Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Kaunas pilnas kultūros, arba alternatyvą į prieglaudą 0

2017-04-14
Scena iš spektaklio „Balandis“. Nuotrauka iš „Šelterio“ archyvo

Kaunas pilnas kultūros! Ir Europos kultūros sostinės vardo suteikimas 2022 metais čia nėra joks atsitiktinumas. Pripažinti tarptautiniai meno renginiai, festivaliai, parodos - ilgamečiai projektai, kurie atpažįstami ne tik Lietuvos masteliu, bet ir tarptautiniame meno mylėtojų tarpe. Tai byloja didelį šio miesto kūrybinį potencialą ir kūrėjų įdirbį. Viskas atrodo puiku, išskyrus vieną bet.

Tas bet ne vienerius metus klaidžioja šiuolaikinio meno centro pavidalo klausimu. Ir dabar, Šiuolaikinės kultūros sostinėje - būtent tokiu pavadinimu ir šaukiniu Kaunas siūlo unikalią kultūros programą 2022-iems - neturėti tokios erdvės šiek tiek liūdnoka. Visgi programos rengėjai sumanūs ir šį subtilų bet pavertė kone paraiškos privalumu. Projekto vadovė Virginija Vitkienė sako: „kiekvienas kiemas gali tapti ir taps galerija“. Ir aš ja tikiu! Bendruomenės yra šio projekto raktas: Kaunas nesusitelks į vieną kūrybinę erdvę, tegul kultūra randa sau vietą kiekviename mikrorajone, kiekviename kieme. Tegul Žaliakalnis turi savo šiuolaikinį meno centrą turguje, Šilainiai - menų inkubatorių daugiabutyje, Šančiai - kultūringame kioske. Ir apima pasididžiavimas savo miestu, nors to bet vis tiek trūksta.

Kaip trūksta ir namų netradiciniams, neinstituciniams, alternatyviems teatriniams vyksmams. O kol jų nėra, jiems pastogę siūlo Kauno kultūros centras „Tautos namai“, kurie sutiko skirti vieną iš savo erdvių. Ji ironiškai buvo pavadinta „Šelterio“ vardu. Pastarasis žodis iš anglų kalbos žodžio shelter reiškia ne ką kitą, kaip pastogę ar prieglaudą, kurią vasario pabaigoje atidarė du režisieriaus, asociacijos „Teatronas“ pirmininko Gildo Aleksos spektakliai „Pasimetimas“ ir „Balandis“ bei bulgarų režisieriaus Yaseno Vasilevo judesio performansas „Nutricula“.

Saviems prieglaudos dalia

Spektaklis „Pasimetimas“ - apie jaunosios kartos neapsisprendimą, apie trapias ribas ir nuolat kylantį konfliktą: kas aš esu ir kur man save padėti? Improvizuoti, autentiški tekstai tarp psichologės (Renida Baltrušaitytė), režisieriaus (Lukas Alsys) ir aktoriaus (Džiugas Kunsmanas) atkeliauja tiesiai iš mūsų kasdienybės: pokalbiai ir dramatiški, ir komiški. Pirmoji dalis lėta, gana pasyvi išoriniu veiksmu, tačiau absurdiški dialogai sukuria vidinį tempą ir neleidžia nuobodžiauti. Pokalbiai transformuojasi į lengvą detektyvą ir vidinį tempą keičia išorinis: kažkas kažkur švenčia, kažkas kažkur pagrobiamas, kažkam depresija, kažkam isterija, kažkas nelaimingas, o galiausiai gal ir laimingas.

Mano manymu, didžiausias šio spektaklio trūkumas - spektaklio scenografija, kuri skaudžiai pritraukta prie turimos erdvės. „Šelteris“ jam ne namai. Nepaisant to, kad spektaklis neturi dramaturginio teksto, surinktas jis iš improvizacijų, realioje kasdienybėje egzistuojančių, rutiniškų, buitiškų, o galiausiai ir stereotipiškų situacijų, jis yra gana tradicinis pasirodymas ir jam trūksta tradicinės teatro erdvės. Jam trūksta užkulisių, kuriuos čia pakeičia nuolatinis durų varstymas ir pasislėpimas tiesiog koridoriuje. Galbūt šis veiksmas galėtų tapti net ir labai simboliniu bei žymėti tam tikras tiek išorines, tiek ir vidines veikėjų transformacijas, bet kol kas teigti, jog taip yra, nedrįsčiau.

Dar vienas Gildo Aleksos darbas, pastatytas „Šelteriui“ - fizinio teatro ir dramos mišinys „Balandis“ pagal to paties pavadinimo Patricko Süskindo romano motyvus. Kaip ir pirmajame spektaklyje, taip ir čia juntamas ironijos, komiškumo, tuo pačiu ir gyvenimo tragizmo prieskonis. Vieno žmogaus gyvenimo istorija sutelpa į vieną dieną, kurioje netikėtai pasirodo paukštis - balandis. Spektaklis - apie trapią žmogaus psichologinę būseną, rutinišką gyvenimą, kuriame niekas nedžiugina, ir tik iliuzijos, jog tu pats esi šiek tiek vertas, tave gelbsti nuo šuolio iš devinto aukšto. Stiprioji spektaklio pusė - fizinė pagrindinio veikėjo rutina, kurią aktorius Džiugas Kunsmanas atlieka itin įtaigiai, suteikdamas netikėtą rakursą visam spektakliui. Besikartojantys fiziniai ritualai sustiprina buitiškumo, monotonijos, taipogi beprasmiškumo ir beviltiškumo įspūdį. Grakščios pozos, beveik akrobatiniai, kartais ir didelės fizinės jėgos reikalaujantys judesiai komiškai kontrastuoja su tinginystės, nevilties tema. Spektaklio kulminacija - šokis, puikiai suderinantis gerai atpažįstamus popkultūros ženklus, humorą ir pašiepiantis mus visus, kurie tuos ženklus atpažįsta.

„Pasimetimas“ ir „Balandis“ skirti „Šelterio“ erdvei ir pateisina juose gvildenamą pasimetimo gyvenime ir savyje temą. Tarsi dar ieškotų sau namų ir niekaip negalėtų prisijaukinti erdvės, kurioje jie gimė. Visgi norisi tikėti, jog po premjerų jie augs, bręs ir „Šelteris“ taps ne tik prieglauda, kurioje ir kuriai režisierius turėjo padaryti šiuo spektaklius.

Svečiams svetinga erdvė

Dar vienas repertuarinis „Šelteryje“ rodomas pasirodymas - Menų spaustuvėje sukurtas bulgarų režisieriaus Yaseno Vasilevo judesio performansas „Nutricula“. Kol kas „Nutricula“ - tiek idėjiškai, tiek ir įgyvendinimo lygmeniu stipriausias „Šelterio“ pasirodymas. Ir tai, mano nuomone, lemia faktorius, kad jis pirmiausia nėra kaprizingas darbas vietos atžvilgiu. Vieno atlikėjo - Džiugo Kunsmano - studija, kurioje pagrindinė medžiaga yra jo paties kūnas, neapsikrautas jokia papildoma informacija.

Atviros kūno ir žmogaus valios lenktynės šiame pasirodyme žavi. Čia nieko nėra paslėpta, kiekvienas judesys neproporcingai ištysęs laiko karuselėje. Nuo organiško kvėpavimo, kuris suteikia gyvybės kiekvienam raumeniui iki fizinių galimybių išbandymo. Vien tik tokio akto stebėjimas sukelia, regis, fizinį skausmą. Atlikėjo kūnas toks natūralus ir tuo pačiu toks nepažintas laukas - neištirtos jo galimybių ribos. Rutina aiški, tačiau kūno reakcijos yra nenuspėjamos. Atlikėjo kūnas tampa beasmeniu atskirų besitransformuojančių formų rinkiniu. Stebėdamas jį gali užsimiršti, jog visa ta masė, susidėliojanti keisčiausiomis pozomis, yra žmogus. Dalyvavimas šiame akte reikalauja susikaupimo ir dėmesio - tik keliaudamas kartu gali susipažinti su jo kūnu, tikėtina, ir su savo kūnu.

Keistas tas kuriamas intymumas - atlikėjo buvimas scenoje trikdo, kita vertus, jis tampa toks universalus, belytis žmonijos atstovas, kuris tiesiog atkartoja žmogaus rūšį. Ir čia juk nėra jokio intymumo, tik enciklopedinis homo sapiens galimybių išskleidimas. Ir tik pajungus balsą pasirodymo gale, kūnui grąžinama tapatybė. Prieš jus - Džiugas Kunsmanas, įtaigus fizinio teatro atlikėjas „Nutriculoje“ ir vis dar ieškantis draminių personažų įkūnijimo raiškos priemonių „Pasimetime“ ir „Balandyje“.

Ir pabaigai. „Šelteris“ - visai ne pastogė. Žemos lubos, langai, koridorių primenanti erdvė, kurią kerta kelios durys, jokios scenos, jokių užkulisių. Ši erdvė - tai pretenzinga ir kaprizinga paauglė, reikalaujanti netradicinių sprendimų. Gal todėl pirmieji „Šelteriui“ skirti Gildo Aleksos spektakliai kol kas jos neprisijaukino. Specifinė erdvė veikiau trukdo spektakliams, nei padeda. Kita vertus, čia rodomas bulgarų režisieriaus Yaseno Vasilevo performansas svečiuose jaučiasi kaip namie.

 

Renata Bartusevičiūtė

Menufaktura.lt, 2017 04 13

http://menufaktura.lt/?m=1052&s=67545


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*