Rss Facebook
2017
Rugsėjis
22
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Dalia Michelevičiūtė – aktorė, tyloje verčianti naują puslapį 0

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2017-09-11

Trys dešimtmečiai teatro scenoje, kur sukurta daugiau nei keturios dešimtys skirtingų vaidmenų, ir daugiau nei dešimtis moters charakterių įprasminta kino aikštelėje – visa tai aktorės Dalios Michelevičiūtės, šiemet mininčios 50-ies metų jubiliejų, vaidybos meistrystės istorijoje. 1998 m. Kazachstane tarptautiniame Eurazijos kino festivalyje Almaty už Angelės vaidmenį Gyčio Lukšio filme Mėnulio Lietuva Dalia Michelevičiūtė išrinkta geriausia aktore, o 2008 m. epizodinis vaidmuo Mario Martinsono filme Nereikalingi žmonės pelnė Sidabrinę gervę. Aktorinė kūryba plečiama, derinama su režisūra: 2009 m. Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatyta Neparašyta vasaros istorija pagal Wisławos Szymborskos poeziją; 2011 m. – Kalbos galia pagal Csesławo Miłoszo eiles (Lietuvos nacionalinis dramos teatras – toliau LNDT); 2015 m. – Moters portretas, įkvėptas ir grįstas Wisławos Szymborskos kūryba (LNDT). Nuo 1988 m. leidosi į daugybę teatrinių gastrolių, aplankė penkiolika šalių. Be to, D. Michelevičiūtė yra A pramoginių šokių šokėja, dabar praktikuojanti linijinius šokius.

1988–1992 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovas – Jonas Vaitkus) D. Michelevičiūtė įgijo menų magistro laipsnį, tačiau pirmiausia – 1985–1994 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 2001–2003 m. LMTA ir nuo 2012 m. VDU – scenos kalbos dėstytoja, nuo 2016 m. – VU KF scenos kalbos ir aktorinio meistriškumo dėstytoja. Šią veiklą aktorė plėtoja ir už akademinių pastatų sienų – nuo 2004 m. ji veda aktorinio meistriškumo, raiškios kalbos, viešojo kalbėjimo kursus, seminarus, taip pat bendravimo, komandinio darbo profesinių įgūdžių stiprinimo mokymus.

Vis dėlto skaičių nuorodos, įvardijimai, žymės – tai tik nevykęs bandymas nusakyti žmogaus gyvenimą. Juk už atliktų darbų, vaidmenų, įvertinimų, apdovanojimų slepiasi ilgi kūrybos procesai, nuoseklus kasdienis aiškinimosi ir savęs (iš)bandymo, pamatant nesitikėtą save, taip pat kitus žmones, darbo, kaip gyvenimo, ir gyvenimo, kaip darbo, vyksmas.

Dalios Michelevičiūtės Moters portretas įkvėptas lenkų poetės Wisławos Szymborskos Gyvenimo aprašymo[1], todėl šio eilėraščio minčių duotimis, sakiniais kalbinama Aktorė.

Rašydama savo teatrinio gyvenimo aprašymą, kokius reikšmingiausius įvykius, momentus įvardytumėte, žinodama ir suprasdama, kad, nepaisant to, kaip ilgai gyveni, / aprašymas turi būti trumputis. // Privalu glaustumas ir atranka?

Visų pirmiausia, sunkų kelią ir kelis bandymus įstoti į trokštamą specialybę. Ten atranka tikrai buvo labai nuožmi. Viskas vyko 1985 m. Į Leningradą (Sankt Peterburgą) nepriėmė dėl „pabaltijo“ akcento, Lietuvoje tais metais aktorių kurso nerinko. Tuomet, kad tuščiai neslinktų laikas, stojau į V. Kapsuko universitetą (VU). Kadangi rašiau poeziją ir prozą, mėgau literatūrą, rinkausi filologiją. Ir vis kasmet bandžiau stoti į tuometę Lietuvos konservatoriją (LMTA). Vienais metais nepriėmė, kaip pati teatro pedagogė paaiškino, dėl to, kad „buvau per sena“ (man tuomet buvo 19 metų). Tai buvo jos įvardytos priežastys, gal būta ir kitų? Sakė, kad norinti rinkti „žalią molį“ – jaunus žmones, su kuriais kurs savo teatrą ir lipdys pagal savo modelį, o aš buvau jau susiformavusi asmenybė ir iš manęs sunku būtų ką nors tinkamo „nužiesti“. Kitais metais dar viena pedagogė pasiūlė geriau pasižiūrėti į veidrodį, sakė: „Jūs esate tokia negraži mergaitė ir norite būti aktorė?“ Maniau, kad aktoriui reikia gražaus, turiningo vidinio pasaulio? Na, bet ji buvo teisi, nes nustojusi šokti, tapau gana apkūni, strazdanota mergaitė iš Anykščių – tikrai tešliukė. Pramoginių šokių konkursuose mus pravardžiuodavo Anykščių koldūniukais. Į Universiteto dainų ir šokių ansamblį nepriėmė dėl mažo ūgio. Labai liūdėjau ir verkiau dėl visų šių „nesėkmių“.

Dabar galvoju, kad Dievas turėjo man kitą planą ir labai esu Jam už tai dėkinga. Įstojau būtent į režisieriaus J. Vaitkaus kursą, kuriame studijavo ir režisieriai. Esu labai dėkinga rež. J. Vaitkui, kad mane priėmė – strazdanotą mergaitę drobiniais marškiniais. Prasidėjo Sąjūdis, buvo labai įdomu gyventi, kurti, mokytis...

Pakalbėkime apie kraštovaizdžių pakeitimą į adresus. Kurias išvykas, gastroles išskirtumėte kaip ypatingas, vertingas meno, kūrybos ar (ir) žmogiškojo susitikimo prasmėmis?

Jūsų klausimai verčia apžvelgti visą profesinį gyvenimą. Įsivaizduokite: sovietmetis, visur šalis skiria sienos, ir esame kviečiami į JAV su politiniu farsu „Šėpos teatras“ (rež. Gintaras Varnas). Iš sovietinio režimo, nors Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, tačiau buvo „pučas“, – tiesiai į Ameriką. Po to prasidėjo kelionės su režisieriais Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu, Rimu Tuminu – tai vienas įdomiausių mano kūrybinio gyvenimo laikotarpių... Apkeliavome beveik visą pasaulį. Visos šalys labai įspūdingos, tačiau gal išskirčiau Ameriką (ypač Niujorką), Japoniją, Islandiją, Australiją... Tačiau visos šalys man kelia didelę nuostabą. Jei Dievas duoda gebėjimų, tai pasirūpina, kad iš profesijos galėtume susikurti ir materialinę gerovę – stogą virš galvos, susitvarkyti buitį. Dešimt metų gyvenau bendrabutyje, mačiau ir nepriteklių, ir įspūdingos prabangos...

Tęsiant mintį, ką išskirtumėte kaip vertybę, žvelgdama šiandienos akimis į teatrines patirtis, dirbant su skirtingais režisieriais ir įvairiose trupėse?

Visi režisieriai, su kuriais teko dirbti, kolegos aktoriai, operatoriai, fotografai, kompozitoriai, kostiumų dailininkai, scenografai, staliai, siuvėjos, grimerės, rekvizitininkai, aprengėjos, apšvietėjai, – visi, kuriuos matome ir kurie lieka neregimi. Visi jie yra didelė dovana.

<...> atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas. Priešingai, koks Jūsų visiškai atsitiktinis, neprisimenant iš kur, kada, bet itin ryškiai matomas ir galbūt dabar norimas išsakyti teatrinio gyvenimo – aktorystės prisiminimas?

Datos visiškai išsitrina ir atsitiktinių prisiminimų pamėklės vis rečiau blaškosi atsietos nuo mano gyvenimo. Yra dalykų, kuriuos prisiminusi raustu iš gėdos ir norėčiau, kad jie mano gyvenime niekada nebūtų įvykę. Be Sakramentų, ypač Atgailos, neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjusi ištverti ir išgyventi. Kita vertus, dažnai kreipiame dėmesį į išorinius įvykius: kada ir kur vykome, vaidinome, kūrėme, kokių apdovanojimų sulaukėme. O esminiai dalykai sprendžiasi žmogaus širdyje, sąžinėje, pasirinkimuose. To vidinio žmogaus niekas nemato, tik Dievas ir tu, bet dažniausiai čia sprendžiasi ne tik laikinasis, bet ir amžinasis žmogaus likimas.

Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės. Režisieriai – aktoriaus mylimieji ir nekenčiamieji, tačiau bent jau vienam spektakliui – sutuoktiniai. Galbūt galite pasidalyti laimingos santuokinės meilės teatrine prasme patirtimis?

Santuoka yra viena ir galutinė. Šios sąvokos niekada nevartočiau kalbėdama apie darbovietę. Tai nuskambėtų šiek tiek patologiškai... Šių dalykų nereikėtų painioti. Darbo įsipareigojimai grįsti visai kita ištikimybe ir nuolankumu.

<...> iš vaikų tiktai tų, kurie gimė. Vaidmenys aktoriui – kaip vaikai. Pasidalykite Jums ypatingiausiais vaidmenimis, kurie – aktoriaus išsipildymas scenoje; taip pat sunkiausiomis buvimo su personažu patirtimis.

Yra vaidmenų, kurie taip ir liko iki galo nesukurti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Ir yra tokių, kuriuos prisiminus iki šiol užlieja švelniausi jausmai. Nenorėčiau nei išskirti vienų, nei sumenkinti kitų. Palikite man šią teisę. Viešai neprisipažinsiu, kurį labiausiai mylėjau ir kuris kainavo daugiausia žmogiškųjų resursų.

Svarbiau, kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti. Pažintis – sudėtingas dalykas. Atskleiskite santykio su kolegomis scenoje patirtis, kai pažįstami, draugai nustebina pa(si)rodydami kaip nesitikėta.

Jie visada nustebina, kai pradedame dirbti kartu. Darbas – kaip kelionė, joje atsiskleidžia visas žmogus. Brangiausi yra santykiai tarp žmonių ir gebėjimas susikalbėti. Kartais menas yra pakęsti vienam kitą ir gebėjimas mylėti. Mes patys keičiamės, o buvimas scenoje visada yra nuotykis, kupinas atradimų.

Priklausomybė kam, tačiau be kodėl. Esate LNDT trupės narė. Ką Jums reiškia priklausyti konkrečiam teatrui, aktorių kolektyvui?

Šią priklausomybę konkrečiai trupei labai branginu. Regis, kiekvienas, kaip bemėgtų laisvę ar vienatvę, širdyje trokšta kam nors priklausyti. Vis dažniau pasigirsta nuomonių ir spėjimų, kad konkrečios trupės, repertuarinio teatro nebeliks... Tuo brangesnis dabar atrodo šis teatro uostas.

Prakalbote apie repertuarinį teatrą. Kiek teatras ir aktorius yra įsipareigoję vienas kitam? Ką repertuaras jau pats savaime, kaip įpareigojimas, duoda teatrui, aktoriui, o gal atima?

Repertuarinis teatras – didelė vertybė. Kol kas tai buvo mano pagrindinė ir vienintelė ilgalaikė darbovietė. Tai suteikia gilaus orumo, galimybę dalyvauti įvairiuose spektakliuose, jaustis visumos dalimi.

Aš čia užaugau ir atsiskleidžiau kaip aktorė. Esu dėkinga režisieriams ir kolegoms, jie mane ugdė, leido pažinti save ir kitus, atskleidė nepažįstamas mano asmenybės briaunas. Be šių galimybių jausčiau didelį neišsipildymo jausmą.

Apskritai, kas Jums yra įsipareigojimai, priklausomybė?

Priklausyti man yra džiaugsmas.

Apdovanojimai, be už ką. Apdovanoti, nominuoti vaidmenys – aiški vertybė, o kokie Jums buvo reikšmingi kiti, mažiau pastebėti, tarsi likę šešėlyje, tyloje, nors mylėti, mylimi.

Labai sunku ką nors išskirti, tačiau paminėčiau šiuos darbus: Mergaitė, komandoras (spekt. „Don Chanas. Maras“, A. Puškinas, rež. E. Nekrošius), Lizi Keri (spekt. „Lietaus pardavėjas“, rež. A. Lapėnas), Angelė (filme „Mėnulio Lietuva“, rež. G. Lukšas), Karalienė Margarita (spekt. „Ričardas III“, rež. R. Tuminas), Elžbieta I (spekt. „Marija Stiuart“, rež. J. Vaitkus), Motina-Mokytoja[2] (spekt. „P. S. Byla O. K.“, rež. O. Koršunovas), Pepė Ilgakojinė (spekt. „Pepė Ilgakojinė“, rež. E. Jaras), Žana D’Ark (A. Honeggerio „Žana D’Ark ant laužo“, dir. G. Rinkevičius), Motina Elizabetė Verkor (spekt. „Apreiškimas Marijai“, rež. J. Vaitkus). Buvo labai smagu dirbti ir su choreografe Andželika Cholina šokio spektakliuose. Ir dar daugelis kitų vaidmenų ir režisierių, kurie įrašyti į kūrybinę ir profesinę biografiją.

Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad. Kiek kuriant vaidmenį, Jums asmeniškai, praverčia gyvenimiškoji patirtis? Jeigu taip, kaip dažnai kuriami personažai atveria Jums savos asmenybės nepažintąją pusę?

Sunku įvardyti žodžiais, kaip gimsta vaidmuo. Mūsų darbe yra labai daug prozos: teksto mokymasis, literatūros, personažo paieškos, sportas...

Vis tiktai labai svarbu gebėti sugrįžti į save, kad išliktum žmogumi, o ne vaikščiojančiu vaidmeniu. Nežinau, kaip nusakyti, tačiau pastebėjau, kad vieni aktoriai persikūnija neatpažįstamai, – tai įdomiausia. Kiti visada vaidina save ir tai daro labai gerai.

Man įdomiausia keistis. Jei pavyksta pasikeisti neatpažįstamai, būna didžiausias džiaugsmas ir atradimas.

Jūsų manymu, teatrinės praktikos padeda lengviau ištverti būties sudėtingumą? O gal, priešingai, apsunkina, nes žinai klaidos kainą, taip pat atima netikėtumo žavesį?..

Šių tikrovių stengiuosi nepainioti. Tačiau jas jungia tas pats asmuo. Tavo asmuo, tavo širdis, tavo mintys.

Man svarbiausia rasti širdies tikrumą, personažo širdies tikrumą, tiesos pojūtį. Jei to neatrandi, jautiesi pasidalijęs, tarsi šiek tiek gudrautum, o tai nesuteikia laimės, tikro kūrybinio džiaugsmo.

Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius, / suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus. Kas Jus, kaip aktorę, įkvepia vaidmens kūrybai?

Teatre visi komponentai reikšmingi. Kostiumas, įvaizdis aktoriui labai svarbūs, bet svarbiausia – širdies tikrumas. Muzika, kuri padeda išreikšti jausmus, emocijas, vidinį gyvenimą. Scenografija. Tačiau pagrindinis aktorių darbas vyksta su režisieriumi ir tarpusavyje.

Jūsų spektaklis Moters portretas suponuoja klausti, koks, Jūsų akimis, yra abstrahuotas šiuolaikinės moters portretas?

Laikui bėgant, aš vengiu kalbėti abstrahuotai. Yra konkreti moteris, konkretus žmogus, jaučiantis nerimą, abejonę, džiaugsmą, viltį... Turintis tai, kas apibrėžia mus kaip žmones.

Pokalbio pabaigoje tiesiog privalu prašyti pateikti šiandienės Dalios Michelevičiūtės Gyvenimo aprašymą, išrašytą vaidmenimis, kuriuos atliekate tikrovėje, kurie Jus atspindi ir įprasmina būtį?

Tyloje verčiu naują gyvenimo puslapį...

______________

[1] Gyvenimo aprašymas

Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.

Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.

Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.

Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.

Svarbiau, kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.

Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad
ir, save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.

Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus.

Geriau kaina negu vertė,
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.

Šalia nuotrauka su atlėpusia ausimi.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.

Vertė Sigitas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 174–175.

[2] Vaidmuo pelnė Lietuvos dramaturgų premiją.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*