SEZONO PRADŽIOS NETIKĖTUMAI 2

2007-09-11

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 09 11

A.Sladkovskis 

Kauno valstybinis muzikinis teatras gana netikėtai pradėjo 67-ąjį sezoną. Rugsėjo devintąją neįprastas šio kolektyvo amplua atsiskleidė sakraliu L.van Beethoveno kūriniu, atliktu po paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios skliautais. Mišios C-dur – dvasinį susikaupimą skatinantis kūrinys-- suskambo tarsi rimtosios muzikos atsvara žadamoms nuotaikingoms naujojo sezono premjeroms.

Teatrui, kurio repertuare vyrauja pramoginio pobūdžio sceniniai veikalai, stambios oratorinės formos parengimas turėtų būti tarsi savotiškas lakmuso popierėlis, tam tikra galimybių patikra. Tokiame koncerte, kai išeinama iš įprastų teatro erdvių ir veiklos būdų, tenka susikoncentruoti į vieną tikslą – stilingą bei dvasingą atlikimą.

Atliktos mišios nepasižymi ypatingu sudėtingumu, išplėtotomis formomis ar pompastika. Kūrinys pakankamai skaidrios nuotaikos, kuriantis sakralią ir pakilią atmosferą. Plastiškais ir saikingais judesiais atlikėjams vadovavusio dirigento iš Rusijos Aleksandro Sladkovskio dėka kūrinys įgijo daug gyvų spalvų ir inteligentiškai įprasmino vakaro dedikaciją terorizmo aukoms atminti.

Ryškios asmenybės vadovaujamas teatro orkestras parodė, kad gali griežti stilingai ir sukauptai. Valdingiems dirigento mostams pakluso lygiai skambančios styginių ir pučiamųjų grupės, epizoduose išryškėjo gracingos solo instrumentų frazės. Galima buvo mėgautis skambiu, bet nuosaikiu piano, akompanuojant solistų kvartetui, ar ryškiu, neforsuotu, energingu bei sodriu forte kulminaciniais momentais.

Koncerte dainavęs teatro solistų kvartetas – ne naujokas koncertiniame žanre. Ko gero, didžiausią patirtį turintis Algirdas Janutas imponavo kokybišku, minkštai skambančiu tenoru, malonia balso spalva. Nėmaž jam nenusileido sodriųjų balsų savininkai: mecosopranas Rita Preikšaitė ir bosas Tomas Ladiga. Šiltos spalvos sopranu klausytojus pamaloninusi Nomeda Vilkanauskaitė keletą kartų pavojingai susvyravo ant tikslaus intonavimo ribos, dainuodama ypatingo subtilumo reikalaujančius piano epizodus. Nepaisant to, triumfavo nuoširdi dainininkės interpretacija.

Solistams tekęs krūvis nėra itin didelis, palyginti su kitais oratorinio žanro kūriniais. Nė vienam balsui kompozitorius nesuteikė progos atsiskleisti išplėtota arija ar stambesniu soliniu epizodu. Pagrindinis dėmesys mišiose skiriamas ansambliškumui, akordiniams sąskambiams, gracingai solo frazių kaitai. Su šiomis užduotimis kvartetas susidorojo bemaž nepriekaištingai.

Kone didžiausias krūvis koncerto metu teko choro artistams. Scenoje judėti įpratusiems atlikėjams šį kartą teko susikoncentruoti į kokybišką bei vieningą skambesį, stilingą garso kultūrą. Palyginti negausus teatro choras naujajame amplua pasirodė tikrai sėkmingai. Švarūs sąskambiai, techniškai atliekamos fugos liudijo pakankamai aukštą artistų vokalo kokybę.

Vienas didesnių choro privalumų – išraiškingas, švelnios spalvos piano, tapęs maloniu netikėtumu vakaro klausytojams, įpratusiems šį kolektyvą girdėti teatro scenoje. Lygiai skambėjo balsų grupės, imponavo graži tenorų spalva. Vios dėlto santykis tarp atskirų grupių nebuvo lygus: vietomis dominavo moterų balsai, gožę kur kas retesnes vyrų gretas.

Gaila, bet kulminaciniuose epizoduose chorui pritrūkdavo jėgos ir jam tekdavo nusileisti didesnes dinamines galimybes demonstravusiam orkestrui. Tokiais momentais choristų balsuose pasigirsdavo forsavimo gaidelės, tačiau jiems nepavykdavo išgauti reikiamo garsinio balanso, leidžiančio išlikti virš orkestro ir netapti vien bendros harmonijos dalimi, prarandant esminį vokalinės muzikos elementą – raiškų žodį.

Be abejo, ribotas choristų skaičius turi tam tikrą dinaminių galimybių ribą, todėl galbūt vertėjo koncerto sumanytojams pagalvoti apie laikiną choro gretų pastiprinimą? Žinoma, dirigentas galėjo apriboti orkestro garsumą, bet tokiu atveju būtų nukentėjusi dramatinė kūrinio išraiška bei paveikumas klausytojui.

Nors neįprasti veiklos rakursai tampa rimtais išbandymais muzikos kolektyvams, tokia iniciatyva yra tik pagirtina ir laukiama. Ypatingų atradimų šis koncertas nepateikė, bet išties skoningai praturtino Kauno kultūrinį gyvenimą. Vakaras nuteikė maloniai, ir gausiai šventovėn suplūdusi publika skirstėsi palytėta tauraus sakralumo, kurio nepajėgė išsklaidyti net teroristinis mobiliojo telefono skambučio išpuolis paskutiniųjų mišių akordų metu.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*