Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Kazio Varnelio paroda. Lietuviškas opartas 0

2017-07-11
Kazio Varnelio parodos nuotr.

Birželio 30–rugpjūčio 20 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“. Šiemet minime šio menininko ir kolekcininko gimimo šimtmetį. 

Šioje parodoje koncentruotai, kartu gana išsamiai pristatomas Kazys Varnelis kaip originalus kūrėjas, derinęs lietuvių liaudies meną su vakarietišku modernizmu; konstruktyvizmo, minimalizmo ir oparto apraiškas. Kaip kolekcininką K. Varnelį galime pažinti apsilankę Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Čia aptiksime istorines grafikos, žemėlapių ir Vakarų Europos skulptūros, renesansinių, barokinių baldų ekspozicijas. Šalia – paties K. Varnelio kūriniai. Tokia eklektika sukuria unikalią apsilankymo muziejuje patirtį, trikdo ir džiugina sunkiai paaiškinama priešybių vienove. Pagaliau ši ekspozicija palytėta autentikos. Ir Amerikoje, ir Lietuvoje K. Varnelis savo namus paversdavo tikru meno kūriniu. Paversdavo juos biblioteka, muziejumi ir galerija vienu metu.

Tačiau šioje parodoje NDG net ir tos pačios K. Varnelio drobės suskamba visiškai naujai. Būtent „baltojo kubo“ formato erdvėms autorius ir tapė savo paveikslus. Parodos architektas, menininko sūnus Kazys Varnelis (jaunesnysis) komentavo, jog ekspozicija sukurta pagal paties dailininko taikytus jo kūrinių eksponavimo principus bei XX a. 7–8 dešimtmečių parodų tendencijas. Todėl ši ekspozicija tiek veikia kaip laiko mašina, nukelianti į avangardinę praeitį, tiek ir tampa šiuolaikiška, organiškai įsiliedama į postmodernaus pastato patalpas. Pagaliau K. Varnelis, savo kūryboje atsisakęs asmeniškumo ir reagavimo į aktualijas, pasinėręs į amžinąjį formų, spalvų ir linijų pasaulį, suteikė jai belaikiškumo dovaną. Sterilioje aplinkoje K. Varnelio kūriniai, išsilaisvinę nuo vizualinio triukšmo, išnaudoja visą savo optinio, psichologinio ir emocinio paveikumo potencialą.

Biografinis preliudas

Preliudas į tapybos darbų ekspoziciją – biografinė parodos dalis, įkontekstinanti K. Varnelio drobes. Čia sužinome ar prisimename, kokios įvairios įtakos veikė K. Varnelio asmenybę ir kūrybą, kodėl jis buvo toks įvairiapusiškas, plačių interesų žmogus. K. Varnelis baigė Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, žymaus Lietuvos vitražisto Stasio Ušinsko dekoratyvinės tapybos studiją. Dekoratyvumas nesvetimas ir optinei dailei bei patiems K. Varnelio darbams. K. Varnelio drobės tiesiog įauga į šiuolaikinį interjerą, tačiau pats autorius sugebėjo jas apgyvendinti net ir gotikinėse bei renesansinėse erdvėse. 1943–1945 metais, pasitraukęs į Vakarus, K. Varnelis toliau studijavo tapybą Vienos dailės akademijoje.

Ilgą laiką K. Varnelis buvo susijęs su bažnytine daile: sovietmečiu vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune, apsigyvenęs Čikagoje įsteigė sakralinio meno dirbtuves, kūrė vitražus, altorius, interjerus bažnyčioms. Autorinė jo kūryba buvo eksponuota Niurtingeno perkeltųjų asmenų stovykloje, kur K. Varnelis keletą metų gyveno. 1949 m. K. Varnelis nutapė savo pirmąją geometrinę abstrakciją ir po pertraukos 1963 metais pasinėrė į šios krypties plėtojimą ir savito stiliaus formavimą. 1965 metais jam didelį įspūdį padarė etapinė pirmoji optinio meno paroda Niujorke „Atliepianti akis“. 7–8 dešimtmečiais K. Varnelis įsitvirtino Čikagos avangarde ir surengė ne vieną personalinę parodą, siūlė projektus 6-ajai „Dokumentai“.

K. Varnelis profesoriavo Čikagos miesto koledže, du kartus laimėjo Čikagos dailės instituto Vielehrio premiją, apdovanotas „National Endowment for the Arts“ stipendija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Štai su tokia didžia asmenybe susiduriame. Taip pat išvystame išdidintas K. Varnelio skulptūras ar greičiau eksperimentus erdvėje, architektūrinius darinius. Šie iš įvairiomis trajektorijomis kryžiuojamų rėmų sudaryti objektai K. Varneliui pasitarnavo kaip priemonė, leidusi tapyboje išgauti naują formos išgryninimo kokybę, stebėti ir programuoti formų kismą, judant žiūrovui, keičiantis rakursui. O dabar, dar žvilgtelėję į ekspoziciją iš viršaus ir pasidžiaugę jos estetine švara ir racionalumo estetika, leiskimės į tapybinių optinių iliuzijų pasaulį.

Kosminė harmonija

Ekspozicijoje nesilaikoma chronologinės sekos, vykusį kūrinių eiliškumą diktavo K. Varnelio (jaunesniojo) estetinė pajauta. Nepaisant to, galime įžvelgti tam tikrus K. Varnelio kūrybinius pokyčius. Iki aštuntojo dešimtmečio autorius daugiausia tobulino tonavimo techniką. Iš kairiojo paveikslo kampo viršaus sklindanti įsivaizduojama šviesa tolygiai tamsėja ir sukuria išgaubtumo įspūdį. Formos sukasi kaip sraigės ir savo precizišku tikslumu, tobulumu primena dieviškąją proporciją, aukso pjūvį, Fibonačio seką. Teptuku ir liniuote kurti paveikslai neigia paveikslo kaip plokštumos sampratą, atrodo pripūsti oro ar pripilti cemento ir sustingę į klasicistines kolonas. K. Varnelis „įrėmina“ pusę paveikslo, jį vizualiai perpjauna, ir pusę jo apverčia žemyn galva. Kitame paveiksle autorius „išpjauna“ dalį ištapytojo rėmo. Taip lyg paneigdamas tradicinio rėmo poreikį, demonstruodamas optinės įtaigos galias.

„Netikrų iliuzijų“ ciklo pavadinimuose K. Varnelis žaismingai tepa sviestą ant sviesto. Rėmas rangosi kaip senų telefonų gyvatėlės žaidimas. Čia sąlyginai galime atskirti foną ir figūrą, tačiau ir pats fonas iškilus, todėl tampa lygiaverčiu veikėju. Kitame diptike į išsipūtusį foną įsiterpę vamzdeliai ima suktis, atkuria riedėjimo dinamiką. Begalybės idėją reprezentuojančios Mėbijaus juostos sudėliojamos tetrio principu. Matematinis tikslumas K. Varnelio darbuose nuolatos kelia estetinę palaimą, kosminės harmonijos pojūtį. Kitur akis nejučia įsitraukia į kintančių geometrinių formų žaidimą. Ką tik regėti stačiakampiai išnyksta, tampa kubų sudėtinėmis dalimis. Šis efektas dar akivaizdesnis kitoje – didžiųjų paveikslų – grupėje. „Kubų ansamblyje“ šios geometrinės figūros tai šauna į priekį, tai slepiasi paveikslo gilumoje.

„Ritmo refleksijose“ monotoniškai atsikartojančios formos suskyla į savarankiškus fragmentus, vėl susispiečia į raštą, vėl išsibarsto. „Venecijos suvenyras“ ima plasnoti. Žvynai netikėtai tampa iškandžiotomis duobutėmis. Prisimenu visus tuos testus, klausiančius, ką pirmiausia matai, ir tuomet kažką „protingo“ pasakančius apie mane (matau žvynus. Įdomu, ką tai reiškia? Matyt, nieko, tik autoriaus meistriškumą). Šiuose nespalvotuose kūriniuose naudojamas moiré efektas, kai daug kartų identiškai atkartotas motyvas veikia meditatyviai, ima mirgėti ir banguoti, kone kvėpuoti. Taip, šie kūriniai šalti, griežti, reiklūs autoriui ir negailestingi žiūrovo abejingumui, taip pat jie – gyvi, dūsaujantys, kunkuliuojantys.

Tapybinė idioma

8 dešimtmetyje K. Varnelio kūryboje atsirado ryškesnių spalvų, ypač pamėgta mėlyna. Ritmą, kaip vieną svarbiausių meninių priemonių, naudojantis autorius neslepia savo glaudžių ryšių su muzika. Muzika, kaip iš prigimties abstrakti meno rūšis, puikiai akomponuoja tokio tipo dailei. „Do“ – nuvilnija per salę, riebia „linija“ atvaizduojamas vibrato, atkirstu segmentu – muzikinė pauzė. Čia reikėtų paminėti svarbiausią K. Varnelio 8 dešimtmečio tendenciją. Stačiakampio-kvadrato figūros paveikslas pasukamas, o paskui kūrinių formatai ir visai transformuojami į tokias geometrines formas, kokių pareikalauja pats kūrinio turinys. Paveikslas skyla į mažyčių vaizdų seriją ir primena pianino klavišus, susisuka į oktagoną, daugiakampį. „Manifeste“ dalis figūros maištauja, atsiskiria ir išsiskiria. Paini žinia susipina į kasą.

Subtilios detalės išduoda autoriaus erudiciją: tuneliais klaidžioja antikinė mūza Klėja, dama Rarahu, pabėgusi iš novelės ir vestuvių, užsiriša Gordijaus mazgas. „Idioma“, sustabarėjusio posakio vizualizacija, taikliai apibrėžia pačią K. Varnelio kūrybą. Tos pačios formos, spalvos, linijos sumontuojamos vis naujai, originaliai įterpiamos į kūrybinės panoramos sakinį. Tai – kaip lietuvių liaudies daina, kur priedainis vis kartojamas, bet istorija vystosi ir leitmotyvas apauga vis nauja prasme. Išeivijoje gyvenęs autorius niekada nepamiršo Lietuvos, o, Tėvynei atgavus nepriklausomybę, ir grįžo į ją iš priverstinės emigracijos. Simboliška, jog paskutinį apžiūriu darbą „Miškas“.

Šioje parodoje iš tiesų patikėjau K. Varnelio kūrybos lietuviškumu. K. Varnelis augo audėjos ir dievdirbio šeimoje, domėjosi lituanistika, liaudies meno dirbinius, paskatintas muziejininko Pauliaus Galaunės, rinko dar būdamas studentas. Toks žmogus negalėjo pamiršti lietuviškų šaknų. Lietuvoje optinis menas niekada neįsitvirtino ir tik šmėstelėdavo negrynąja forma įvairių autorių kūryboje. Tik Kazimieras Žoromskas taip pat užsiėmė optiniu menu, bet buvo taip pat išeivis, paveiktas amerikietiško avangardo tendencijų. Beje, K. Žoromskis ne taip nuosekliai plėtojo šią dailės kryptį kaip K. Varnelis. Taigi, lyg ir nieko lietuviško tame optiniame mene negali būti. Bet suošia K. Varnelio miškas, įsižiūriu, ir iš tiesų – juk visi šie paveikslai – modifikuoti, susintetinti lietuvių liaudies ornamentai!

 

Austėja Mikuckytė

Bernardinai.lt, 2017 07 10

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-07-10-kazio-varnelio-paroda-lietuviskas-opartas/161549


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*