. Nuo vienatvės Dovainonyse buvau atpratęs net kalbėti. Kartais nežinodavau, kaip su žmonėmis bendrauti.“

Aplink sodybą augo miškas. Sengirė. Tolumoje nuo aukštų skardžių atsiverdavo pasakiški Kauno marių vaizdai. Arūnas mėgdavo klajoti sengirės šlaitais, skardžiais. Kartais nusileisdavo į Kauno marių pakrantę.

Iš prisiminimų: „Pavasarį lizduose rasdavau mėlynų gervių kiaušinių. Esu nutapęs tokį nedidelį darbiuką su gervės kiaušiniu. Rudenį taip pat gražu būdavo. Vaikščiodavau, grožėdavausi ir netapydavau. O kai jau laiko nelikdavo, reikėdavo išvažiuoti į Kauną, tada ir nutapydavau paveikslą. Kai būni, viskas ramu, atrodo ir dirbti suspėsiu. Man reikėdavo kokios nors įtampos, arba - arba, tada galėdavau tapyti. Tam tikros ribinės situacijos -- jeigu jos neišnaudosiu, tai viskas dings.“

Arūnas Dovainonyse yra sukūręs gilių, būties pajauta persmelktų paveikslų. 1984 metais nutapė drobę „ Laiptai iš rūsio“. Slegianti ir niūri paveikslo nuotaika, atrodo, kuria beviltišką būseną. Paveikslo viduryje suklypę laiptai-kopėčios kyla į viršų ir tik du šviesūs lopinėliai nusako viltį ištrūkti iš drėgno, tamsaus požemio į kitą -- šviesų pasaulį. Tamsaus rudai žalsvo kolorito paveikslas nutapytas vienu ypu, vienu prisilietimu. Pasakyta tiksliai ir tvirtai, be pagražinimų.

Dovainonyse Arūnas atrado motyvus su širšių lizdais, namo interjerus, senų daiktų natiurmortus.

Yra pasakojęs apie vieno natiurmorto tapymo aplinkybes: „Buvo jau tamsu, pro langą dar šiek tiek sklido blausi šviesa. Tapiau tokį natiurmortą. Girdžiu, už manęs žingsniai. Aiškūs, sunkūs žingsniai artėja link manęs. Name tuo metu buvau visai vienas. Sustingau, jaučiau, kaip plaukai pasišiaušė nuo nenusakomos baimės. Intuityviai supratau, kad jokiu būdu neturiu atsisukti. Taip neatsisukdamas, lėtai nuėjau ir įsijungiau radiją.

Žingsnius visi, kas gyvenome tame name, girdėdavome ant aukšto. Kažkas pasakojo, kad seniau kieme kirviu buvo užmuštas žmogus. Tame name vaidendavosi. Mes su Augiu (tapytojas Eugenijus Varkulevičius) atvežėm ir kieme pastatėm pašventintą kryžių. Po to žingsniai liovėsi.“

Apie žingsnius ir vaidenimąsi prisiminė ir tapytoja Algė Stankutė.

Keletą vasarų Dovainonyse gyveno Justinas Mikutis, Eugenijus Varkulevičius, atvyko gyventi poetas Genadijus Aigi su žmona. Arūnas yra nutapęs G. Aigi portretą. Tapė ir jo žmonos portretą, bet taip ir nepabaigė. Žmona buvo labai temperamentinga, turėjo čigoniško kraujo, išraiškingai grodavo gitara. Tuo metu Dovainonyse jau nebebuvo taip ramu. Apsigyvenus daugiau žmonių, kūrybai neliko ramaus susikaupimo. Atsirado daugiau bendravimo, kalbėjimo ir ginčų.

Aplink sodybą gyvenantys žmonės, ūkininkai labai kreivai žiūrėjo į Didžioko sodyboje apsigyvenusius menininkus.

Artinosi ruduo, iš tuo metu sodyboje gyvenusių menininkų niekas nesiruošė žiemoti Dovainonyse. Rudeniop jie sugalvojo surengti įspūdingą atsisveikinimą su sodyba.

Aplink namo teritoriją išdėstė šiaudų kūlius, paruošė laužą. Suruošė tikrą balių, su gėrimais ir vaišėmis. Šis atsisveikinimas su Dovainonių sodyba buvo kaip meno akcija. Tamsų rudens vakarą liepsnojo laužas, buvo uždegti šiaudų kūliai.

Iš Arūno prisiminimų:

„Į kiemą buvo išgabentas pianinas. Augį (Eugenijus Varkulevičius) apvilkome žibalu įmirkytu storu žieminiu paltu. Jis sėdo skambinti, ir tuo metu jo nugara buvo padegta. Groja Augutis, o nugara liepsnoja. Įspūdinga ir žiauru.“

Aplinkiniai ilgai dar baisėjosi „tais menininkais“.

Vėliau sodyba ištuštėjo, nebebuvo prasmės į ją važiuoti. Visi išsiskirstė kas sau. Pasiėmė viską, kas buvo reikalinga kūrybai -- vieni motyvus tapybai, kiti -- poezijai. Laikas ir vieta Dovainonyse buvo dosnūs menininkams.