QUOD LICET JOVI ARBA ATLIKIMO MENO YPATUMAI 12

2007-01-31

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt, 2007 01 31  

A.Liutkutė 

E.Ignatonis

Galimybė išgirsti dar nežinomą atlikėją visada intriguoja. O jei prie vieno iš atlikėjų pavardės puikuojasi iškalbinga santrumpa „prof.“, intriga sustiprėja palaikoma vilties išgirsti puikų pasirodymą. Saulėtą praėjusio sekmadienio popietę Kauno publikai M.Žilinsko dailės galerijoje prisistatė jai dar mažai pažįstamų atlikėjų duetas – pianistas prof. Eugenijus Ignatonis ir dainininkė Aušra Liutkutė.

Pasak muzikos enciklopedijos, prof. E.Ignatonis – ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogas, prorektorius. Išleido keletą knygų fortepijoninės muzikos temomis. Savo, kaip atlikėjo karjeroje, daug dėmesio skyrė Aleksandro Skriabino kūrybai. Sekmadienio koncerte taip pat karaliavo šio rusų kompozitoriaus muzika.

Pirmojoje dalyje skambėjo A.Skriabino fortepijoninės miniatiūros bei septintoji sonata, dar vadinama „Baltosiomis mišiomis“. Atlikėjas pasirinko programą, nereikalaujančią ypatingo virtuoziškumo. Matyt, remdamasis faktu, kad šis kompozitorius buvo vienas iš spalvinės muzikos garsų raiškos pasekėjų, pianistas labiau koncentravosi į kūrinių harmoniją, kiek nuošalyje palikdamas emocines bei dinamines išraiškos galimybes.

Atlikėjas savaip traktavo koncerto eigą, miniatiūras jungdamas į vieną didelį ciklą. Toks atlikimo būdas, kai dar skambant paskutiniam kūrinio akordui pradedama groti kita miniatiūra, yra savitai įdomus ir šiuo atveju pasiteisino. Kita vertus, ilgokai užsitęsusi įmantrių spalvų harmonijos paroda, nepagrįsta ryškesniais emociniais akcentais bei atlikėjo savastimi, pasirodė nuobodoka. Lygiai kaip neįprasta buvo matyti pianistą, solinius opusus grojantį iš natų.

Suskambus pirmajam A.Liutkutės atliekamam kūriniui, mistinė A.Skriabino muzikos aura akimoju išsisklaidė. Dainininkė prisistatė publikai šviesia W.A.Mozarto muzika, atlikdama Siuzanos ariją iš operos „Figaro vedybos“. Ši solistė mažiau žinoma tik Kaune. Sostinės publika jau turėjo progų susipažinti su šia skaidraus soprano savininke.

A.Liutkutė – keleto konkursų laureatė, pirmosios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos studijos laidos stažuotoja. Solistė dažnai koncertuoja ne tik visoje Lietuvoje, bet yra dainavusi ir JAV, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kt. Šiuo metu ji dėsto kamerinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Savo pasirodymui Kaune solistė pasirinko pakankamai žinomų kūrinių programą, kurioje vyrauja virtuoziška, koloratūrinėmis figūromis išpuošta muzika. Koncerto eigoje pasirodė, kad tokia programa parinkta ne veltui: koloratūriniai pasažai A.Liutkutės balsui paklūsta itin lengvai, nereikalaudami papildomų fizinių pastangų.

Išraiškinguose kūriniuose (Rozinos kavatina iš G.Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“, L.Arditio „Valsas“ (Bučinys), Oskaro kupletai iš G.Verdio operos „Kaukių balius“, F.Schuberto „Serenada“ ir t.t.) dainininkė parodė turinti plataus diapazono, šviesų, paslankų, ne itin sodraus tembro bet lakų sopraną. Solistė geba subtiliai valdyti veiksminę balso skalę, jos piano skamba švelniai, perėjimas iš garsesnės dinamikos į tylesnę ir atvirkščiai yra tolygus, sklandus. Aiškiai skamba kiekvienas žodis. Dauguma kūrinių buvo atliekama lietuvių kalba, tad raiški dikcija suteikė papildomo malonumo.

A.Liutkutės interpretacijos dvelkia vidine šiluma, grindžiamos logine veiksmo plėtote, nepamirštamas jose ir emocinis muzikos pradas. Jeigu pirmame kūrinyje dar buvo galima pajusti nedidelį sceninį jaudulį, išsiduodantį trūkčiojančiu kvėpavimu frazių pabaigose, vėliau tai išnyko ir klausytojai galėjo mėgautis stabiliu ir emocingu dainavimu. Keletas ilgesnių vokalinių kūrinių šiame koncerte neišlaikė formos vientisumo. Bet dėl to dainininkės kaltinti nederėtų.

Išmintingasis Seneka buvo teisus, paleisdamas į pasaulį sparnuotą frazę: „Quod licet Jovi, non licet bovi“ (lot. kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui). Bet akompanuoti solistui taip, kaip tai darė E.Ignatonis, vargu ar sau leistų net pradedantysis pianistas. Šiuo atveju sunku net įvardinti atlikėjo darbą kaip akompanavimą. Dainininkė pati turėjo taikytis prie koncertmeisterio ir jo daromų nesuskaičiuojamų klaidų. Amžina tiesa, kad dainininkas ir pianistas turėtų alsuoti vienu ritmu, šiuo atveju netaikytina.

Savo nuolatinės scenos dar neturinčios Kauno filharmonijos surengtame E.Ignatonio ir A.Liutkutės koncerte kontrastų tikrai netrūko: ir programoje, ir jos atlikime. Nors nėra to blogo, kuris kur nors neišeitų... Kai kurie koncerto įspūdžiai gali būti kaip pamoka ateičiai: pasak liaudies išminties, ne viskas auksas, kas auksu žiba, arba -- magiškasis trumpinys „prof.“ kartais gali būti kildinamas visai ne iš žodžio „profesionalus“.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*