PRISIKĖLIMO BELAUKIANT 1

2007-07-09

(Donaldo Kajoko romanas „Kazašas“)

Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt , 2007 07 09

 

 

Donaldas Kajokas. V. Braziūno nuotr.  

Nors postmodernizmo teoretikai tikina, kad išankstinės prielaidos dažniausiai kenkia interpretacijos kokybei, dažnai būna sunku atsispirti savo lūkesčiams. Ypač sunku nepasiduoti išankstinėms nuostatoms, susidūrus su Lietuvos rašytojų sąjungos „didžiųjų“ tekstais. Taip jau susiklostė, kad LRS apraizgę skandalai ir skandalėliai pamažu diskredituoja tiek pačią sąjungą, tiek jos narius. Todėl paėmus į rankas naują LRS leidyklos knygą, nevalingai sukirba mintis: kas lėmė jos pasirodymą – statusas, draugystė ar vis dėlto meninė kokybė?

 

LRS ryšių ir ryšelių šešėlis neišvengiamai krenta ir ant Donaldo Kajoko naujausios knygos -- pirmojo romano „Kazašas“. Visi statutiniai ir nestatutiniai santykiai čia atsiskleidžia kaip ant delno: knygai išleisti Lietuvos kultūros ministerija skyrė 15 000 Lt, į finansavimo sąrašus ją įtraukė Literatūros ir leidybos ekspertų komisija, glaudžiai susijusi su LRS. Romaną išleisti patikėjo LRS Kauno skyriui, kurios tarybos narys yra pats D. Kajokas. Jausmingą anotaciją parašė autoriaus kolegė, taip pat LRS Kauno skyriaus tarybos narė, Violeta Šoblinskaitė. Štai tokie faktai.

 

Dabar – laikas grįžti prie recenzento darbo ir aptarti teksto meninę kokybę.

 

Pirmiausia „Kazaše“ pasitinka „elitinis“ požiūris į menininką ir literatūrą. Vieša paslaptis, kad gero skonio ir vertės ženklą intelektualinės viešuomenės akyse rašytojui uždeda esminių būties klausimų kėlimas, iki spindesio išgrynintas kalbėjimo stilius ir humanistinės įžvalgos (dažniausios pačios bendriausios). Nors šie kriterijai patys savaime lyg ir nepakelia literatūros kūrinio vertės, turbūt visos, apdovanojimus skirstančios LRS komisijos tiesiog reikalauja, kad rašantieji jų laikytųsi.

 

Literatūrai skirti kultūriniai leidiniai (ne paslaptis, kad ir jie beveik visi yra LRS monopolio rankose) spindi pagyromis esminių klausimų kėlėjams-humanistams. Kaipgi kitaip rašytojai ir literatūros kritikai įtvirtins savo kaip aukštesnės būties sergėtojų vaidmenį?

 

Tačiau šių jaudinančių aukštojo modernizmo relikvijų garbinimas jau senokai virto savotiška hermetiška literatūrine sekta, savanoriškai atskyrusia save nuo visuomenės gyvenimo realybės.

 

Negalima kategoriškai teigti, kad romanas „Kazašas“ įsirašo į šios sektos kanoną. Jis negali būti vienareikšmiškai priskirtas monotoniška lavina krentantiems LRS spaudiniams. Tačiau vargu ar „Kazašas“ gali pretenduoti ir į išskirtinio literatūros reiškinio laurus. Knyga išskirtinė D. Kajoko kūryboje ir jo kūrinių mėgėjams (tai pirmasis poeto romanas). Tačiau ji patvirtina bendrą literatūros elito (pirmiausia -- elito LRS prasme) įsitikinimą, kad literatūra yra išskirtinis -- aukštesnis menininko užsiėmimas, iškeliantis jį virš visuomenės.

 

Romano siužetas daugiaplanis. Jį sudaro du pasakojimai, jungiami koncentrinių ratų principu. Išorinis ratas – tai prostitutės Marijos Magdalietės pasakojimas apie savo vaikystės draugą Izidorių Šalvą (jie abu užaugo internate). Vidiniame pasakojimo rate siaučia Izidoriaus, ant beprotybės ribos balansuojančio dailininko, sąmonės srautas.

 

Dailininkas įsivaizduoja, kad gyvena atitvertas nuo pasaulio stikliniame gaubte. Jo tikslas – baigti paveikslą, kuriame jis tapo gelsvą raugerškio žiedą. Žiedas jam simbolizuoja aukščiausią dvasios palaimą ir kosmoso ramybę. Atsidūręs kūrybinėje aklavietėje, jis yra verčiamas išeiti iš savo gaubto į pasaulį, kad surastų vidinių jėgų savo paveikslą užbaigti.

 

Vos išėjęs iš savo hermetiško gaubto į svetimą pasaulį, Izidorius pasijunta keliaująs po savo sąmonės užkaborius. Jis kaunasi su savo susikurtais vaiduokliais, troškimais, gina nuo jų savo vertybes, tačiau visą laiką jaučiasi gyvenąs tarp sapno ir realybės: „Jis jau visiškai neišmanė, kas buvo tasai karnavalas – tikrovė, sapnas, piktos valios hipnozė, sapno vizija ar paprasčiausia susimokiusių žmonių apgaulė“ (p. 173).

 

Savęs, kaip menininko paieškos, blaškantis tarp savo vidinių demonų ir išorinio pasaulio, ir sudaro Izidoriaus pasakojimo esmę.

 

Izidoriui surasti save trukdo keista būtybė – Kazašas. Tai -- žmogžudys, Dievas, šėtonas, genijus, Jėzus Kristus, gašlus geismas, homoseksualinės vizijos ir dar daugybė pavidalų. Visame romane dangstyta po įvairialypėmis kaukėmis, ši daugiaveidė būtybė pabaigoje pasirodo kaip niekad neatsakomas, bet kiekvienam žmogui rūpimas klausimas: kas aš? („Kas aš?! Kas aš? Kas aš… kas-aš.. ka-sss-aš, kassz-aš, ka-zzz-aš, ka-zaš… kazaš…, p. 201). Ar nustebina skaitytoją toks posūkis tekste, kai taip ilgai ieškota paslaptis pasirodo tėra tradicinis gyvenimo prasmės klyksmas? Galbūt tam tikrą auditoriją nustebina.

 

Nei siužetas, nei pasakojimo skaidymas į skirtingus lygmenis jau įpratusiems prie (post)modernizmo vingrybių, neturėtų pasirodyti naujas ar itin sudėtingas. Romanas sudomina nebent originaliais intertekstiniais ryšiais. Izidoriaus vidinis pasaulis atveriamas, naudojant intertekstinius ryšius su įvairių laikotarpių dailininkais, filosofais ir rašytojais.

 

Menininko situacija romane primena Hermanno Hesses romanų „Stepių vilkas“, „Stiklo karoliukų žaidimo“ bei „Sidharta“ motyvus. Iš stiklinio gaubto (hermetiško menininko abstrakcijų pasaulio) į chaoso apimtą pasaulį išeinantis menininkas – pasmerkiamas beprotybei arba mirčiai (situacija primena romano „Stiklo karoliukų žaidimas“ Jozefo Knechto mirtį, vos palikus sterilią kūrėjų draugiją).

 

Tačiau Izidorius tarsi intuityviai suvokia, kad, norint tikrai kurti – būtina skaudi išorinio pasaulio patirtis („Stepių vilko“ ir „Sidhartos“ personažai suvokia, kad menininkui būtina dykinėti po pasaulį, kad nuo jo neatitoltų). Paraleles su H.Hesse primena ir kūrėjo ryšių su moterimi bei atsargi menininko belytiškumo analizė. Izidorių globoja ir guodžia tik Marija Magdalietė – moteriškos šilumos, teikiančios žmogišką harmoniją, simbolis.

 

Tačiau herojus jaučia trauką ir vyrams. Nupiešęs žiedą ir pajutęs kosminę pilnatvę, žmogų taip pat ima suvokti kaip hermafroditą (tobulo, nesuskaidyto pasaulio simbolis – p. 180). Ryšiai su švedu Žiuvi primena Hario Hablerio iš „Stepių vilko“ homoseksualios meilės sceną su muzikantu Pablu, o su moterimis – dviprasmybe pažymėtus Hablerio ryšius su Hermina.

 

Intertekstinius D.Kajoko romano ryšius su Michailo Bulgakovo „Meistu ir Margarita“ patvirtina mistiški Šėtono apsireiškimai, jo veikimo žemėje refleksija. Su Fiodorui Dostojevskiui būdinga dievoieška reflektuojama pasaulio situacija keistame anoniminiame laiške (p. 127-140 – epizodas rašomas kaip romano „Broliai Karamazovai“ Didžiojo Inkvizitoriaus epizodo intertekstas). „Kazaše“ apskritai daug filosofinių ir literatūrinių idėjų parafrazių. Pasirodo ir Frydrichas Nyčė (tiesa, žiurkėno pavidalu), perfrazuojamas Viljamas Šekspyras, aptariama Viljamo Bleiko kūryba, iškeliamos Senekos ir dzen budizmo filosofų mintys.

 

Nugludintas, išgrynintas stilius, nuodugni žmogaus sąmonės ir pasąmonės analizė, menininko pašaukimo ir kūrybos atsiradimo analizė, kūrėjo ir visuomenės, menininko ir moters ryšio analizė, blogio refleksija, mistiški realybės ir sapno susiliejimai – šie aukštojo modernizmo prozos bruožai lipdomi į kompozicinį monolitą. Tačiau kad ir kaip įdomu būtų aiškintis intertekstinius ryšius, vis iškyla nejaukus klausimas – ką rodo žinomų kultūrinių kontekstų perrašymas? Ar tai yra kūrybingi asmeniniai rašytojo ieškojimai, kuriais jis nori naujai įprasminti jau „knyginiais“ tapusius kontekstus? O gal tai tik paprastas epigonizmas, norint įrašyti savo vardą į didžiųjų rašytojų (ar jų mokinių) ratą?

 

Didžiųjų modernizmo rašytojų motyvų ir technikų gausa, neišbaigtos ir vietomis gana absurdiškos, aiškių jungčių su likusiu tekstu neturinčios vizijos, įvairios siurrealistinės žudymo ar prievartavimo scenos romane atrodo tikrai dirbtinos. Vietomis erzina ir perdėtas gilinimasis į scholastines abstrakcijas. Keliami abstraktūs, dažnai iš konteksto iškrentantys „fundamentalūs samprotavimai“: „Vargas man! Ir visiems, išdrįsusiems pastatyti save į kosmoso sąrangos centrą!“ (p. 78), „Žiemos baigia išsigimti, kaip ir visas šis paskalų ir šou kultūros pasaulis“ (p. 62), „Linijinis laikas išsiklaipė, ėmė sūkuriuoti, įgaudamas tūrinius pavidalus“ (p. 70).

 

Šie teksto vientisumą griaunantys pavyzdžiai leidžia įtarti, kad D.Kajokas siekia ne atnaujinti kultūrinėje mūsų patirtyje stabarėjančius rašymo būdus, bet naudojantis jais, bando gana tiesmukai išreikšti savo asmeninius filosofinius ir vertybinius įsitikinimus, kuriuos, geriau pažįstantys jo kūrybą, ir taip gerai žino. Asmenybės problema, subjekto sąmonės ir pasąmonės analizė, kuri sudaro romano „Kazašas“ prasmės šerdį, yra būdinga anksčiau minėtiems rašytojams. Ši problema gal vis dar svarbi rašytojams asmeniškai, tačiau skaitytojas tekste ieško ne tik dvasios vedlio kosminių išgyvenimų, bet ir savo paprasto gyvenimo ženklų.

 

Banalus prietaras, kad Lietuvoje kultūriniai procesai vėluoja penkiasdešimčia metų, dar kartą prašosi būti primenamas. „Kazašas“ prieš penkiasdešimt metų greičiausia tikrai būtų atliepęs laikmečio dvasią ir pasaulinės literatūros ieškojimų kontekstus. Deja, po tiek laiko ekshumuojami kalbėjimo būdai, net ir jungiami į vientisą pasakojimą, D. Kajoko romane beveik neatsinaujina. Pirmiausia todėl, kad eksponuojama minėtų rašytojų jau išsakyta prasmė, kuri, neatsižvelgus į pakitusią žmogaus ir literatūros situaciją, rizikuoja virsti abstrakčiu knyginiu čežėjimu. „Kazaše“ daug kartų skaitytų ir girdėtų tiesų prisikėlimą naujam gyvenimui stabdo tai, kad autorius romaną kuria ne iš mūsų laikmečio realybės pajautų, bet iš asmeninės literatūrinės patirties.

 

Nors, vydamas šalin epigonizmo prielaidas, bandai nepasiduoti neigiamam įspūdžiui ir įtikinti save, kad galbūt „Kazašą“ gali išgelbėti naratyvo daugiasluoksniškumas, tačiau ir tai neatrodo pakankamai įtaigu. Koncentrinė kompozicija, pasakojimo taškų kaita, sąmonės srautas, sapno ir realybės sąlytis – visi šie formos principai jau yra seniai pažįstami, ir „Kazaše“, deja, nepakyla iki unikalesnio pasakojimo.

 

Bulgakoviška mistika, hesiška menininko pasąmonės analizė, sapno ir realybės maišatis, dostojevskiška žmogiškų aistrų analizė – galbūt šis literatūrinių patirčių koliažas ir gali sužavėti savo erudiciją pasitikrinti mėgstančius skaitytojus, bet kitiems, literatūroje ieškantiems mūsų esamojo laiko atodangų, jis gali pasirodyti kaip abstrakti knyginė fikcija. Perdėtas literatūriškumas atskiria šį romaną nuo nūdienos realybės ir įrašo į bendrą LRS kontingento idėjinę tradiciją – rašyti literatūrą dėl literatūros. Rašyti apie rašytojų-inteligentų dvasinius ieškojimus ir kančias.

 

Ši ideologija, remdamasi į universalius knyginius kontekstus, neva sergsti kultūros ir žmogaus esmę, tačiau iš tiesų, traukdamasi į saugias literatūrinės, neva, universalios patirties erdves, bėga nuo svarbiausios šiuolaikinės literatūros užduoties – aiškinti mums mūsų šiuolaikiškumą. Tai nereiškia – ištrinti esminius klausimus. Tai reiškia poreikį -- keisti kalbėjimo esminiais klausimais formą.

Jei kas nors puoselėja slaptą viltį, kad pagaliau bent vienas iš didžiaisiais vadinamų mūsų rašytojų pagaliau atrado mūsų laiką ir realybę atitinkantį kalbėjimo būdą – greičiausiai dar kartą nusivils. Ką naujo apie žmogaus, menininko ir gyvenimo prasmę galima pasakyti po F. Dostojevskio, F. Nyčės, H. Hesės, M. Bulgakovo ir kitų modernizmo genijų, jeigu neieškoma savojo laiko atodangas atitinkančios kalbos?


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*