Drumstas kultūros vanduo gaudant žuvis ir drakonus 3
Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 407 p.
Penkių knygų autorė Undinė Radzevičiūtė nuo pat kūrybinio debiuto sulaukė pripažinimo. Į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką buvo įtrauktas jau pirmasis prozininkės romanas Strekaza (2003). Prabėgus septyneriems metams pasirodė juodojo humoro romanas Frankburgas (2010), po metų – trumpos istorijos Baden Badeno nebus (2011). Ši knyga ne tik pateko tarp kūrybiškiausių metų knygų, bet ir nominuota Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų kategorijoje. Tokio paties ne tik skaitytojų, bet ir literatų bendruomenės dėmesio ir įvertinimo sulaukė romanas Žuvys ir drakonai (2013). Lauryno Katkaus sudarytoje geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinėje Troleibuso istorijos (2014) publikuotas prozininkės apsakymas Apversti piramidę. Tai dar vienas pripažinimo argumentas. Šiemet rašytoja skaitytojams pristatė jau ketvirtąjį romaną 180.
Anot literatūrologės Jūratės Čerškutės[i], U. Radzevičiūtė – mažosios prozos meistrė. Viena pagrindinių rašytojos stiliaus žymių – koncentruotas, taiklus sakinys. Šioje recenzijoje gręžiamasi atgal, į 2013 m., ir į rankas imamas ilgiausias prozininkės romanas Žuvys ir drakonai – keturi šimtai septyni puslapiai, kai naujausia knyga beveik trečdaliu plonesnė – du šimtai septyniasdešimt aštuoni puslapiai. Atogrąžos užuomina – Žuvys ir drakonai pelnė šių metų Europos Sąjungos literatūros premiją[ii], kuria siekiama gausinti vertimus ir taip plėsti autorių žinomumą. Įvertinimas suponuoja reikmę darkart, o gal tarp daugybės knygų pasimetusiam skaitytojui ir pirmąsyk atsiversti romaną. Kūrinyje liudijama tiesa: praeities ir dabarties, tad jį verta skaityti kiekvienam, idant nertų gilyn po vandeniu su žuvimis, kiltų aukštyn, dangun, su drakonais ir pabėgtų iš šiandienos tuštumos, tuštybės, matomos glianciniuose, anot romano veikėjos aštuoniasdešimtmetės Senelės Amigorenos, slidžiuose žurnaluose (p. 46). Pro akis, mintimis visa lengvai, labai greitai (pra)slysta, o (pasi)lieka – kas?..
Rašytoja išlaiko savo stilių ir net didžiulės apimties kūrinyje kalba glaustu, trumpu sakiniu; žaidybiškai varijuodama žodžiais, reikšmėmis, veria daugiaprasmius kalbos klodus. Knyga – daugialypė, daugiaplotmė, daugiatemė, tad galimà interpretuoti, aiškintis, o pirmiausia – labai įvairiai skaityti. Vis tik norint užčiuopti ir išskirti esminę liniją, pagrindinę prasminę giją, sakytina: tai – Rytų ir Vakarų kultūrų susitikimas – sutikimas ir (ar) prieštaros. Romane vaizduojamas dabarties Vakarų pasaulis ar, tiksliau, Europa, o Rytų pasaulis sugrąžintas laiku atgal į XVIII amžių. Prozininkė ieško ne aštrių skirties, priešybių briaunų, o veria skirtingų pasaulių būties tiesą, ypatingumą. Antroji žymė pastebimesnė Rytų kultūros vaizdinyje. Galbūt taip recenzentei pasirodė, nes jai – vakarietei – Rytai yra nepažįstama ar mažai pažįstama teritorija. Asmeninė nuomonė: Rytų pasaulis esti dvasingesnėje plotmėje negu Vakarai, ypač šiandienos. Norime ar nenorime, turime pripažinti, laikui visa daugiau mažiau pavaldu. Tad literatūrinis kultūros būties, pasaulėjautos liudijimas, vaizduojant skirtingus istorijos momentus, tarsi atima galimybę lyginti pasaulius. Tačiau leidžia, siūlo gretinti skirtingus laikotarpius, ieškant bendrų amžinųjų vertybių ir išskirtinių, būtent tam metui būdingų žymių. Romano pavadinimas Žuvys ir drakonai nusako dvi esatis, o skirtingos ar tapačios, sutaria ar kariauja tarpusavyje jos yra klausimas, atsakomas skaitytojo ir kūrinio dialogo – skaitymo keliaujant Rytų ir Vakarų lygiagretėmis, vizualiai ryškinamomis dailininko Zigmanto Butaučio sukurtos tekstografijos.
Rytietiškosios būties linija plėtojama XVIII amžiaus Kinijos imperijoje, valdomoje Cingų[iii] dinastijos atstovų. Realybė kuriama remiantis, paisant istorinės tiesos, tad gausu intertekstualumo[iv] ženklų, kūrinio tekstą leidžiančių įvardyti kultūrą saugančiu (at)aidu. Imperijos vaizdinys, veikėjai – visa pagrįsta istorijos, ypač meno, žiniomis. Vienas pavyzdžių – pagrindinio veikėjo Tėvo Kastiljonės personažas. Jis čia su Jėzuitų ordino vienuoliais atlieka misiją – tapo freskas katalikų bažnyčiose – teptuku kuria naują pasaulį Kinijoje, veria dangų bažnyčių lubose (p. 27, 29). Meno srityje ryškėja kultūrų takoskyra: „Kinams, skirtingai nei europiečiams, kontūrai svarbiau nei erdvė. / O už kontūrus jiems svarbesnė tik tuštuma. // Imperatoriškajai meno žinovų komisijai jokia itališka perspektyva nereikalinga. / Jiems užtenka kiniškos miglos nusileidžiančios“ (p. 7). Pripažįstant, jog menas – viena kalbų, ir sutinkant, kad kalba neatsiejama nuo pažinimo, suvokimo, galimo tik vienaip ar kitaip prisilytėjus, sutapus su objektu – pasauliu, akivaizdi pasaulėjautos, pasaulio matymo skirtis. Europiečiams esti ir reikšminga tai, kas vizualu, regima, o kinai koncentruojasi į abstrakciją, nematomą esatį, tai, kas vos žymu ar nežymu visai, kas nutylėta, tyloje, šiuo atveju – spalvinėje.
U. Radzevičiūtė romane aktualizuoja mąstymo stereotipus. Tai yda, būdinga tiek praeities Kinijai, tiek dabarties Europai. „Komisijos nariams atrodo: arklių galvos per mažos, o čiurnos per plonos. Aiškinimas, kad tai – Iberijos arkliai ir kad jie kaip tik tokie ir turi būti, nepadeda. / Komisija, atrodo, abejoja ne tik dėl Iberijos arklių, bet ir dėl pačios Iberijos. / Ji įsitikinusi: pasaulyje egzistuoja tik mongolų arklys“ (p. 5). Tradicijos paisymas – ne tik palaiko, saugo ją pačią, bet tai ir kultūros pagrindas, kurį praradus gresia pražūtis. Tačiau perdėtas uždarumas – kito mąstymo, požiūrio atstūmimas lemia atotrūkį, atskirtį. Gerai tai ar blogai, mąstytina europietiškosios romano istorijos kontekste, žvalgant šiandienos realybės įvaizdžius.
Kadaise į Kinijos imperiją atvykę europiečiai skleidė savąją dvasią, o dabarties pasaulyje į Vakarus plūstantys ir nelegaliai besikuriantys kinai romane įprasminti kaip grėsmė europiečių tapatybei, tai baimę keliantis kitas: „Namuose – Europa, o apačioje kuriasi Chinatownas“ (p. 21). Tolerancija, atvirumas ar tapatybę saugantis uždaras gyvenimas – skirtingo požiūrio galimybės – pasirinkimo teisė, tačiau žmonių tarpusavio santykiuose svarbu vengti stereotipų, išankstinių nuostatų: „<...> atsitiktinai išgirsta žmogaus istorija gali pakeisti nuomonę apie žmogų ir netgi sukelti jam pagarbą ir meilę <...>“ (p. 11). Asmeninis kontaktas – vienintelis būdas su(si)tikti žmogų, tautą, kultūrą. Tik taip įmanu pažinti, bandyti suprasti, o tada spręsti, vertinti, susitaikius, kad sprendinys, vertinimas visada subjektyvus, niekada – objektyvi tiesa.
Vakarų pasaulis, europietiškoji romano versija plėtojama keturių moterų šeimos linija. Viename bute kartu gyvena Senelė Amigorena, jos dukra erotinių romanų rašytoja Nora ir dvi jos dukterys. Pirmoji – Aleksandra, tačiau dėl jaunėlės šveplavimo vadinama Šaša; antroji – Nika, bet namuose į ją kreipiamasi Miki. Tai mergina suvokia kaip norą pabrėžti, kad ji neturi jokio statuso, kaip kokia pelė (p. 24). Vardų painiava perteikia netikrumą, savasties, ne tik tautos, bet ir pačios artimiausios – šeimos – aplinkos plotmėje, nesatį, prarastį, negebėjimą susikurti. Šeimos tarpusavio santykiai painūs – kartų konfliktas, savirealizacija, gyvenimas dėl kitų ar asmeninė laimė?.. Žiūrint televizijos laidą – tai vienas pagrindinių ir daugiau mažiau bendrų, vienijančių šeimos moterų užsiėmimų, reklamos metu kalbama apie Noros bandymą pabėgti į Maltą. Senelė Amigorena klausia: kodėl? Dukra atsako nebeprisimenanti, o Amigorenai pasiteiravus, ar bėgta ne nuo jos, Nora paprieštarauja ir sakosi, jog bėgo nuo gyvenimo bendrąja to žodžio prasme (p. 17). Vaizduojamoje šeimos aplinkoje, kaip šio pokalbio atveju, skleidžiasi Vakarų pasaulio būtis, kurios dominantės, deja, – punktyriškas žmonių ryšys, bendravimo trūkis, kasdienos beprasmybė. Dabarties žmogus romane – pavargęs nuo gyvenimo, socialiai pririštas, bet dvasiškai, emociškai atitrūkęs nuo šalia esančiųjų: „Kad suaugę žmonės nemoka vieni kitų klausytis, tai aišku seniai ir nuo to seniai liūdna“ (p. 84). Žvilgtelėjus į Senovės Kinijos pasaulį, akivaizdi socialinės sanklodos ar tiesiog tarpusavio ryšio pobūdžio skirtis: „Kiekvienas žmogus turi savo vietą. <...> Bet Kinijoje kiekvienas vertinamas ne atskirai, o tik ryšyje su kuo nors kitu. / Kiekvienoje situacijoje žmogus yra arba mokytojas, arba mokinys, arba tėvas, arba sūnus <...>“ (p. 12). Sunku pasakyti, kiek laikas, kiek kultūros ypatybės lemia priešpriešą tarp praeities ir dabarties, Rytų ir Vakarų, tačiau romane vaizduojama realybė, būties atodanga liudija ne šiandienos naudai.
Dabarties gyvenimas tarsi serialo fikcija, kuri žiūrima, nors nieko reikšmingo nerodoma, nieko svarbaus nepasakoma: „Tie kasdieniai pokalbiai, sėdėjimas tose pačiose vietose tomis pačiomis pozomis atrodo tarsi dviem kameromis nufilmuotas šeimos serialas. <...> Seriale niekas nesikeičia, išskyrus dialogus. <...> Jei namuose nebūtų televizoriaus ir per jį nerodytų serialų, tai niekada ir nesužinotum, kas čia vyksta ir į ką tai panašu. / Tik, skirtingai nei televizoriaus serialuose, čia nėra paliktų vaikų, nei turtingų tėvų, kurie tuos vaikus paliko. <...> Ir nė viena moteris nėra įsimylėjusi don Antonijo. / O visa kita – lygiai taip pat“ (p. 164).
Žmonių susvetimėjimas fragmentuoja būties vienovę į nesusisiekiančias beprasmybe apnuodytas kasdienos dalis, o jas sudėjus ar tik pabandžius sudėti – bereikšmė mozaika, nes jungčių nematyti. O gal jau ir nebėra?..
Šiuolaikinis vakarietis – serialo veikėjas, kurio gyvenimo linija įkalinta seniai numatyto ir, deja, niekuo neypatingo siužeto rėmuose. Tad romano moterų istorijoje ir vaikai paliekami, ir don Antonijus įsimylimas. Žiūrint dabarties Rytų ir Vakarų su(si)tikimus veriasi dar viena ne vakariečių naudai kalbanti įžvalga. Kinų Europoje gyvenimas – paralelinis kitų žmonių gyvenimams (p. 110), o Vakarų kultūros atstovai ar, konkretizuojant, europiečiai, paralelūs patys sau, tarsi nesuinteresuoti stebėtojai, žiūrovai savo gyvenimo – bereikšmio, beprasmio serialo, emigravę į apatijos užribį.
Vertinti kultūrų ypatybes, aiškintis įvaizdžių, simbolių prasmes ir reikšmes, pats romano pavadinimas Žuvys ir drakonai, ko gero, yra vienas parankiausių būdų. „Drakonas yra pats stipriausias <...>. Nes jungia ne vieno, o daugybės gyvūnų savybes <...>. Jis turi triušio akis, arklio, o gal kupranugario, galvą, gyvatės kūną, elnio ragus, karvės ausis, tigro karčius, žuvies uodegą ir dar pelekus. / Europoje drakonas – agresyvus ir pavojingas dailininkų gyvis. / Naudojamas tik kaip šėtono simbolis. / O kinų drakonas – linkintis gero. / Ir simbolizuoja jis du gerus dalykus: jėgą ir sėkmę“ (p. 194).
Drakonas – teigiamas simbolis Rytuose, prasminantis daugialypę, įvairiapusę esatį; Vakaruose ženklina visišką priešingybę – šėtoną. Tokiu būdu aiškėja, jog skirtingas kultūras artinti, o tuo labiau vienodinti, nėra paprasta, netgi pavojinga ar žalinga. „Kastiljonę ypač neramina drakonai žuvies kūnu. Kristaus simbolis, sujungtas su drakonu, jo akiai nemalonus“ (p. 194). Iš krikščioniškos perspektyvos žuvies (Kristaus įvaizdžio) ir drakono (prasminančio šėtoną) priešybių sampyna yra daugiau negu nederama. Tai suvokus, tampa akivaizdu, jog bandymas skirtingas kultūras dirbtinai ir dažniausia pernelyg drastiškai sulieti grasina būties pamatams, esmei. Drakono žuvies kūnu įvaizdis – ambivalentiškas hibridas, suponuojantis, perteikiantis kultūrinę degradaciją, nuosmukį, mirtį.
Žuvies įvaizdis romane išskleidžiamas kinų dailininko Leng Mei papasakota istorija, atsakant į klausimą, kodėl drakonai kartais panašūs ne į gyvates, o į žuvis. Sužinoję apie tolumoje esantį krioklį karpiai ima plaukti jo link. Vieni žūva, kiti neatlaiko sunkaus ilgo kelio, o kiti suauga ir pavargę atsisako savo norų. Tik trys karpiai pasiekia krioklį, o tada nutaria, jog kelionė bus baigta, kai jie užšoks ant krioklio. Tam reikia atkaklumo, o ypač drąsos. Šias savybes karpiai išsiugdo plaukdami, tačiau pavyksta tik vienam, kuris ne tik peršoka krioklį, bet ir už jo esančius drakono vartus. Taip karpis pavirsta drakonu. Šios istorijos kontekste simboliai kal͂ba taip. Virsmas drakonu – kita, nauja būties kokybė, tobulėjimo žingsnis, pakilimas aukštyn. Drakonas – tai dvasinis (ir ne tik) išsipildymas. Įžvalga suponuoja ir grindžia drakono kaip Senovės Kinijos imperatoriaus ženklo reikšmė. „Kastiljonė klausia, ar yra koks nors pasakojimas, kaip drakonas pavirsta žuvimi. / Leng Mei juokiasi. <...> Į Kiniją įmanoma parvežti tik daiktus arba išradimus, o tikėjimo parvežti neįmanoma“ (p. 196, 296). Juokas – subtiliai ironiška žiūra į europietišką kultūrą, jos skverbtį, ekspansiją, neištariant, tik užuomina pasakant, kad ilgaamžė tradicija, pasaulėjauta, gyvenimo būdas, esaties ypatingumas – nepakeičiamas, neiškeičiamas. Išmintinga, iškalbinga tiesa kal͂ba ir tada, kai žodžiai (pasi)lieka tyloje.
Įvaizdžių prasmės, reikšmės romane žvalgomos ir šiandienos kontekste: „Jei būtų [teisės] neribojamos, milijardas trys šimtai milijonų kinų sužinotų, kad gali gyventi ten, kur tiktai nori <...>. <...> Kinai prarytų visą Europą kaip drakonas būrelį žuvų“ (p. 102). Šia perspektyva drakonas – grobuonis, tai tiesioginė grėsmė senstančiai, vis mažiau savasties turinčiai Europai, jos žuvų būreliams. Kuria perspektyva, kuriuo būdu aiškintis, traktuoti Žuvis ir drakonus – skaitytojo pasirinkimo teisė. Rytų vertikalė, Vakarų horizontalė – praeities ir dabarties paralelės, kuriomis galima vaikščioti ir vaikščioti, eiti... ir visai nebūtina ieškoti išėjimo, daug geriau pasilikti kultūros prasmių labirintuose, kur kelių begalybė siūlo amžinybės siūlą...
Daugiakultūris, intertekstualus, kalbiškai žaidybiškas, kai užmiršti tampa užmušti (p. 168), U. Radzevičiūtės romanas kalba apie tai, kas nevienadieniška, nekasdieniška, nebuitiška. Tai kultūrų kokteilis, įprasmintas karnavališkame knygos viršelyje – iliustracijos autorė dailininkė Vanda Padimanskaitė. Meno istoriją gerai išmananti prozininkė U. Radzevičiūtė (p. 206–207) drumsčia vandenį ir kviečia pasitikrinti, kiek tavyje žuvies, kiek drakono...
_______________
[i] Čerškutė J. 2015: Knygų apžvalga: apie (ne)kaitą, skaičius, literatūros matavimą [interaktyvus], [žiūrėta 2015-05-27]. Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/literatura/knygu-apzvalga-apie-ne-kaita-skaicius-ir-literaturos-matavima.htm.
[ii] Augulytė M. 2015: ES literatūros premija – Undinei Radzevičiūtei [interaktyvus], [žiūrėta 2015-05-27]. Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/literatura/es-literaturos-premija-undinei-radzeviciutei.htm?p=1.
[iii] Apie Senovės Kinijos imperijos istoriją daugiau žr. Istorija.lt. 2015: Kinija ir Japonija XVII–XIX a. Afrika ir vergų prekyba [interaktyvus], [žiūrėta 2015-05-30]. Prieiga per internetą: http://istorijai.lt/kinija-ir-japonija-xvii-xix-a-afrika-ir-vergu-prekyba/.
[iv] Recenzentė laikosi Julios Kristevos (Borchmeyer 2000: 263), intertekstualumo termino autorės, požiūrio, leidžiančio intertekstualumą aiškintis kaip teksto istorijos skaitymą, kai tekstas apima viską – net mažiausią kultūrinę sistemą, kiekvieną kultūrinę struktūrą. Ypatybė – viena pagrindinių postmodernizmo savybių – steigia skirtingų meno sričių, apskritai kultūros ženklų saitus. Tekste intertekstualumas yra tarsi kultūros įrašas, pėdsakas. Šį terminą taikliai nusako, iliustruoja ir išskleidžia Umberto Eco (2011: 267) metafora visuomenės lobynas, kuria filosofas, literatūros kritikas įprasmina kalbą ne tik kaip gramatikos taisyklių sąvadą, bet ir kaip visą kalbos apraiškų sudarytą enciklopediją, kalbos suformuotas kultūrines konvencijas ir daugybės tekstų interpretacijų istoriją, patį skaitomo teksto suvokimą. Tokiu būdu tekstui suteikiama žmonijos kultūros istorijos prasmė, raiškos, saugojimo galia.
Borchmeyer D. Postmodernizmas. Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Sudarė Dieter Borchmeyer, Viktor Žmegač. Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 259–269.
Eco U. Tarp autoriaus ir teksto. XX amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams. D. II. Sudarė Aušra Jurgutienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 267–286.