Rss Facebook
2017
Liepa
22
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Marius Pinigis: „Gera žinoti, kad gali likti ir kurti Kaune“ 0

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2017-04-12

Marius Pinigis – šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pastaruoju metu Kaune išgarsėjęs savuoju netradicinio formato spektakliu „(g)round zero“. Kartu su kolegomis – gatvės šokio profesionaliu šokėju, choreografu Mariumi Paplausku ir kompozitoriumi Andriumi Stakele – sukurtas bendras darbas atnešė ne vieną įvertinimą. M. Pinigis Kauno menininkų namų (KMN) paskelbtuose rinkimuose išrinktas praėjusių metų „Menininkų menininku“. Neseniai nuvilnijusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose, nors ir nė vieno prizo nelaimėjo, spektaklis „(g)round zero“ buvo nominuotas net keliose nominacijose. Na, o naujoje Kauno autobusų stotyje surengtuose „Fortūnų“ apdovanojimuose spektaklis pelnė vieną iš pagrindinių prizų. Apie džiaugsmą ir nusivylimą bei Kauno kūrybinį potencialą – pokalbis su neišblėstančiu entuziazmu trykštančiu šokėju.

Kokie jausmai ir mintys aplanko tik ką praūžus didiesiems metų teatro apdovanojimams – „Auksiniams scenos kryžiams“, „Fortūnoms“, o ir Kauną paskelbus Europos kultūros sostine 2022?

Tai buvo trys stresinio laukimo dienos. „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotas buvau antrą kartą, tad ramiau reagavau. Bet vis viena jaudulio buvo daug, kai dvi nominacijos ir dar viena po kitos, o ir B. Dauguviečio auskaras buvo skiriamas šokiui. Kai prieš porą metų pirmą kartą buvau nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“, tikėjausi daugiau, ir nusivylimas buvo gana didelis. Dabar, net keista, nusivylimo nebuvo. Gal dėl to, kad pats spektaklis mums buvo iššūkis ir jaučiamės pasiekę asmeninę pergalę. Spektaklis vis dar kinta, o žinojimas, kad iššūkiai nesibaigia, mane veda tolyn. „Fortūnos“ ar „Auksiniai scenos kryžiai“ tarsi viską sustato į vietas ir leidžia pasitikrinti, kur tu esi.

Gaila tik vieno dalyko, kad per „Auksinius scenos kryžius“ nepavyko pasakyti kalbos apie bendruomeniškumą (šypsosi– red. past.). Bet pavyko per „Fortūnas“. Pasakiau tai, ką iš tikrųjų galvoju apie teatro neturinčius kūrėjus. Mane aplankė labai geras buvimo namie jausmas. Kai skelbė nugalėtojus, daugybė žmonių už mus laikė sukryžiavę pirštus. Labai smagu, kad atėjo daug jaunų aktorių, studentų, kurie po studijų nebūtinai pateks į teatrą, – aš šią pergalę būtent ir skyriau tiems, kurie lieka paraštėse. Parodėme pavyzdį, kad ir neturint vietos galima daug pasiekti. Praėję metai buvo kupini ne tik iššūkių, bet ir nuostabių pasiekimų. Tikrai negalėčiau norėti daugiau. Juokauju, kad jei jau fortūna kišenėje, visa kita turėtų greitai ateiti savaime (juokiasi– red. past.).

Visgi pats didžiausias džiaugsmas aplankė išgirdus žinią, kad Kaunas taps Europos kultūros sostine. Atrodė, kad tai didžiausia asmeninė pergalė. Nesulyginamas bendrumo jausmas, kai pamatai minią besidžiaugiančių žmonių... Toks bendruomeniškas veiksmas, nesusijęs su sportu – „Žalgiriu“, o kultūrinis renginys. Ir kai pats dažnai daug kalbu apie kultūrą, apie žmonių susibūrimą į vieną vietą per meną, man tai atrodė nuostabus visų šių idėjų rezultatas. Jaučiausi, kad kažkiek ir aš savo darbu prie viso to prisidėjau. Man tai didžiausia pergalė.

O kaip jaučiatės būdamas „Menininkų menininku“?

Tai netikėtas apdovanojimas. Iki tol man jis atrodė toks mistifikuotas, kai menininkai ir sąjungos išsirenka kažką iš savų. Man labai patinka tai, kad Kauno menininkų namai apskritai dabar pasikeitė ir atsivėrė miestui, kaip ir turėtų būti. Visiškai pasikeitė jų formatas, kontekstas, komanda ir mąstymas. Jie atviri visiems menininkams, o ne kažkurioms gildijoms, uždaram ratui. Anksčiau, kai ateidavai į KMN, jausdavaisi it šventykloje, kurioje nieko negalima paliesti. Džiaugiuosi, kad pagaliau šis mitas sugriuvo.

Buvau labai maloniai nustebęs, kad jie nominavo būtent mane. Galbūt tai yra nuopelnas ten dirbančių žmonių – Justino, Edvino, kurie yra mano bičiuliai ir nuolat mato tai, ką aš darau. Jie tai pastebėjo ir įvertino. O balsavo žmonės. Toks apdovanojimas tarsi įprasmino mano buvimą Kaune, tai, kad aš dabar esu kaunietis. Nes tai labai kaunietiškas apdovanojimas. Pasijutau, kad esu namie, kad galbūt esu ir kiek svarus balsas tarp Kauno meno, teatro žmonių. Vis dėlto autoritetu būti nenoriu, visada labiau patinka būti pavyzdžiu. Nesvarbu, iš kur atvažiavai, nesvarbu, ką studijavai, ką darei, jeigu tu tikrai kažko labai nori, visada gali tai pasiekti savo pastangomis. Visada tai akcentuoju.

Tuo pačiu man buvo labai smagu, kad laimėjo jaunas žmogus. Tai irgi yra motyvacija jaunam žmogui kurti Kaune. Be to, tai parodo, kad nėra to menamo uždaro būrelio, kai apdovanojami savi už gyvenimo nuopelnus, bet ne už tai, ką yra padarę per einamuosius metus. Daug prasmingiau yra, kai kuri, dirbi čia ir dabar. Ir apdovanojimą gauni ne todėl, kad lyg jau greitai mirsi... Beje, gruodžio 31 dieną skaičiau horoskopą, kuriame buvo parašyta, kad šiais metais bus daug apdovanojimų (juokiasi – red. past.). Regis, išsipildė.

Grįžtant prie Kauno, kaip būsimos Europos kultūros sostinės, ar bus skiriamas didelis dėmesys šokiui?

Kultūros žmonėms tai yra labai gera projekcija į ateitį, kai žinai, kad gali likti ir kurti Kaune. Labai tikiuosi, kad tai būtų ne žodžiai, o darbai. Tikiuosi, kad pagaliau atsiras erdvė būtent mums, nes vienas iš komisijos reikalavimų – turėti erdvę. Labai tikiu, kad viskas bus gerai ir tikrai atsiras galimybė sėsliai kurti Kaune. Nors nuo Kauno iki Vilniaus atstumas nėra didelis, bet labai gera žinoti, kad kaip tik tavo miestas yra vieta, kurioje tu tikrai nori būti. Ši pergalė tą jausmą dar labiau sustiprino. Norisi tikėti, kad pernelyg nepasikeis požiūris ir kad neįvyks kokia ekonominė krizė, kaip nutiko Vilniui tapus Europos kultūros sostine. Buvo daug gražių idėjų, bet viską teko perimti Vyriausybei ir iš kūrybos liko tik suadministruota šventė. Tikėkimės, mūsų atveju taip neatsitiks.

Ko dar be fizinės erdvės stokos, palankesnio valdžios požiūrio į kultūrą, meną trūksta, kad būtų galima pasakyti, jog gyvenant Kaune galima jaustis visaverčiu menininku?

Trūksta žmonių sąmoningumo plačiąja prasme. Nekalbu apie tai, ką reiškia būti kauniečiu, lietuviu, europiečiu. Kalbu apie sąmoningumą, kai matai šiek tiek daugiau nei tavo nosis, kai įsiklausai į erdvę, į aplinkinius. Lietuvoje turime labai daug negatyvo. Žinoma, jis labai suprantamas, nes dažniausia kyla dėl konkrečių, pvz., materialinių, dalykų, kuriuos labai lengva išmatuoti – turi eurų arba ne. O laimę išmatuoti yra sunku. Vien dėl šios situacijos atsiranda laikinumo ir trapumo pojūtis, kad daug ko negali planuoti, todėl žmonės gyvena viena koja užsienyje. Žinoma, negaliu sakyti, kad Europos kultūros sostinės konkurso laimėjimas kažkiek sulaikys žmones nuo emigracijos. Galbūt dar daug kas pasikeis iki tų 2022 metų.

Aš ir vesdamas pamokas dažnai galvoju apie sąmoningumą, daug apie jį kalbu. Tai netgi svarbiau už pačią meninę vertę. Dirbdamas su studentais matau, kad jaunas žmogus, atvykęs iš kito miesto, turi begalę kompleksų ir praeina ne vieneri metai, kol jis sugeba būti savimi. Labai noriu daug kalbėti su žmonėmis apie tai, kokie jie yra iš tikrųjų, kad nebūtų kaukių, kad jie priimtų sąmoningus sprendimus, nesiblaškytų. Aktorystė ir šokis yra profesijos, kurias pasirinkęs turi tvirtai žinoti, kodėl tai darai. Čia nėra vietos atsitiktinumams. Tai labai sunkios, netgi žiaurios profesijos – turi būti joms atsidavęs ir pasiruošęs patirti nuopuolius. Privalai būti labai užsispyręs, nepasiduoti, visada ieškoti naujų idėjų ir visada būti gaivališkas. O tai yra be galo sunku. Šiuo metu trūksta to gaivališkumo ir noro kažką keisti patiems. Per paskaitas su studentais dažnai atliekame kūrybines užduotis, kai leidžiu naudoti konkrečius daiktus – duodu teniso kamuoliuką, lazdą, bet norėtųsi, kad studentai viską atliktų be papildomų priemonių. Tas pats galioja ir Europos kultūros sostinės atveju. Taip, laimėjimas yra šventė miestui, bet kartais norėtųsi, kad neapsiribotume vien ta mintimi, kad turime dėl kažko stengtis. Reikėtų atrasti vidinių išteklių savyje, turėti sveikos motyvacijos, nepaskęsti toje kasdienybės rutinoje, kad kiekvieną dieną keliuosi, einu į darbą, grįžtu namo ir taip dešimt metų...

Trūksta atvirumo, didesnio domėjimosi viskuo. Labai svarbu nepasenti savo galvoje. O visa kita yra instrumentai, sužadinantys tą sąmoningumą. Manau, kad žmogus yra pajėgus ir pats savyje jį susikurti. Man pačiam būna sunkių dienų, kai atrodo, kad nieko nenori daryti ir nėra motyvacijos. Bet kurdami spektaklį „(g)round zero“ išsiugdėme kažkokią naują savybę, kai kiekvieną dieną, nesvarbu kaip, tu bandai save motyvuoti ir nepavargsti nuo tos motyvacijos. Kartais, kai pernelyg save motyvuoji, lyg užsidedi kaukę, esi netikras. Dabar su Mariumi mes mokame nepasiduoti niūrioms mintims ir priimti save tokius, kokie esame, bandyti su ta energija praleisti visą dieną.

Galbūt esate lyg kokiame vidiniame manifeste apsibrėžęs sau svarbius kūrybinius principus?

Svarbu suvokimas, kad šokis nėra atskirtas nuo gyvenimo, nes jeigu jis bus atskirtas, jis bus sintetinis, netikras. Man norisi nepamesti savo idėjų dėl kitų nuomonės – tai dažnai nutinka jaunam žmogui, kadangi jis dar neturi autoriteto. Žinoma, tai turi būti daroma su protu, nes pasitaiko labai agresyvių jaunų žmonių, afišuojančių, kad jie puikiai žino, kaip ką daryti. Kartais tikrai reikia įsiklausyti į tai, ką tau sako, bet svarbu ir nepamesti tikėjimo savo idėja. Su „(g)round zero“ mes motyvavome save nepasiduoti. Daug diskutavome, dėl ko statome šį spektaklį, ar tai darome norėdami laimėti kokį „Kryžių“ ar „Fortūną“. Iš karto sau pasakėme, kad mes apie tai negalvojame. Nepastatėme pasaulinio lygio spektaklio, bet galvojome apie tai, kad darome darbą, kuriuo siekiame tarsi nepasiekiamo tikslo. Svarbu neišduoti savo idėjos. Labai lengva pasiduoti, kai sulauki kritikos. Reikia protingai ją priimti, atsižvelgti į tai, kas yra tau naudinga. Kritika yra nuomonė. Skaitydamas ją visada stengiuosi įsivaizduoti, kad neskaitau, o sėdžiu su žmogumi, kuris man tai sako. Tai labai daug ką pakeičia. Atrodo, kad vyksta dialogas. Nes tu, kaip šokėjas, scenoje išsakai savo nuomonę ir tarsi nesuteiki galimybės žiūrovui tuo metu pasakyti savosios, todėl jis ją vėliau išrašo.

Spektaklis „(g)round zero“ tapo savotišku Jūsų pačių, kaip šokėjų, ir tuo pačiu Kauno miesto teatro publikos tyrimu. Įdomu, ką pavyko sužinoti, galbūt padarėte tam tikras išvadas?

Visų pirma, pradinė idėja apaugo smulkesnėmis idėjomis, o tai ir yra kūrybos džiaugsmas. Žinai tikslą ir eini, bet tame kelyje yra daug kalvų, miškų, naujų atradimų, kliūčių. Palyginti su tuo, kokie mes buvome vasarą, kai pradėjome kurti spektaklį, ir kokie esame dabar, didžiausias pasiekimas yra tai, kad susiformavome kaip nauja kūrybinė komanda. Daug daugiau sužinojau apie Marių ir jis apie mane, nors su Andriumi esame draugai dešimt metų, bet dabar atsirado kitas ryšys. Esame tarsi šeima. Vis kyla spontaniškų idėjų keisti spektaklį. Vienokį spektaklį žmonės matė Kaune vasario mėnesį, po dviejų savaičių Vilniuje jis jau buvo kitoks, nes tu esi gyvas ir vis ieškai. Atsirado spontaniškumas, kai dirbtinai nebereikia ieškoti idėjų – kai esi kūrybiniame procese, idėjos sklando aplink ir tu jas pagauni. Tai mums yra vienas svarbesnių pasiekimų.

Kalbant apie žiūrovus, šis tyrimas atskleidė vieną nuostabų dalyką – mes orientavomės į jauną žmogų, norėdami jį pritraukti, kalbėti jam, ir atsitiko taip, kad dabar daugybė žmonių mus Kaune atpažįsta. Kartais nugirsti: „O, šituos bičus žinau...“ Mums pavyko sukurti mitą ir paskatinti jaunus žmones ateiti į šokio spektaklį. Per ilgą laiką susiformavo nuostata: „Nesuprantu šokio, todėl neisiu jo žiūrėti.“ Tikrai nenoriu prisiimti kažkokių nuopelnų, kad mes šiuo spektakliu visa tai pakeitėme, bet tiesiog gera matyti, jog šis darbas sugrąžino norą žiūrėti šiuolaikinio šokio spektaklį. Jaunam ir naujam žiūrovui šis spektaklis yra pats tas ateiti ir pirmą kartą pamatyti šokį, būti įkvėptam, suprasti, koks šokis gali būti. Taip pat mes paskatiname žmones tyrinėti ir sudėtingesnius dalykus. Eiti žiūrėti kitokių spektaklių, kur forma nėra tokia aiški, idėja yra paslėpta po daug sluoksnių.

Savaime žmonės nepradės suprasti šokio, tad tu turi po truputį jiems duoti informacijos. Ėjome mes ir į mokyklas, rodėme spektaklio ištraukas. Buvo ir juoko, nes su paaugliais labai sunku, kadangi jie dažnai viską neigia. Bet matėme, kad ta veikla yra prasminga, ir kai ateini antrą, trečią kartą, tu sudomini vaikus, jie užaugs ir pradės vaikščioti į spektaklius. Paprastai scenoje turime galutinį rezultatą – spektaklį, kurį pateiki kaip faktą, parodai ir nieko nepaaiškinęs išeini. Man atrodo, kad tai nėra gerai. Teatras darosi įvairialypis, spektaklį galima žiūrėti per įvairias prizmes: per vizualumą, per muziką, per tekstą, per dar daug kitų dalykų. Dabar tarsi pastebima tendencija, kad viskas yra įvaizdžiai ir jie nuolat keičiasi, kartais net nebėra to įprasto naratyvo, nes jis yra lyg lipdinys. Galbūt žmogus ateina į teatrą vienintelį kartą per mėnesį ar metus, ir tu supranti, kad negali jam pateikti tik konkretaus fakto, kad reikia tam tikrų kūrybinių dirbtuvių. Užsienyje tai daroma jau seniai – žiūrovai kviečiami į atviras repeticijas, mato, kaip dirba choreografai, režisieriai, kaip gimsta spektaklis. Lietuvoje aš to pasigendu. Su kitu šokėju Mantu Stabačinsku savo spektaklį „ID: D&G“ rodėme studentams per paskaitą, paskui diskutavome, repetavome ir jiems daug kas paaiškėjo. Tai yra būtina, nes perteikti idėjas per kūną yra labai sunku.

Viena ausimi teko girdėti, kad jau bręsta naujas šiuolaikinio šokio projektas. Kas tai bus? Kokių tikslų šįkart sieksite?

Taip, su Mariumi turime minčių naujam spektakliui – jis bus visai kitoks, nors mes nepabėgsime nuo fiziškumo. Atradome sau naują įdomią formą, kaip galime judėti. Tai bus kitokie iššūkiai, galbūt akivaizdūs ne tiek scenoje, kiek repeticijose. Jau esame susiformavę metodikos bagažą, kaip ieškoti, ką daryti, nes iš pradžių susitikę nežinojome, kaip du skirtingi mūsų šokio pasauliai susikalbės. Dabar jau suprantame vienas kitą ir dirbti yra daug lengviau, nereikia išradinėti dviračio, nes jį jau sukonstravome, belieka juo važiuoti.

Dar daug kas nėra aišku, bet galiu išduoti paslaptį, kad tai bus spektaklis apie XXI a. egzistuojančią dinamiką, nes šiandien labai dažnai girdime pasakymą „super dinamiškas“ ir pan. Tai tarsi asocijuojasi su buvimu, judėjimu, keliavimu. Vis dėlto mes esame sutrikę, nes informacija yra tarsi „užspaudusi“ – esame, ir pats pradedu tai jausti, vieniši kariai tame informacijos sraute ir nebesusitvarkome. Tu sutinki žmogų, bet iš esmės jo nebepažįsti, nes jis tarsi yra kažkur kitur, nebe savas. Formuojasi tokie iškreipti santykiai – nuolat lekiama, viskas padaroma ne iki galo, nekokybiškai. Atrodo, turime visas galimybes viską daryti itin kokybiškai, visko galima išmokti stebint vaizdo įrašus Youtube, bet daug kas yra nekokybiška. Priartėji prie tokio absurdo, kad esi visiškai laisvas, bet nebežinai ką su ta laisve daryti.

„(g)round zero“ išgrynino tai, ką noriu daryti scenoje ir su kuo. Tų žmonių yra nedaug. Tačiau, mano nuomone, tai labai gerai, nes noriu susikoncentruoti į kokybę, nesiblaškyti. Kartais labai lengva pasimesti tame visame chaose, kai visko aplink daug, visko nori, ir supranti, kad ištaškai savo energiją į kairę ir dešinę, bet nesukuri kažko prasmingo. Kaip ir visiems choreografams, ateina laikas ieškoti savo kalbos ir estetikos.

Ačiū už pokalbį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*