LAIMA ORŽEKAUSKIENĖ: TEKSTILĖS TEKSTAI IR BAŽNYČIOS KONTEKSTAI 6

2007-12-05

Dr.Rasa Andriušytė
www.kamane.lt 2007 12 05

"Moterys arhatos" detalė 2002-2005 aukso siūlai, plaukai, dvigubas audimas  

"Draperija 2" 2005 medvilnė, skaitmeninė spauda 97:130  

"Draperija " 2005 medvilnė, skaitmeninė spauda. 97:130  

 

"Paskutinė nuotrauka" 2004 medvilniniai ir aukso siūlai., dvigubas audimas. 20:18  

Tekstilininkės Laimos Oržekauskienės paroda Kauno Šv.Jurgio bažnyčioje veikė tik tris vienos dienos vidurdienio valandas. Suskubusieji ateiti patyrė nevienadienį -- stiprų įspūdį, atvirkščiai proporcingą parodos trukmei.

 

Svarbiausi L.Oržekauskienės kūrybos bruožai - pagarba tekstilės amatui, aktualus turinys ir šiuolaikiški raiškos būdai, neatsiejami nuo fotografijos ir kitų kompiuterinių technologijų. Menininkė vis giliau leidžiasi į kompiuterio galimybių tekstilėje studijas, tačiau aktyviai priešinasi audimo technikų supaprastinimo tendencijoms.

 

Audimo klasiką ji suvokia kaip objektyvų dalyką ir, nuosekliai gilindamasi į klasikines audimo technikas, siekia jį paversti šiuolaikinio meno dalimi. Tekstilinė kūrinio idėja L.Oržekauskienei neatsiejama nuo specifinių technikos ir pluoštų galimybių. Skirtingo storio ir atspalvio sruogelės optiškai modeliuoja formą ir sukuria atspalvių įvairovę. Tai yra sudėtinga, begalinio kruopštumo reikalaujanti technika, sukurta pačios autorės.

 

Naudojami pluoštai nėra atsitiktiniai: kiekviena gija (aukso, medvilnės, plaukų) turi ne tik dekoratyvines savybes, bet ir perteikia informacijos kodą. Poveikis yra stiprus, kartais atrodo, kad stovi prie gyvo kūno, arba prie ikonos.

 

Kita L. Oržekauskienės susidomėjimo kryptis -- ornamento vizualumas ir simbolika. Dailininkė remiasi indoeuropiečių ornamentika, baltų (lietuvių ir latvių) rinktinių juostų raštais ir dvinyčiu audimu. Dominuoja kablinio kryžiaus ornamentas. Audžiant šį turtingos simbolikos ženklą, sukuriama tekstilinė plokštumos struktūra. Pastaruoju metu crux gammata ornamento metamorfozės tampa pagrindu, pagal kurį modeliuojami kompiuterinėmis technologijomis kuriami magiški apimtinių kūno vaizdai.

 

L.Oržekauskienės kūryboje dominuoja moteriškasis diskursas. Pasitelkiamas nuogo kūno motyvas, eksploatuojami moteriškumo ir vyriškumo įvaizdžiai, kalbama apie moteriškąsias patirtis. Autorės kūrybos turinys gana sudėtingas. Galbūt svarbu ne tiek jį konkrečiai apibrėžti, kiek įvardinti dailininkės minčių kryptį: tai kalba apie gyvenimą, iliuzijas, praradimus.

 

Tiriantis žvilgsnis, jaukus, o kartais ir drastiškas intymumas L.Oržekauskienės darbuose tampa gilių apmąstymų prisodrinta meno kūrinio erdve, stipriau pajuntama juslėmis, negu suvokiama protu. Atviriau, ironiškiau ir prieštaringiau moteriškąsias patirtis menininkė išryškino naujausiame darbe “Pasipiršimas” (2007), kuris buvo eksponuotas ant metalinių šventoriaus vartų.

 

L.Oržekauskienės paroda šioje, fiziškai apiplėštoje, bet vis dėlto vidinį sacrum išlaikiusioje erdvėje surengta neatsitiktinai. Sumanymas atitinka menininkės siekį – moteriška savistaba paremtais kūriniais gilintis į bendražmogiškąją savimonę. Jos kūryba – tai konceptualios užuominos į gyvenimo ir mirties, moteriškumo ir vyriškumo, laimės ir pralaimėjimo, ydų ir aistrų sandūras, o asmeninės istorijos, slypinčios kūrinių pradmenyse, yra tapusios nuorodomis į sudėtingą gyvenimo prozą.

 

Nei gruodžio prieblanda, nei gelianti drėgmė nenustelbė dviejų svarbių dalykų, kurių dažniausiai pritrūksta kitose konceptualiose parodose.

 

Pirma, tai -- neįprasta ekspozicija (tekstilės darbai buvo eksponuojami net lauke) ir su tuo susijusi galimybė netikėtai pamatyti kūrinius ir natūralioje gamtos, ir architektūrinėje bažnyčios erdvėje.

 

Antra, tai -- maloniai nustebinusi seno ir naujo darna. Sprendimas rengti parodą neveikiančioje bažnyčioje atrodė gana rizikingas. Abejojau, ar galinga architektūrinė erdvė neprarys kelerių metų tekstilininkės darbo, ar sakralieji vaizdiniai nesusikirs su šiuolaikiškai atvira, kūniška meno kalba. Bet L.Oržekauskienės darbai, sukabinti ant sienų, sustatyti kertėse, prasmingai prigludo prie šimtamečių mūrų. Kūriniai, dailininkės iš anksto netaikyti šiai erdvei, su ja sutapo, virsdami tarsi senosios sienų tapybos dalimi, arba atvėrė papildomas prasmes, anksčiau slopintas sterilios parodų salių aplinkos.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*