LIPNIOS KOLIAŽO MINTYS 3

2007-01-15

(III Tarptautinė koliažo paroda Grafikos galerijoje „ER“) Kotryna Džilavjanaitėwww.kamane.lt, 2007 01 13 Cordula Kagemann  

 Else Juhl Lundhus  

Ghassan Ghaib  

Heidi Bielfeldt  

Josephine Tabbert  

Mari Yasuoka

 Lis Rejndet Jensen  

Ramūnas Čeponis. Egidijaus Rudinsko nuotraukos. Vilniuje trečią kartą surengta tarptautinė koliažo paroda (kuratorius Kęstutis Vasiliūnas) šiuo metu eksponuojama ir Kaune, Grafikos galerijoje. Čia atkeliavo mažesnė, bet, kaip teigiama, vertingesnė ekspozicijos dalis. Ją sudaro apie 60 nedidelių koliažo plokščių, daugiabalsiais diptikais skaidančių galerijos sienas. Būtent plokščių, nes pagal renginio reikalavimus kūriniai neturėjo peržengti į trimatę asambliažo erdvę.Pasaulyje reta koliažo menui skirtų parodų, o tai tiesiogiai atspindi esamą šios dailės technikos būklę ir nužymi siauras jos įtakos gaires. Kadaise koliažui buvo pranašaujama išskirtinė padėtis dailės rūšių mozaikoje, bet jis taip ir netapo autonomiška meno sritimi. Koliažas šiandien laikomas pagalbine meninės raiškos priemone, savita technika, naudojama ne tik tapyboje, grafikoje, bet ir fotografijoje, kituose menuose. Žiūrint plačiau, koliažas tapo svarbiausia postmoderniojo diskurso forma, tam tikru mąstymo būdu. Postmoderniuose kūriniuose gretinami iš skirtingų kontekstų „iškirpti“ nesuderinami vaizdiniai, prieštaringos reikšmės.Koliažas gimė 20 a. pirmojoje pusėje ir pakilo į aukštumas kartu su reaktyvine avangardistų skraidykle. Pirmieji koliažą atrado kubistai, perdavę jį kaip estafetę dada, siurrealizmo ir pop meno kūrėjams. Juos žavėjo galimybė surinkti, sulipdyti kūrinį iš nemeniškų, beverčių objektų, šiukšlių, atliekų. Koliažas savo nestabilumu, chaotiška, laisva raiška ir aštriai, ir žaismingai prieštaravo santūriai, akademistinei estetikos sampratai. Palaipsniui koliažas tapo toks populiarus ir įprastas, kad jo šlovė nubluko. Buvęs koliažo modernumas ir bravūra išblėso atrandant vis naujesnius raiškos būdus. Nuolat kartojamas kirpimo ir klijavimo principas dvimatėje plokštumoje išsemtas su kaupu, tačiau įvairios koliažo atmainos nebuvo pamirštos.Taigi, kas šiandien palaiko koliažo gyvybę? Galbūt tai viltis atrasti naujas jo formas, originalias interpretuotes? 21 amžiaus dailės suvokėjus koliažas vargu ar pribloškia techniniais aspektais, todėl maloniai nustebina tik kūrybingai, originaliai „sulipdytomis“ mintimis. Šiek tiek jų esama ir naujojoje, daugiašalėje parodoje, kurioje nuosekliai koliažą plėtojantys autoriai varžosi su „atsitiktinai“ koliažus sukūrusiais dailininkais.Stebint ekspoziciją, peršasi mintis, kad nemažas dalyvių skaičius (tarp jų daugiausia, deja, lietuviai) tiesiog nerimtai pašmaikštavo, pažaidė, atsipalaidavę pažongliravo koliažu. Taigi keletas sąžiningai ir jautriai atliktų parodos kūrinių turėtų sugėdinti autorius, pažvelgusius į koliažą nebrandžiai. Gal todėl metus pirmąjį žvilgsnį, atrodo, kad eksponuojama vaikų kūrybos paroda. Įspūdis sustiprėja, matant banaliausią skirtingų kūnų ir galvų iškarpų klijavimą bei nekruopštų, atsainų kai kurių darbų atlikimą. Akivaizdu, jog šie autoriai puikiai žino koliažo istoriją, bet perskaito jo prigimtį paviršutiniškai. Koliažo nevienalytiškumas, absurdiškas, laisvas turinys neturėtų atpalaiduoti dailininkų nuo būtinybės kūrinį atlikti profesionaliai, preciziškai. Žvelgiant į Pablo Picasso, Kurto Schwitterso, Hanso Arpo, Davido Hockney koliažus, akį patraukia kruopščiai apgalvota kompozicija, aiški struktūra, tam tikra vidinė logika. Jų kūriniuose viešpataujanti prasminė betvarkė buvo protingai žabojama formos įrankiais. Tuo tarpu, parodoje daugoka dailininkų, įsitikinusių, jog meniškam koliažui sukurti užtenka bet kaip sulipdyti popierėlius, nubrauktus nuo darbo stalo. Estetinės ribos koliaže yra plačios, tačiau profesionalūs menininkai neturėtų pro pirštus žiūrėti į patį skaidymo-jungimo vyksmą ir viešai rodyti nieko nesakančias šiukšlių dėliones. Kai koliažo pasakojimas trūkčioja, norisi tikėtis bent nepriekaištingo vizualinio išpildymo.Matyti, kad menininkai toliau maitina koliažą popieriumi, atliekomis, laikraščių iškarpomis ir skudurėlių fragmentais, taip gerokai skurdindami tematines kūrinių galimybes, sekindami turinio gelmes. Todėl dauguma koliažų apsiriboja estetinėmis vertėmis, stengiasi žavėti abstrakčiomis kompozicijomis, spalvų žaisme, apeliuoja į emocijas, o ne intelektą. Tik keletui dalyvių pavyksta netikėtomis formomis, faktūromis ar motyvais išsiskirti iš ūžiančios koliažo margumos, ar bent lygiavertiškai atkartoti koliažo klasikų pasiekimus. Be pramoninių nuotrupų, autoriai naudoja ir organines medžiagas, object trouvé - rastus daiktus, perkeltus iš asmeninės ar istorinės erdvės. Jie iškaišo koliažus gėlių žiedlapiais, tuo paversdami paveikslą sentimentaliu herbariumu (Else Juhl Lundhus, Danija), kartoninių dėžių liekanomis - priminimu apie trapius dūžtančius siuntinius (Kęstutis Vasiliūnas), senomis nuotraukomis, laikrodžiais, ištraukomis iš užrašų knygelės, žyminčiomis praeitą ir prarastą laiką (Rimvydas Kepežinskas), apmūsijusiais raktais ir portretais, pagerbiančiais garsius pasakų kūrėjus (Grete Mortensen, Danija), siūlais ir medžiagų atraižomis, dėliojamomis alyvinių jausmų pasjansuose (Mari Yasuoka, Japonija).Ekspozicijoje gausu rašytinės kalbos fragmentų – užrašų, ženklų, laikraščio atplaišų. Menininkai mįslingai palieka tekstą neįskaitomą, arba atvirkščiai, juo aranžuoja kūrinio reikšmes ir nuotaiką. Katharina Pieper lyriškuose darbuose išlieja kaligrafiškas, ir todėl dekoratyvias frazes, perteikiančias mąslų lengvumą, egzistencines mintis. Lis Rejndet Jensen (Danija) montuoja spausdinto teksto fragmentus, įrėminančius futuristišką, šaukiantį moters veidą. Danų dailininkės Heidi Bielfeldt tekstas – topografinis, išryškinantis žemėlapyje įsirėžusią meilę tėvynei. Inger Agnete Diemer (Danija) imituoja auksaspalvius, rytietiškais rašmenimis iliuminuotus lakštus. Tuo ji asociatyviai primena apie Viduramžių metraštininkus, kurie irgi dirbo koliažo metodika, nurašinėdami atskiras pastraipas iš skirtingų šaltinių, jungdami jas į bendrą tematinę visumą.Kiti autoriai deklaruoja infantilišką santykį su koliažu, užmėtydami žiūrovo sąmonę meškiukais, vaikiškais piešiniais ir ryškiomis spalvomis. Vaikiško primityvumo dozė pasiteisina tik Josephine Tabbert (Vokietija) diptike, kuris pelnytai buvo pripažintas geriausiu parodos kūriniu. Minkštame, glamžytame popieriuje išpiešusi žaismingas vištas ir juokingus užrašus, menininkė įpina absurdo giją, kviesdama į „viščiukų meno festivalį“. Kūrinio išskirtinumą lemia humoro jausmas, neperkrauta, „minkšta“ forma ir nuoširdumas.Gaivesniu požiūriu į koliažą nustebina ir Ramūnas Čeponis. Minimalūs neutralių spalvų kartonai prasiveria nebyliomis burnomis, ramiai disonuojančiomis koliažiniam parodos triukšmui. Išgrynintos raiškos diptikas įrodo, jog koliažo įtaigumas gali būti konstruojamas ne tik rėkiančių skiaučių sūkuriais, bet ir santūriomis priemonėmis.Nors koliažo avangardas liko tik praeities atsiminimu, ši technika vis dar turi perspektyvų šiuolaikiniame mene. Paroda liudija, kad koliažas pajėgus sudominti įvairių šalių kūrėjus. Svarbu, jog Lietuva, rengianti šias tarptautines parodas, tampa savotišku koliažo populiarinimo centru Europoje. Ar koliažas įgaus antrąjį kvėpavimą, dabar priklauso tik nuo kūrėjų talento ir profesionalumo.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*