Siekimų „kilpos“ 0

Tomas Pabedinskas
Šių metų tarptautinio fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ tema – „Siekimas“
www.kamane.lt, 2015-09-18

Muzikos kūrėjai, apibūdindami to paties motyvo pasikartojimą kūrinyje, naudoja anglišką žodį „loop“. Lietuviškai tai galėtume vadinti „kilpa“, tačiau vertimas sukuria papildomų konotacijų – kilpa gali reikšti ir laisvę atimančius spąstus. Žinoma, tai tik žodžių žaismas, bet jis taikliai apibūdina pasikartojimo ne tik muzikoje kuriamų būsenų priešingybes: malonų ritmo pojūtį arba užsidarymo monotonijoje įspūdį.

Nepastebėti pasikartojimų tarptautiniame fotomeno festivalyje „Kaunas Photo“ būtų sunku, o jų nereflektuoti reikštų praleisti galimybę vieno atvejo pavyzdyje įžvelgti bendresnę šiandienės fotografijos situaciją. Skirtingų metų festivaliuose lengva rasti ir panašių temų, ir atsikartojančių konkrečių kūrybinių sprendimų. Pavyzdžiui, parodoje „Dacia ir vairuotojai“, šiemet eksponuojamoje po atviru dangumi prie Kauno pilies, galima apžiūrėti rumunų autoriaus Horatiu Sava fotografijas, kurioms „Dacia“ savininkai pozuoja šalia savo automobilių. Pasitelkęs fotografiją, autorius atliko subjektyvų tyrimą apie socialistinį laikotarpį Rumunijoje ir jo paties vaikystės prisiminimus. H. Sava darbai estetine prasme nepretenduoja į „meninės“ fotografijos statusą, jų tikslas kitas – dar kartą pažvelgti į praeitin grimztančią socialinę tikrovę ir autoriaus atmintyje išlikusią asmeninę patirtį.

Prieš metus toje pačioje Kauno pilies aikštėje buvo galima apžiūrėti čeko Tomášo Pospěcho parodą „Pilių savininkai“, kurioje jis atskleidė savitą čekų pomėgį kurti dekoratyvinius pilių modelius. Šių modelių savininkai fotografui pozavo panašiai, kaip „Dacia“ vairuotojai, o parodos autorius juos įamžino, atsiribodamas nuo tradicinei meninei fotografijai būdingų formos ieškojimų.

Abiejų festivalio dalyvių darbai priklauso tai pačiai šiuolaikinės fotografijos krypčiai, jiems būdingas tas pats dėmesys vietiniam, lokaliam kontekstui ir savitiems kasdienybės fenomenams. Tuo pačiu metodu atliktas „meninis tyrimas“ skirtingomis aplinkybėmis, žinoma, duos skirtingus rezultatus – fotografija atskleis vis kitą socialinės ir kultūrinės terpės pjūvį. Tačiau kūrybine prasme festivalio reprezentuojami šiandienės fotografijos procesai, atrodytų, vis kerta savo išeities tašką.

Nesunku prisiminti ir daugiau panašių pavyzdžių: vaidmenų žaidimams realioje socialinėje aplinkoje skirtą latvių autoriaus Reinio Hofmanio parodą „LARP“ 2013-ųjų festivalyje ir šiais metais pristatytą rusų fotografės Marijos Kožanovos seriją „Viešas atsiskyrimas“ apie panašų populiariosios kultūros reiškinį, vadinamą „cosplay“, 2013-aisiais festivalyje eksponuotą vokiečių menininkės Catrine Val projektą „Feministė“, kurioje ji pati ironiškai įkūnijo stereotipinius moters vaidmenis, ir šiais metais žiūrovams pristatytą austrų fotografo Marko Zinko seriją „Olimpija“, kuriai pozuodamas pats autorius šaržavo įvairius vyriškumo įvaizdžius.

Panašių palyginimų sąrašą galima būtų tęsti, bet jis vis tiek neatskleistų nieko daugiau, kaip tik panašumus skirtingų metų festivalio „Kaunas Photo“ parodų programose. Tačiau įspūdis, kad pasikartojimai nejučia įsilieja tik į Laikinojoje sostinėje rengiamą fotografijos šventę, būtų klaidingas. Nuspėjamumas, jau įsitvirtinusių tendencijų ir matytų kūrybinių sprendimų kartojimas apskritai pastebimas tarptautinėje šiuolaikinės fotografijos scenoje. Šiuo požiūriu Kaune rengiamo festivalio meniniai prioritetai iš dalies yra tik bendros šiuolaikinės fotografijos padėties simptomas.

Iškalbingas to pavyzdys – amerikiečių menininkės Jennifer B. Thoreson paroda „Testamentas“ Kauno fotografijos galerijoje. Kaip ir ankstesniais metais, festivalio darbų rinkinio peržiūrų laimėtojos darbų paroda tapo vienu ryškiausių festivalio akcentų, kuris neabejotinai suteikė solidumo visai šių metų fotografijos šventės programai. Nuosekliai įgyvendinta koncepcija, meistriškumas, kuriant fotografuojamus objektus ir situacijas, bei įspūdingos kokybės ypač didelio formato fotografijų atspaudai – visa tai tobulai atitinka šiandienei fotografijai ir jos eksponavimui keliamus reikalavimus. Tačiau šiuos vertinimo kriterijus fotografijoje jau prieš keletą dešimtmečių įtvirtino tokie autoriai, kaip austrų menininkas Erwinas Wurmas ar japonas Tatsumi Orimoto.

Taigi platesniame kontekste aiškėja, kodėl parodos „Testamentas“ tobulumas gali pasirodyti neautentiškas – ekspozicija tobulai išpildo žiūrovų ir kuratorių lūkesčius, bet iš naujo neapibrėžia fotografijos kūrinio vertinimo kriterijų ir neišbando kitokios vaizdinės kalbos. Galbūt dėl to ir lietuvių fotografas, ir festivalio svečias iš Vokietijos, dalydamiesi įspūdžiais po parodos, pastebėjo, kad eksponuojamuose darbuose trūksta bent menko atsitiktinumo ir netikėtumo, kurie fotografiją neretai paverčia išskirtiniu kūriniu.

Minėti palyginimai – tai ne banalus ir iš esmės beprasmis bandymas nuspręsti, kurio autoriaus fotografija yra „geresnė“. Punktyriškai nužymėtos sąsajos tarp skirtingų laikotarpių, kontekstų ir kūrinių veda tolyn už fotografijos ir apskritai meno ribų. Jei anksčiau atrodė, kad šiuolaikinė fotografija gali demaskuoti neperprantamą pasaulio keistumą ir absurdą, pasitelkdama atvaizdo dirbtinumo bei neišskaitomumo įspūdį (pvz., 2007 m. „Kaunas Photo“ tema buvo „Mįslės, paslaptys, iliuzijos“), pasinaudodama ironija ir šaržu (2008 m. festivalis buvo skirtas humorui fotografijoje), tai šiandien tokio pobūdžio kūryba dažnai tiesiog rodo autorių įgudimą pasaulį padaryti keistu fotografijoje. Tai savo ruožtu reiškia ne tik kūrybinių sprendimų pasikartojimus, bet ir tam tikrą neautentišką santykį su tikrove. Pastarosios keistumas jau neatrodo sukrečiantis ir neišvengiamas, bet greičiau priklausantis nuo pasirinkto požiūrio, iš kurio kone visą mums pažįstamą realybę galima redukuoti iki ironiškai pateikiamo socialinio absurdo (pvz., prancūzų menininkės Marion Gambin paroda „Mūsų senos laimingos dienos“ šių metų festivalyje). Ir nors pastarasis iš tiesų yra neišsemiamas, bet jį eksploatuojančios fotografijos paveikumas vis dėlto nusidėvi ir fotografijos lauko veikėjus įvilioja į fotografijos, o blogesniu atveju – ir į realybės vienpusiško suvokimo kilpą.

Tuo tarpu kita dalis šiųmečio festivalio parodų parodo, kad fotografija, neribojama fotografų požiūrių supanašėjimo ir įsitvirtinusių fotografijos tendencijų, gali būti įdomi ne tik kūrybine prasme, bet ir išsiskirti savo aktualumu platesniame kontekste. Pavyzdžiui, prancūzų fotografas Pierre Folkas, kurdamas seriją „Palei tyliąją liniją“, tarsi grįžo prie fotografijos ištakų, kuomet fotografų dėmesį traukdavo sparti modernėjančių miestų kaita. Jaunojo „Kaunas Photo“ dalyvio darbai, kuriuose jis, nevengdamas šiandienei fotografijai nebūdingo poetiškumo, įamžino Paryžių juosiančias apleistas geležinkelio linijas, primena garsiojo Eugène Atgeto žvilgsnį į senąjį XIX a. Paryžių. Kaip ir vienas iš miesto fotografijos pionierių, P. Folkas įamžino žmogaus veiklos mieste pėdsakus, neparodydamas pačių miesto gyventojų. Tokia fotografija skatina lėtesnį suvokimą – nuotaikos pajautimą ir įsigilinimą į kontekstą, be kurio būtų neįmanoma iki galo išskaityti nuotraukų prasmės ir jos virstų tik nostalgiškais didmiesčio atvaizdais. Sukurti priežastį gilesniam atvaizdo ir jame įamžintos realybės suvokimui, o ne tiesiog trumpam stebinti, kaip tik ir yra viena iš vertingos kūrybinės fotografijos užduočių.

Tai, kad šiandienėje fotografijoje neįprasti sprendimai gali lemti kūrybinę sėkmę, patvirtina Shilo grupės (Sergejus Lebedynskis ir Vladas Krasnoščokas) paroda „Euromaidanas“, eksponuojama Čečėnijos aikštėje. Kurdami reportažą apie politinius įvykius Ukrainoje, autoriai naudojo juostą, o fotografijas spausdino ant seno fotopopieriaus. Sujungę lemiamo momento fiksacija pagrįstą klasikinio reportažo žanrą, jautrumą nuotraukose gimstančioms vaizdinėms metaforoms ir „lėtą“ analoginės fotografijos technologiją, autoriai sukūrė asmenišką, autentiškumu ir savita estetika išsiskiriantį liudijimą, kuris išsaugojo savo vertę, nors daugybę profesionalių reporterių užfiksuotų akimirkų jau seniai užmarštin nunešė kasdienis vis kitų naujienų srautas. Ši paroda tarsi tęsia festivalio tradiciją Čečėnijos aikštės erdvę skirti su politinėmis temomis susijusiai fotografijai. Tačiau šį kartą pasikartojimas suteikia parodai „pridėtinės vertės“, išryškindamas giminingų temų interpretacijų įvairovę.

Taigi fotografų kūrybinių siekimų „kilpos“ sukuria dvejopą efektą: jos gali lemti ir autentiškas (fotografijos bei tikrovės) patirtis slopinantį kūrybos nuspėjamumo bei gyvenimo monotonijos pojūtį, ir su kiekvienu pasikartojimu provokuoti nežymius kūrybinius poslinkius, kurie ilgainiui gali pakreipti šiuolaikinės fotografijos raidą naujų koordinačių link.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*