Rss Facebook
2017
Balandis
23
Naujienos
2017 Balandis
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Atviri laiškai – apie tai, kas „skauda“ 0

Kristina Zaksaitė
www.kamane.lt, 2017-04-11

Unė Kaunaitė. „Laiškai Elzei“. Vilnius: „Alma littera“, 2016.

Praeitais metais išleista trečioji jaunos rašytojos Unės Kaunaitės knyga „Laiškai Elzei“ – tai dar vienas prasmingas literatūrinis bandymas pažvelgti į paauglių kasdienybės realijas, vidinius išgyvenimus, (ne)pripažinimo jausenas. Galima sakyti, kad ši autorė, išleidusi romaną, skirtą ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams ar mokytojams, reikšmingai papildo lietuvių rašytojų, kuriančių paaugliams aktualiomis temomis, tokių kaip V. Račickas, R. Una, I. Ežerinytė ir kt., gretas.

Jau pats romano pavadinimas „Laiškai Elzei“ intriguoja ir sukelia dviprasmiškų klausimų: kas slepiasi šios knygos turinyje, kodėl autorė pasirinko epistolinio (laiškų) žanro formą? Galima pastebėti, kad šioje istorijoje beveik visus personažus jungia rašymas. Pagrindiniai veikėjai Šarūnas ir Gabija, o vėliau ir jų klasiokas Albinas savo mintis dėsto laiškuose, antraeiliai personažai (pvz., Kamilė) savo meilės istoriją fiksuoja interneto bloge. Taigi matome, kad rašymas, o ypač laiškai, čia – lyg gydomoji terapija, tam tikras vidinis pokalbis su savimi. Literatūriniu tekstu – laiškais – autorė meistriškai perteikia komplikuotas nūdienos paauglių jausenas, smurto apraiškas, atvirai ir jautriai išsako tai, kas „skauda“.

Šarūnas – ryškiausias šio kūrinio personažas – centrinė ašis – dažnai savo poelgiais šokiruoja net pačius artimiausius žmones. Romano pradžioje išaiškėja, jog vaikinas gyvena su močiute (tėvai emigravę) ir jo pečius slegia aštrus vidinis nerimas. Drąsus, nenuspėjamas bei savimi pasitikintis jaunuolis vis dėlto jaučiasi vienišas, todėl po pamokų laisvalaikį leidžia draugų būryje. Bendraudamas su vyresniuoju pusbroliu Karoliu ir jo kompanija, Šarūnas pakliūva į kupiną intrigų – nusikaltimų – pasaulį. Vaikščiodamas naktinėmis gatvėmis, įsiveldamas į muštynes, Šarūnas (ne)sąmoningai tiki, kad bus priimtas į vyresniųjų draugiją. Pavogta merginos Elzės Krupčiauskaitės užrašinė – tarytum sąžinės balsas, verčiantis kvestionuoti, ar teisingu keliu jis eina. Paskatintas mokyklos psichologės, Šarūnas pradeda rašyti laiškus (adresuojamus Elzei), kuriuose netgi svarsto, ką apie jo poelgius pasakytų mama ir močiutė. Kaip bebūtų gaila, šioje istorijoje suaugusieji laikosi distancijos, prisibijo, o gal ir neturi laiko atvirai pasikalbėti su paaugliais. Apatiški ne tik artimieji, bet ir mokykloje dirbantys pedagogai. Nepriimtinas Šarūno laisvalaikis, atžagarus elgesys tarytum signalizuoja, kad jam labai trūksta suaugusiojo pagalbos, tačiau tėvai su sūnumi bendrauja tik internetu ir šis būdas nepadeda vaikinui pasijusti laimingesniu, jam trūksta nuoširdaus patarimo, atjautos. Pykčio, agresijos priepuoliai ir nesusikalbėjimas su aplinkiniais Šarūno gyvenime – gan dažnas reiškinys. Galima sakyti, kad veikėjui nepavyksta sukurti dialogo su tėvais, močiute ir mokytojais, todėl neretai, grįžęs po pamokų, savo išgyvenimus skuba papasakoti ne kam kitam, o benamiui šuniui Juodžiui. Personažas ilgisi tėvų, nori su jais pasidalyti savo rūpesčiais ir kartu, su visa šeima, atšvęsti Kalėdas, bet pabrangus bilietams jie atsisako grįžti į Lietuvą. Įtūžusio, pikto, agresyvaus Šarūno paveikslas intriguoja skaitytoją, kviesdamas diskutuoti ir aptarti net opų savižudybės klausimą. Tai atsispindi ir trumpoje citatoje: Įdomu, ar tą patį kalbėtų, jei grįžtų, o manęs neberastų! Ar tada irgi galvotų, kad bilietai per brangūs? Gal net į laidotuves neatskristų? (76 p.). Toks vaikino įniršis ir gilūs apmąstymai atskleidžia, kad nuolat besišaipančio ir kiečiausio personažo įspūdis tėra tik apgaulingas įvaizdis.

Nors autorė labiau pabrėžia Šarūno stipriąją pusę, bet, užtušavus veikėjo paviršutinišką elgesį mokykloje, sudėtingus santykius su tėvais, pastebėsime, kad jis – jautrus, besąlygiškai mylintis ir rūpestingas vaikinas. Tai ženklina ir glaudus ryšys su gyvūnais (jis globoja minėtą benamį šunį Juodį), laiškų rašymas ir gan atviri pokalbiai su klasės drauge Gabija.

Kalbant apie Gabiją, jai būtų galima „priklijuoti“ išmintingos stebėtojos etiketę. Regis, kad veikėja deklaruoja savo aktyviąją, stipriąją pusę. Gabijai nesvetimas humoro jausmas (kelia juokingus vaizdo įrašus į Youtube), artumo troškimas (susižavi Šarūnu ir nueina su juo į pasimatymą), pozityvumo siekis. Gabijos vidinis pasaulis – daugialypis: iš prigimties pastabi ir jautri mergina vis dėlto tarytum gėdijasi, bijo prisileisti silpnesniuosius, tad sumaniai apsvarsto visus ėjimus į priekį, tarsi atrankos būdu nuspręsdama, su kuo (ne)draugauti. Savo laiškuose, adresuotose vėlgi Elzei, ji atvirauja: Man gėda prisipažinti, Elze, – bijau bendrauti su Albinu. Bijau, kad sužinoję kiti klasiokai iš manęs irgi ims šaipytis (51 p.). Jos emocijų amplitudė laipsniškai kinta, kai su Albinu susimuša klasės draugas Šarūnas. Žiaurus susidorojimas ir skaudi realybė paliečia Gabiją. Jaunos merginos mintyse grumiasi priešiškos jėgos, tam tikras nusivylimas Šarūno poelgiu ir savigrauža, nesumeluotas kaltės jausmas dėl savo draugo Albino.

Tuo tarpu tylus, susikaustęs, melancholiškas Albinas mokykloje jaučiasi atstumtas. Ryškiausi vienišumo, nepritapimo ženklai atsiskleidžia šiose jo mintyse apie augintinę varną Jaukę: Nežinau, kaip Jaukei paaiškinti, kad skristų ir negrįžtų. Jai ir pačiai reikėtų susirasti kitų varnų... Gaila, aišku, ji mano didžiausia draugė (49 p.). Albino liūdesys, atotrūkis nuo bendraamžių ir jautrūs pokalbiai su varna, gyvenančia veikėjo namuose, verčia apmąstyti, koks visgi atšiaurus ir skaudus gali būti paauglio gyvenimas. Galima numanyti, kad pažeidžiamam Albinui telieka viena išeitis – išsipasakoti ir savo paslaptis patikėti neįprastai draugei – varnai Jaukei. Tiesa, šio personažo charakteris knygoje nėra taip išsamiai detalizuotas, tačiau pokalbių nuotrupos kuria dramatišką įtampą. Nesugebantis apsiginti vaikinas tampa patyčių objektu – klasėje jis yra skaudžiai sumušamas. Supurto tai, kad romane visiems personažams tarsi paskiriamas vaidmuo, kurio, deja, jie negali patys pasirinkti. Iškyla klausimas, kaip elgtis. Stengtis patekti į stipriųjų gretas, užimti idėjinio vadovo poziciją ar pasiduoti ir užsisklęsti savyje? Apibūdindama šias galimybes, autorė verčia apsvarstyti, kurioje barikadų pusėje būsi tu, skaitytojau. Gyvenimas jau taip sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs (10 p.).

Aštuntokų mąstymą ir jų elgsenos pokyčius (pa)koreguoja virtuali interneto erdvė. Pastebime, kad knygoje minimi socialiniai tinklai (Feisbukas, Instagramas, Tviteris) paaugliams ne tik suteikia galimybę „sužibėti“, nors akimirkai pabūti populiarumo viršūnėje, bet ir įtraukia į tokias nemalonias situacijas, dėl kurių jie yra priversti skaudžiai „nudegti“. Paviešinę intymias nuotraukas, asmeninius pokalbius, paaugliai sutrikdo savo privatumą, tarytum „apsinuogina“ prieš visuomenę. Norisi paminėti veikėjos Kamilės atvejį. Viena vertus, įtraukusi klasės draugus į bendrą susirašinėjimo grupę ir įtikinusi juos ignoruoti Gabiją, ji akimirkai pasiekia lyderės poziciją, bet, kita vertus, situacija pakinta, kai pasklidusi po internetą pusnuogės Kamilės nuotrauka priverčia merginą atsidurti panašioje situacijoje – ji pati tampa patyčių objektu. Taip visų klasės draugų akivaizdoje pažeminta, įžeista, psichologiškai sugniuždyta veikėja patiria diskomfortą ir pajunta tikrąjį patyčių „skonį“. Akivaizdu, kad draugų paniekinimas ir atstūmimas stipriai žeidžia paauglius, nepaisant to, visi šios knygos veikėjai nepriima gailesčio, nori būti stiprūs, gina savo reputaciją, siekia būti pripažinti.

Dėliodama vaizdą iš mažų detalių, autorė personažus nesunkiai „pagauna“ ir juos užfiksuoja iš skirtingo žiūros taško. Galima sakyti, kad reikšmingu akcentu rašytojos tekste tampa net trys skirtingi šriftai: du jų tipai naudojami Šarūno ir Gabijos pasakojimams atskleisti, o dar kitu šriftu konstruojamas pasakojimas iš trečiojo asmens perspektyvos. Tokiu siūlomu skaitymo metodu autorė netgi „erzina“ skaitytoją, nes nėra taip lengva sekti šios istorijos siužetinę liniją, visgi, reikia pripažinti, toks pasirinktas rašymo stilius kuria intrigą, sukelia didesnį susidomėjimą kūriniu. Manevruojant slengu, anglų kalbos intarpais, modernia, jaunatviška ir paaugliams priimtina kalba, kuriami realistiški, gyvi veikėjų charakteriai ir situacijos.

Taigi įtraukianti, jausminga U. Kaunaitės knyga ne tik atskleidžia jaunų žmonių išgyvenimus, jausmus, visuomenėje dažnai nutylimas patyčių problemas, bet ir skatina rasti tarpusavio kompromisą paaugliams ir jų tėvams, seneliams, pedagogams, kuriems dažnai pritrūksta laiko ir noro įsigilinti į jaunųjų pasaulį ir skaudulius.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*