Melancholija: juoda tulžis arba įtakingas žodis 0

Edvinas Grin
www.kamane.lt, 2013-11-12
"AVaspo". Dariaus Jurevičiaus nuotr.

Lapkričio 14 dieną Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje salėje pristatomas bendras šokio teatro AIROS, audiovizualinės poezijos grupės AVaspo ir Kauno meninkų namų projektas – šokio spektaklio eskizas „Melancholijos bokštai“. Kūrybinio proceso refleksijos – interviu su spektaklio choreografe Aira Naginevičiūte ir dramaturge, poete, atlikėja Gabriele Labanauskaite.

Tai ne pirmas projektas prie kurio dirbate kartu. 2008 metais „Menų Spaustuvėje“ pristatėte šokio teatro spektaklį „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“, kuriame tarpdiscipliniškai sujungėte mintis (choreografija ir režisūra – Aira Naginevičiūtė; dramaturgija ir poezija – Gabrielė Labanauskaitė; garso režisūra – Vladas Dieninis). Grįžkime į tą laiką. Prisiminkite kūrybinio bendradarbiavimo užuomazgas ir procesą. Kas buvo įsimintiniausia? Koks pjūvis atsiveria žvelgiant į „Mėnulį“ iš penkerių metų nuotolio?

A. Naginevičiūtė: Daug kas yra įsimintino. Ieškojimas, naujų formų atradimas. Įsimintiniausia yra mūsų partnerystė. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų, kai šokis virsta tekstu, tekstas virsta muzika, o muzika virsta šokiu. Teatro ir šokio judesio laboratorija. Naudingiausia mums ir buvo tas atradimas, kad tai, ką mes padarėme „Mėnulyje“, dabar atneša savo vaisių. Visi tekstiniai bandymai jau patikrinti, žinome estetinį vienas kito matymą ir tai palengvina darbą kartu. Jeigu aš tekstą matau paveikslais, taip ir Gabrielė mato metaforomis. Menine prasme mes esame artimos ir tai – atradimas.

„Melancholijos bokštai“ – naujas projektas. Ir vėl kuriate kartu. Su kokiomis jau išgyventomis ir naujomis patirtimis susiduriate? Kuo kitoks šis kūrybinis procesas? Jei pabandytumėte palyginti, 2008 metais pristatytą spektaklį ir artėjančią premjerą, kokius panašumus ir skirtumus išrikiuotumėte?

G. Labanauskaitė: Panašumai – komandos sudėtis, išskyrus pačias šokėjas, bendri ieškojimai. Skirtumas – tai, kad anksčiau tekstus atliko aktoriai, šokėjai, dabar – aš pati ir šokėjos, o muzika kuriama grupės AVaspo (Vlado Dieninio), o ne pasirinkta iš jau sukurtos ar papildomai parašytos.

A. Naginevičiūtė: „Mėnulyje“ ir šokėjai kūrė muziką. Bet visumoje viskas yra susipynę. Manau, kad čia viskas taip susipainiojo, kad nebežinai, kur yra šokio, o kur muzikos pradžia ar pabaiga. Susipainiojo žanrai. Mūsų komandos sudarymas yra labai tikras. Iš turimos patirties savaime sudarėme neatsitiktinę komandą.

Kokios temos skleidžiasi šiame spektaklyje? Kokie ryškėjančios premjeros formos kontūrai?

G. Labanauskaitė: Melancholija tyrinėjama kaip pasąmoninė būsena, apninkanti netikėčiausiuose gyvenimo momentuose. Kaip pasikartojanti dulksna, užklojanti mintis.

A. Naginevičiūtė: Tai spektaklis apie melancholijos transformaciją, jos besikečiančius pavidalus, grėsmę ir destruktyvumą. Svarbiausia yra šokio, muzikos, balso, scenografijos, garso, teksto pavertimas vienalyte būsena, kurioje visi komponentai yra neatsiejami vienas nuo kito. Įdomus pats naujų formų ieškojimas ir skirtingų žanrų sintezės kūrimas. Pats spektaklio kūrimas yra laboratorija ir paieškos turėtų būti tęsiamos.

Spektaklio apraše prierašas „trys žingsniai iki premjeros“ išduoda, jog tai dar ne galutinis rezultatas. Kodėl nusprendėte pristatyti eskizą? Lietuvoje, kur vis dar įsivyravusi meno kaip rezultato, o ne patiriamo proceso tradicija, tai atrodo drąsus ir įdomus sprendimas. Deja, eskizas kaip forma, kaip kūrybinio proceso atspindys vis dar atrodo deramai neįsigalėjęs ir „neįgalus“. Sutinkate? Kokios to priežastys?

A. Naginevičiūtė: Atsakysiu labai paprastai – tai laiko ir pinigų klausimas. Sumažinom atlikėjų skaičių, nes kol kas tam nėra galimybių, tačiau bandysime projektą tęsti toliau, jeigu bus kokybiškos sąlygos. Kalbant tokia tema, negali pristatyti pusiau – padaryti tik skaitymus ar pan. Viskas turi būti sujungta, scenografija ir tekstas, viskas turi būti sujungta ir eiti kartu. Melancholija yra kraštutinė būsena, todėl ir spektaklio kokybė turi būti maksimaliai adekvati, kad išgauti subtilų nuotaikos skambesį.

Kas lėmė tokį atlikėjų (Goda Laurinavičiūtė, Greta Grinevičiūtė, Gabrielė Labanauskaitė) pasirinkimą?

A. Naginevičiūtė: Goda Laurinavičiūtė yra viena svarbiausių visų mano spektaklių atlikėja, jos unikalus gebėjimas transformuotis yra vienas svarbiausių spektaklio atraminių taškų. Kadangi tai spektaklis apie būsenas, o taip pat norėjau skirtingo amžiaus personažų, pasirinkau Gretą, kuri yra kūrybinga, jauna atlikėja, turinti individualią vidinę koncentraciją. Kadangi Gabrielė yra AVaspo atlikėja, jos dalyvavimas spektaklyje savaime suprantamas.

Dažnai susimąstau, kad Lietuvoje, tiek daugumos kūrėjų, choreografų, tiek publikos, šiuolaikinis šokis vis dar suvokiamas kaip emociniu, techniniu ir estetiniu pagrindu funkcionuojantis darinys. O jo pagrindinė funkcija – sujaudinti. Jei ne technika, tai bent jau perteikta emocija. Konceptualus šokis arba šokis, judesys kaip mąstymo, matymo būdas vis dar neįsitvirtina, tarsi neranda nišos. Ar sutinki? Ką apie tai manai? Kokios galėtų būti to priežastys?

A. Naginevičiūtė: Apie tai būtų galima daug kalbėti. Pas mus labai sunkiai priimamas kitoks judėjimo būdas, kitokia vibracija, nepažįstamos formos, neatpažįstami kodai, erdvės, pasąmonės srautai. Tai sukelia žmonėms nesaugumo jausmą. Uždarumo problema. Aišku, priežasčių yra daugybė...

„Melancholijos bokštus“ taip pat gaubia susikertančių disciplinų aureolė. Iš ko ji susideda? 

G. Labanauskaitė: Susideda iš ieškojimų. Ribotų galimybių šalyje su tuo pačiu instrumentarijumi – kūnu ir balsu – neišrasi dviračio iš naujo. Reiktų visai kitokių priemonių ir netikėto kelio patiems kūrėjams. Tačiau šįsyk mums buvo svarbiausia atrasti savo pačių bendradarbiavimo paribius ir netikėtus taškus. Ką mes, kaip atskirai kuriantys žmonės, galime pasiūlyti vieni kitiems?

Šokis/teatras versus politika/sociumas. Menas kaip tiesos įrankis, kaip peilis, atveriantis socialinį pjūvį. Tavo pjesėse politinis ir socialinis aspektas itin ryškus. O kaip šiame spektaklyje?

G. Labanauskaitė: Su Aira dirbame išskirtinai poetiniame – filosofiniame kontekste, nes jau „Mėnulyje“ nutarėme, kad jos šokiui labiau tinka būtent tokie tekstai.

Kuo skiriasi dramaturginės linijos vystymas šokio ir dramos spektaklyje?

G. Labanauskaitė: Stengiamės visas linijas sujungti. Įdomi ir unikali patirtis dar ir tuo, kad galiu vyti skirtingus – dramaturgijos, muzikos, judesio siūlus. Pažiūrėsime, koks tinklas iš to mums išeis.

Jei pabandytum nubrėžti, kokios būtų teatro, kurį norėtum kurti ir matyti, ribos, formos ir (ateities) kryptys?

G. Labanauskaitė: Būtų įdomu pasitikrinti disciplinų ribas, kelti naujus iššūkius, dirbti ir kurti kartu, komandoje, kaip ir iki šiol. Dažniausiai domina procesas, o ne rezultatas, todėl visada traukia laboratorijos.

G. Labanauskaitė ir V. Dieninis projekte atlieka ne tik atskirus – dramaturgės ir kompozitoriaus – vaidmenis, bet bendradarbiauja ir kaip audiovizualinės poezijos grupė AVaspo. Pavasarį trečiąjį albumą „Kraujuojantis okeanas/Ocean is bleeding“ pristačiusi AVaspo garsėja kaip formą keičiantis reiškinys, kaip nuolatinis eksperimentas. Kuo unikalus AVaspo dalyvavimas šiame projekte? Oficialiai tai pirma AVaspo ir šiuolaikinio šokio simbiozė, tiesa? Ko galima tikėtis?

G. Labanauskaitė: Oficialiai tai jau antroji simbiozė. Pirmoji buvo šių metų vasarą per Kultūros nakčiai Vilniuje skirto projekto „Atnaujinti ritualai (Recycling Rituals)“ tarptautinę premjerą kartu su šokėja Riikka Ihalainen (Suomija) ir muzikos atlikėjais Julia Giertz (Švedija) ir Miguel Bonneville (Portugalija). Tačiau šis projektas vėlgi visai kitoks. „Ritualuose“ buvau atsakinga tik už muziką ir atlikimą, čia esu trigubame amplua – kaip dramaturgė, judanti šokėja ir tekstų atlikėja. Taigi, kaip teisingai pastebėjai, esame keliuose vaidmenyse ir iš pradžių tai veikiau trikdė nei padėjo. Dainuodama pamiršdavau judesį, judėdama – pamesdavau dainavimo koncentraciją. Tai – tiek grupei, tiek mums, kaip jos nariams – nauji iššūkiai. Antra vertus, AVaspo dalyvavimas šiame projekte yra kryptingas ėjimas – jau metai kaip po truputį iš muzikinės grupės grįžtame į performansų ir teatrališkumo pasaulį.

„Melancholijos bokštai“ – ne tik projekto, bet ir vieno AVaspo kūrinio pavadinimas. Nuo to ir atsispyrėte? Galima įžvelgti sutampančių paralelių, nuotaikų?

G. Labanauskaitė: Taip, atsispyrėme kaip nuo inspiracinio pagrindo – teksto, muzikos ir nuotaikos prasme. Tačiau paties kūrinio spektaklio metu neišgirsite.

A. Naginevičiūtė: Aš atsispyriau nuo melancholijos bokštų vaizdinio, dviejų tarpusavy prieštaraujančių asociacijų dermės. Gerokai vėliau išgirdau AVaspo kūrinį. Įžvelgti sutampančių nuotaikų galima Gabrielės eilėraštyje „Melancholijis bokštai“, bet ne AVaspo atliekamame kūrinyje.

Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos melancholija" reiškia „juoda tulžis".  Kas ji – melancholija?

G. Labanauskaitė: Paribio būsena. Rūkas, dulksna, vidinis plūduriavimas.

Pabaigai, banalus ir „atsitiktinis“ klausimas – kokia Larso von Triero „Melancholijos“ įtaka spektakliui?

A. Naginevičiūtė: Jokios įtakos. Pats žodis „Melancholija“ yra įtakingas.

 

Projekto iniciatoriai: Kauno menininkų namai, šokio teatras AIROS, audiovizualinės poezijos grupė AVaspo.
Bilietus platina TIKETA: http://www.tiketa.lt/sokio_spektaklis_melancholijos_bokstai_eskizas_45147 Taip pat Kauno menininkų namų „Mūzų svetainė“ ir Nacionalinio Kauno dramos teatro kasa. 
 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*