Rss Facebook
2017
Lapkritis
19
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė 0

Ritos Rimšienės tapybos iš ciklo „Minties skaitiniai“ recenzija
www.kamane.lt, 2017-11-10
R. Rimšienė. „Minčių skaitiniai VI“, 2017. Drobė, akrilas, 100x120 cm

Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno miesto muziejaus padalinyje, Lietuvos tautinės muzikos istorijos muziejuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas).

Visas XX amžius, o taip pat ir XXI amžiaus pradžia, yra paženklinti žmogaus sampratos paieškų. Šiais laikais mokslas ir menas vis dar klausia apie tai, kokia žmogaus vieta pasaulyje? Kuo jausminis ir išorinis pasaulio reflektavimas skiriasi bei yra panašus? Meno kūryboje, kaip ir moksle, būta visokiausių bandymų atsakyti į probleminių klausimų virtinę. Manyta, kad kūryba yra tik komercinė veikla, kad kūryba – Dievo dovana. Būta svarstymų, kuriuose meno kūrimas suvoktas, kaip asmeninis kalbos išradimas, nuolatos įrodinėjantis vyraujančios visuotinos kalbos nepakankamumą. Svarstymų gausoje dar ir šiandien aktualumo nepraranda meno, kaip kūrėjo savianalizės samprata. Būtent tokią meno sampratą norisi gvildenti ir aktualizuoti žvelgiant į dailininkės Ritos Rimšienės (g. 1959 m., Kaune) tapybą. Tačiau prieš pateikdamas išsamią analizę, meno mylėtojus noriu supažindinti su esminiais kūrėjos biografijos faktais.

R. Rimšienė yra baigusi aukštojo universitetinio mokslo studijas cheminės technologijos (1983 m.), finansų vadybos ir verslo administravimo (2002 m.) srityse. Tapyti pradėjo prieš dešimtmetį. Šiandien dailininkė gali pasigirti įspūdingu autorinių parodų skaičiumi, kuris jau peržengė net dvi dešimtis. 2008–2017 m. R. Rimšienė autorines parodas surengė Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Palangoje, Druskininkuose, Anykščiuose ir kt. Jau kurį laiką ji taip pat organizuoja plenerus ir dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje (Kaune, Palangoje, Kretingoje, Birštone) bei kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Lenkijoje)[1].

R. Rimšienės abstrakčioji tapyba – asmeninės savianalizės išklotinė, kurioje tiek pat svarbios suplanuotos potėpių ir spalvų žaismės, kiek ir prieš mūsų akis atsiveriantys grynojo atsitiktinumo pėdsakai. Naujausiame cikle „Minčių skaitiniai“ dailininkė intuityviai reflektuoja tai, ką galėtume vadinti minties laisve. Ji susijusi su automatinio rašymo technika, minties disciplinavimu, kur aktualūs bandymai tarpusavyje sujungti mintis ir jausmus, bei rasti bendrą vardiklį šiai jungčiai apibūdinti. Čia galima klausti net apie minties materiją, kada mintys išsipildo ir turime reikalą su jų poveikiu. Šiuo atveju esu įsitikinęs, kad visiškai nesuklysiu teigdamas, jog tapyba egzistuoja kaip savaiminė mąstymo forma. Kad tapyba, virsdama dailininko mąstymo ir jausmų audros išraiška, kūrėjui nusišalinus savarankiškai komunikuoja su tuo, kuris ją (tapybą) stebi ir bando suvokti.

R. Rimšienės įspūdingo kūrinių ciklo „Minčių skaitiniai“ drobėse regime ne tik nugulusius tvirtus potėpius, bet ir tuo pačiu metu gležnas sferines formas. Susidaro įspūdis, kad kai kurios trapios, skirtingų tapybinių plotų jungtys, žiūrovui praneša ne tik apie pavaizduotą mastymą, bet ir apie neva organišką tvarinį, minčių tapsmą kūnu arba pasaulio papildymu naujais reginiais. Šiuo atveju galima tik numanyti, kiek atsitiktinai, o kiek intencionaliai dailininkės kūriniai veikia lyg nuoroda į fantasto Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“ (1961)[2].

Prisimenant S. Lemo romano įspūdingus fragmentus ir tuo pačiu metu žvelgiant į drobes, galima konstatuoti, kad R. Rimšienė inicijuoja aliuzijų kūrybą. Šios aliuzijos yra nukreiptos į savotišką kolektyvinių minčių kosmosą, į intuicija pagrįstą poezija, kuri su(si)kuriama neapčiuopiamo jausmo, minties ir materialaus kūno konfliktinėje sandūroje. Dailininkė formuoja pasakojimą ne apie žmogų kosmose, o apie kiekvieną iš mūsų kaip sudėtingą, vienu metu atskiro ir bendrojo, kosmoso valdovą. Drobės pasakoja apie tą, kurio problemą nuolatos verifikuoja šiuolaikinis menas… Drobės kelia klausimą, kas yra žmogus.

R. Rimšienė apie žmogų svarsto vaizdais, o Lemas apie jį prabilo tekstu, kuriuo ir noriu pasidalyti su Jumis: „Mes iškeliaujam į kosmosą pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. […] Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo kontakto riteriais […]. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. […] norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą […] esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime, negalime su tuo susitaikyti!“[3].

Tapybos kaip savianalizės procese dailininkė, kurdama savo minčių ir jausmų atspindį, iš tikro sukuria atvaizdą to, kuris žvelgia į jos paveikslą. Ji ne tik sukuria, bet ir rekonstruoja žiūrovų pasaulius. Šiuo atveju galima teigti, kad R. Rimšienės tapyba išmaniai suvedžioja žiūrovus. Pirmiausia kūriniai – labai formalūs ir juose ieškoti gilaus filosofinio turinio nesinori. Žiūrovas, lyg formaliosios analizės guru, gali apibūdinti spalvinių potėpių kryptis, skirtingo dažo persiliejimą, šiurkštaus teptuko potėpius. Tačiau ilgainiui, stebint paveikslą, galima pradėti svarstyti apie formas, sugestijuojančias žmogų, supantį organišką ir dirbtinį pasaulį. Tai analizės etapas, kai žiūrovas priverčiamas rekonstruoti ne tik savo patiriamus, bet ir visuotinai sutinkamus tikrovės vaizdus, savo vaizdinius, atvaizdus ir geidžiamus įvaizdžius. Galiausiai nekantrų ir sumišusį žiūrovo dėmesį sukausto kolekcijos pavadinimas – „Minčių skaitiniai“. Žiūrovas priverčiamas atkreipti dėmesį ne tik į gerokai platesnį kontekstą, bet ir į savo išgyvenimus, potyrius, kasdienybės reginius. Galbūt ne iš karto, bet asociatyviai jis verčiamas reflektuoti nutikusius įvykius ir svarstyti apie būsimus. Žiūrovas yra nuolatos provokuojamas suvokti save kaip esminį šios parodos raktą. Taigi žiūrovo patirtis ir yra R. Rimšienės tapybos kontekstas!

Kad R. Rimšienė tęsia savo pradėtą kūrybos kryptį, pastebėjau dar prieš metus rašydamas recenziją. Anuomet minėjau, kad, viena vertus, dailininkė ne specialiai, bet intuityviai žengia impresionistų keliu, kita vertus, ji elgiasi priešingai nei impresionistai. Ji ieško ir registruoja ne išorinio, bet vidinio pasaulio įspūdžius, kuriems jau nebėra svarbi lengvai atpažįstamų daiktų forma. Taip tapyba sukelia naujus žiūrėjimo potyrius, kurie trukdo atlikti aiškų ir paprastą pasaulio verbalizavimo aktą[4]. Dailininkės kūryba tampa ne tik vidinio kosmoso kalba, išlaikanti savo sintaksę ir aiškią stilistinę liniją, bet ir kreipia mus (žiūrovus ir tyrėjus) intuityviosios estetikos link.

Intuityviosios estetikos atveju, tapybos problematika kyla iš komplikuotų autoriaus ir medžiagos, autoriaus ir kito autoriaus, autoriaus ir tradicijos santykių. Dėl šios priežasties R. Rimšienės kūriniai pakliūna į dabarties meno kritikos ir filosofijos akiratį. Meno kūriniu skatinama atlikti dekonstruktyvų perskaitymą nedelsiant. Pasitelkiant tiek kūrybą kaip žaidimą, tiek žiūrėjimą kaip žaidybišką pasimėgavimą, yra parodomas ir meno kūrybos akte esantis savidekonstrukcijos gestas. T. y. pats R. Rimšienės kūrinys kiekvieną kartą gali atrodyti vis kitoks ir pasakojantis vis kitokias istorijas apie vidinio ir išorinio pasaulio patirtis. Tai gali lemti ir autoriaus nepasitenkinimą savuoju meno kūriniu ir vesti prie permanentinės intuityvios kūrėjo savianalizės, artimos intuityvistinei estetikai[5]. Taigi, intuityvistinei estetikai būdinga savianalizė, o pačią meno kalbą lemia tai, kas nepažinta arba nepasiduoda verbalizavimui.

Šiuo atveju galima prisiminti Antonino Artaud, kuris teigia, kad iš nepažinto kito, gimsta noras pažinti save. Menininkas siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri, A. Artaud manymu, yra menininko sielos pasinėrimas į savąjį Aš. Menininkas ieškodamas prasmės „panyra į save“. Jis tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link[6]. George Bataille menininko savianalizę vadina vidine patirtimi ir parašo tokio paties pavadinimo veikalą[7]. Šis filosofas, komentuodamas A. Artaud laišką, kuriame reiškiama savianalitinė menininko pozicija, vidinę patirtį prilygina „grįžimui į Dievą“[8].

Taigi, reziumuojant šią recenziją, galima konstatuoti, kad net abstrakčiosios R. Rimšienės parodos atveju, meno kūrėjo savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link.

 ______________

[1] Rimšienė, R. (2017). Biografija: R. Venckui el. paštu pateikta menininkės biografija, 2017 m. spalio 11 d.

[2] Stanisław, L. (2014). Soliaris. Vilnius: Kitos knygos.

[3] Ten pat, 85 p.

[4] Venckus, R. (2016). Ritos Rimšienės abstrakčioji tapybos kalba: recenzija skirta LR Kultūros tarybai, 2016 m. spalio 19 d.

[5] Mureika, J. (2010). Intuityvistinė estetika. In Estetikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 264–265 p.

[6] Дианова, В. М. (1999). Постмодернистская философия искусства: истоки и современность. Санкт-Петербург: Петрополис, p. 154.

[7] Батай, Ж. (1998). Внутренний опыт. Санкт-Петербург: Мифрил.

[8] Батай, Ж. (1994). Танатография Эроса: Жорж Батай и французская мысль середины XX века. Санкт-Петербург: Мифрил, p. 340.

 

Remigijus Venckus


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*