Jolita LinkevičiūtėNemunas, 2005 06 23

Jau praėjo daugiau kaip mėnuo nuo kauniečio tapytojo Arūno Vaitkūno Lemties valandos. Skelbdami pokalbį su dailininko žmona ir jo draugais kolegomis, mėginame atsargiai nutrinti ribas tarp esamojo ir būtojo laiko. Tegu tą ribą ilgainiui paženklins pats Laikas.

Arūnas Vaitkūnas 

gimė 1956 m. Kaune. 1980 m. baigė Vilniaus dailės institutą ir gavo tapytojo diplomą. 
Nuo 1990 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1992 m. – grupės ,,Angis“ narys. Tapytojo darbų yra įsigiję Lietuvos 
ir užsienio muziejai, privatūs kolekcionieriai.

Tiek, kiek artimo žmogaus 
mirtyje esama netekties atspalvių, tiek joje yra egzistenciniu liūdesiu pažymėtos poezijos, 
kai fizinis apčiuopiamumas 
įgyja kitą būvį neįvardytoje teritorijoje – 
metafizinį, irracionalų, tačiau labai aiškų. 
Kai nebesantysis atminties galia įsitvirtina 
arti buvusių, dvasinę bendrystę 
su juo išgyvenusių žmonių būtyje.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė: „Šiame amžiuje retai kas gimsta su tokia, kaip Arūno, spalvine klausa. Vystosi technologijos, ir žmonės, gyvenantys kompiuterizuotame pasaulyje, nebegali fiksuoti tiek daug spalvų, jie nebeįžvelgia viso spektro ir nebemato natūralių, gamtos sąskambių. Gal ir atsiras labai talentingų, bet jau kitokių tapytojų – Arūnas turėjo ypatingą gamtos, aplinkos ir visumos pajautą. Jis buvo labai sąžiningas ir tiesus – mene nepripažino jokių kompromisų. Net kai kūrybinio kelio pradžioje jo nepriimdavo į parodas, Arūnas mokėdavo išlaukti, nedarė jokių ,,ėjimų“, kad galėtų eksponuotis. Jis yra sakęs, kad gyvenime dar galima sumeluoti, bet ne mene. Kalbėdavo: „Kas tu toks, kad meluotum ir rodytum žmonėms melagingą meną?“ Jam buvo labai svarbi Jusčio Mikučio, Arūno kartos tapytojų „idėjinio tėvo“, taip pat bekompromisinės asmenybės, nuomonė. Arūnas buvo intravertas, viską viduje išgyvendavo, nors iš šalies niekas nieko nepastebėdavo. Kaip žmogus sumoka už tokį bekompromisiškumą – matome iš gyvenimo trukmės.

Jam rūpėjo globališkesni mastai, norėjo, siekė platesnės meninės sklaidos, o ne vien stengėsi studentus išmokyti „amato“. Manau, ir būdamas Tapybos katedros vedėju vengė kompromisų – tai lėmė jo žmogiškosios savybės.

Arūnas Vaitkūnas. Palėpės langas. 1980

 

Arūnas labai jautriai reaguodavo į kolegų pastabas ir krimsdavosi, kaip man atrodydavo, dėl nereikšmingų dalykų. Išgyvendavo kelias dienas, tą patį kalbėdavo, analizuodavo ir svarstydavo: kodėl anas taip ar kitaip pasakė, gal jis ką negerai daro. Arūnui buvo svarbu, kad Kaune tapyba suklestėtų.

Jis jokiu būdu nekūrė kūrybos kančiose skendinčio menininko įvaizdžio – gal toks įspūdis buvo suformuotas romantizmo epochoje. Su aplinka nekonfliktavo. Gruzijoje jis sakė tostą, kaip man papasakojo, kad menas nėra gyvenimas. Nors iš tikrųjų menas jam buvo visada svarbus.

Arūnas mėgdavo „pasitikrinti“ savo tiesą – taip, jam rūpėjo visi kontekstai, net ir jo paties kūryboje. Prieš porą metų su šeima gyvenome Paryžiuje, Dailės akademijos dirbtuvėse. Lankantis Pompidu centre, Arūnas aptiko menininką, kuris visiškai atitiko jo „šluotinio“ periodo (1993-1994 m.) darbus. Mene būna tokių įdomių sutapimų ir paralelių, kai skirtinguose kraštuose gyvenantys kūrėjai tuo pačiu laikotarpiu kalba ta pačia menine kalba ir yra kone identiški atlikimo technika. Arūnas tikrino save ir pasaulinės tapybos kontekste. Anuomet „šluotiniai“ darbai šokiravo ir Vilniaus, ir Kauno publiką – lyg ir nebe Vaitkūno... O jam rūpėjo grįžimas, kaip pats sakė, prie pirmapradžių dalykų – susitrinti dažus, paruošti natūralius pigmentus, tepti ant drobės šepečiais – atmesti išmoktumą, atrasti pirminius impulsus, kai, atrodo, nieko nežinai, prieš tave tik balta drobė ir galynėjimasis su tuo, ką nori iš naujo įvardyti. Paskui Arūnas vėl grįžo prie savo braižo. Bet įdomu tai, kad paskutinysis jo darbas – aitvaras Gruzijoje – tarsi užbaigė „šluotinį“ periodą.

„Laiptinių“ periodas buvo kitoks – Arūnui visada buvo svarbus atsiradimo ir gyvenimo nykimo procesas. Kita vertus, apleistas laiptines jis rinkosi ir dėl plastikos – sugebėjo į drobę ištraukti iš savo vidinių išgyvenimų tiek esencijos, kad parodytų spalvinius sienose įsigėrusius niuansus, atskleistų vidurnakčio, apleistos laiptinės atmosferą. Tačiau kaip tapytojas Arūnas nebuvo iš tų emocionalių menininkų, kurie vadovaujasi vien jausmais. Jam buvo labai svarbi intelektinė kūrybos pusė. Prisimenu, egzilio poetas Henrikas Nagys kalbėjosi su Arūnu, koks svarbus poezijoje ritmas. Paveikslo kūrimo procese Arūnui taip pat buvo svarbu „palaikyti ritmą“, tapyti, kad rankos judesys būtų laisvas.

Arūnas Vaitkūnas.Romualdo Požerskio nuotrauka

 ,,Nepaprastas spalvinis jautrumas, subtilus kolorizmas – vertingas ArūnoVaitkūno tapybos bruožas. Žvilgsnyje į objektą yra ne tiek momentiškumo, kiek amžinumo, esmingumo dvelksmo. Dailininkas stengiasi pabrėžti ne aplinkos nykumą ir mūsų laikų deformacijas, bet atranda savotišką grožį žmogaus agresiją patyrusioje aplinkoje“ (Rasa Andriušytė, iš įžanginio žodžio katalogui ,,Arūnas Vaitkūnas“).

Arūnas Vaitkūnas. Vasaros žolės. 2000

Arūnas man pasakojo, kodėl mėgo tapyti paskutiniąją metų naktį. Jis sakydavo: „Tada, kai visi žmonės švenčia, eteris pasidaro labai švarus. Neapčiuopiamoje erdvėje atsiranda kone absoliuti švara, nebūna žmonių minčių keliamo chaoso, nes kiekvienas susirūpinęs šventėmis. Tada gali gaudyti impulsus. Užtat jis tapydavo laiptinėse, vidurnaktį, atrodo, kad juto sienų kalbą, fiksavo informaciją. Juk žmonių pokalbiai, emocijos, ženklai – viskas įsigeria. Arūnas savo kūryboje norėjo perteikti tuos impulsus spalvų, meno kalba. Nuo tokio tapymo kyla begalinė įtampa, nuovargis – juk tapai savimi. Tapė su fanatišku užsispyrimu. Praėjusią vasarą sodyboje atsitiko toks nuotykis: aptemo viduryje dienos dangus, buvo juoda kaip naktį, griaustiniai ir žaibai tik juosia.... O Arūnas, pasiėmęs drobę, į karutį susidėjęs visą dažų paletę, tapė. Suspės ar nesuspės, kol prapliups liūtis? Jis gaudydavo tokius įtampos momentus, ir tos ribos „arba-arba“ pojūtis jį, matyt, įkvėpdavo. Pats sakydavo, kad balansuoja ties egzistencine riba. Arūno kūrybinis procesas visada buvo grįstas vidine įtampa, egzistenciniu konfliktu. Nors kasdieniame gyvenime atrodė labai realus, konkretus. Beje, ir kūryboje žinojo, ką daro. Kriterijus formulavo aiškiai, nebuvo taip, kad skraidytų nerealybėje, debesyse.

Mes su Arūnu buvome labai artimi, diskutuodavome apie viską, – man daug reiškė jo nuomonė, bet ir mano jam, jaučiu, buvo svarbi. Atsirado vienas kito pajautimai, nuojautos, persmelkimai kitokiame, gal kiti pavadintų – mistiniame lygyje. Arūnas buvo neeilinė, nestandartinė asmenybė. Kai 1991 m. susipažinome, jis mane kviesdavo pasivaikščioti prie Nemuno, pasižiūrėti žydinčių balzaminų. Tuomet jis buvo žymus tapytojas ir sakydavo esąs tapybos sekcijos pirmininkas, turįs globoti jaunuosius tapytojus. Man nė į galvą neatėjo, kad pradedame draugauti, taip jis mokėjo „sužaisti“. O paskui atsirado skaudus, ilgesingas ir tragiškas savo žmogaus pajautimas, net nežinau kodėl. Atpažinimas. Koks buvo Arūnas kaip vyras? Įvardyčiau dviem žodžiais: pagarbus ir sąžiningas. Negyveno kito sąskaita. Tik kodėl sakau... buvo? Esam kartu kitame lygmenyje, kitoje dimensijoje, kalbamės“.

Arūnas Vaitkūnas. Laiptų narvelis. 1981

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė dar prasitarė: „Atrodo, pasakiau beveik viską, ką Arūnas būtų norėjęs pasakyti“. Tarsi perėmusi Arūno savybę „pasitikrinti savo tiesą“ ir daug kartų aiškintis kokį nors įvykį, kad jis būtų suprastas teisingai. Lyg būtų akivaizdu – juos išskyręs „nulinis atskaitos taškas“ tėra galimybė kitaip toliau būti kartu ir dalytis mintimis…

Antanas Obcarskas, tapytojas, grupės „Angis“ narys: „ Ko aš norėčiau Arūno paklausti? Klausimų daug, vieno nežinau. Norėčiau, kad jis ateitų, susitiktume ir patylėtume. „Čierkelę“ išgertume. Per pusvalandį tylint į daug ką būtų atsakyta. Jis buvo labai artimas mano draugas.

Mes esame linkę sutaurinti mirtį, bet apie Arūną nesinori kalbėti liūdnai. Kartą netradiciškai sutikome Naujuosius metus, tai buvo gal 1986-ieji. Atvažiuoju pas Arūną likus dviem valandoms iki dvyliktos, o jis – tapo. Pasiėmęs didžiulę drobę, dažų tiek privaryta – per pirštą, pajuodusi ir ta drobė, nes kai ekspresyviai ir ilgai tapai, viskas „sėda“, pilkėja, gaunasi beveik purvas. Matau, kad Arūnas vis kažką nori „ištraukti“, išsitepęs dažais daužo teptuku drobę ir sako: palauk, pabaigsiu, paskutinis metų darbas. Vis išbėga, vėl smūgiuoja teptuku. Pabaigė po dvyliktos. Nutarėme eiti pas E. Varkulevičių. Paskui liūdna pasidarė, trise švenčiame – sugalvojome nueiti pas Mildą ir Dainių Kairaičius. Per pusnis klampodami pradėjome ieškoti jų namo... Ir niekaip nerandam. Atsisėdame pusnyje, šnekame, taurelę išgeriame ir toliau einam. Taip visą naktį braidėme po Žaliakalnį, bet namo neradome. Tie Naujieji metai įsiminė stichiškumu. Praleidome ieškodami.

Arūnas Vaitkūnas. Gintaro Česonio nuotrauka

Arūnas buvo labai gabus, „apsigimęs talentas“. Spalvą jautė dieviškai, tikras tapytojas „spalvininkas“. Viskuo besidomintis, gilus, ypač Lietuvos istorija, ieškojo ištakų. Vasaromis važinėdavome ir po lietuviškus kaimus Baltarusijoje. Eidavome į kiekvieną bažnyčią, kiekvieną kleboną kalbindavome. Tai buvo „grynas“ savo krašto, savasties studijavimas. Ne pro pirštus – giliai, iki nuobodulio. Arūnas buvo maksimalistas, jam visą laiką reikėjo daugiau. Ypač domėjosi senienoms ir griuvėsiais – pamatydavo kokią prūsišką, vokišką Kaliningrado srity griuveną – stodavom, žiūrėdavom, jis vaikščiodavo aplink, piešdavo, fotografuodavo. Jam tas tikrovės absurdas buvo reikšmingas, kiekviename griuvėsyje, apleistume įžvelgė laiko dvasią. Norėjo viską „iščiupinėti“, apčiuopti gelmę – buvo tyrinėtojas, neegzistavo nereikšmingi dalykai, ir maža detalė buvo svarbi įkvėpimui.

Po laidotuvių prisiminėme būdingą jo charakterio bruožą – visą laiką abejoti ir tikrintis. Arūnas, netgi eksponuodamas vieną kūrinį, norėjo tobulumo. Vis klausdavo: ,,Ar gerai? O gal šitaip bus geriau?“

 

Dailininkai A. Vaitkūnas, A. Vilpišauskas su žmona, E. Markūnas ir A. Obcarskas Šilavoto Davatkyne 2004 metais. Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

 

Alfonsas Vilpišauskas, tapytojas, grupės „Angis“ narys: Arūnas buvo tapybos Metras. Kai įstojo į Dailės institutą, aš mokiausi penktame kurse. Vienas dėstytojas man pasakė – įstojo absoliučią spalvinę klausą turintis studentas, tu jam įteik gėlę. Ir aš, penktakursis, ją padovanojau „fuksui“. Arūno tapybą suprasti duota ne kiekvienam. Ji ir šiuolaikinė, ir monumentali, ekspresyvi. Tapyba jam buvo šventa žemė, būtis. Sakau dar kartą – yra žmonių, kurie nepakeičiami. Nebus greitai tokio Arūno. Jis buvo skirtingas: man labiau imponavo jo laiptinės, didžiosios drobės – abstrakcijos. Visada pasitikrindavo, ieškodamas teisingiausio sprendimo. Arūnas turėjo pagrindą savo tapybos žemėje – talentą. Buvo neeilinė asmenybė, eruditas plačiąja prasme – diskutuojant, kalbantis jis gebėdavo atrasti tokių netikėtų niuansų, regis, jau „išsemtoje“ temoje, kad nustebdavai: iš kur? Šilavote, plenero metu, Arūnas tapė nedidelio formato, kaip sakė, maldaknygės dydžio, darbus. Iškabinome Davatkyne prieš atidarymą. Ir Šilavoto vaikai išsirinko Arūno darbą – už tikroviškumą – ir pripažino geriausiu. Nežinodami jokių taisyklių, atpažino. Jo kiekvienas potėpis buvo apgalvotas, tapytas su skausmu. Aš taip negalėčiau, nes numirčiau. Kiekvienu teptuko mostelėjimu įkūnyti drobėje mintį, ir dar turint tokią spalvinę klausą, gali tik labai talentingas tapytojas.

 

2004 m. ,,Nemuno“ savaitraščio 22-ame numeryje buvo išspausdintas Aldonos Ruseckaitės reportažas ,,Šilavoto Davatkynas – etnografinio paveldo dalis“. Pateikiame ištrauką: ,,O tądien dailininkas Alfonsas Vilpišauskas paskelbė būsimo plenero temą: ,,Ir nevesk mūsų į pagundą...“ Sukvietė jis savo bičiulius dailininkus, kurie susibūrę į ,,Angies“ grupę. Taip nuo rugsėjo pirmųjų dienų iki rugsėjo dešimtosios šurmuliavo ,,angiokai“ – vieni atvažiavo, pasidairė, pabendravo, išlėkė į kitus darbus, o keturi dailininkai – A. Vilpišauskas, A. Vaitkūnas, E. Markūnas ir A. Obcarskas pagyveno, padirbėjo ir atsirado keliasdešimt spalvingų, sodrių, įdomių tapybos darbų, kuriuos rugsėjo 10 d. dailininkai sukabino tiesiog ant davatkėlių namelių sienų. Buvo neapsakomai gražu, nes ir namelių sienojai su samanomis, durys, langiukai, akmenys vietoje pamatų – visa tarytum paveikslai. Toks tad sąlytis, keistas susitikimas XXI a. modernios tapybos su XIX a. pabaigos buities stilistika.

Įsivaizduoju iš Dangaus santūrią davatkėlių šypseną, kiek nustebusį žvilgsnį, ką čia veikia tie dailininkai, garsūs, užsiėmę savo darbais, štai kukliame Davatkyne rodo paveikslus...“