Kinas ir fotografija

Fotomenininkas, fotografijos klasikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis intensyviai kuria ir šiandien, sulaukęs 65-erių. 2017 metų pradžioje drauge su čekų fotomenininkais jo laukia kūrybinė kelionė į Bangladešą. Tuo pat metu čia, Lietuvoje, vienoje leidyklų knygos pavidalu „gims“ fotomenininką bene labiausiai išgarsinęs ilgai brandintas fotografijų ciklas „Atlaidai“. Toliau – knygos pristatymas, parodos atidarymas, ne viena kūrybinė kelionė į Žemaitiją ir, žinoma, tikriausiai septintasis apsilankymas kasmet Juodosios uolos dykumoje (JAV) vykstančiame šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“. Apie visa tai ir dar daugiau – asmeninę fotografijos koncepciją, dokumentinės tiesos vertę, idealistinį tikėjimą žmogumi ir žmogiškumu – pokalbyje su fotomenininku R. Požerskiu.

Pradėkime pokalbį nuo pačios fotografijos – kuo ji išsiskiria iš kitų menų?

Fotografijos fenomenas – gebėjimas užfiksuoti realybę. Ji vienintelė iš visų menų turi tokią galimybę. Joks kitas menas to padaryti negali. Kinas, televizija – labai trumpai, nes vaizdui užgesus realybė dingsta. Atkurti realybę bando ir dailė, tiksliau, viena jos krypčių – hiperrealizmas, tačiau tai nėra pačios realybės fiksavimas, tik transformuotas jos atkūrimas.

Ką laikote didžiausiais savo mokytojais? Ką siekiate perduoti savo mokiniams?

Mano tikrasis mokytojas yra Aleksandras Macijauskas. Vėliau pradėjau artimai draugauti su Romualdu Rakausku, Jonu Kalveliu, Antanu Sutkumi, Virgilijumi Šonta, su kuriuo kartu pradėjome fotografuoti. Virgilijus buvo mano bendražygis. Mus labai veikė klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla, humanistinė čekų ir prancūzų, amerikiečių fotografija. O dėl perdavimo... Daug čia nieko neperduosi, galbūt tik informaciją, kurią turiu sukaupęs, tačiau kaip tą informaciją mano mokiniai priims, kaip jie ja pasinaudos, priklauso tik nuo jų pačių. Šiuolaikinė fotografija skiriasi nuo mūsų fotografijos, t. y. klasikinės, vyksta kaita, bet svarbiausia – gauti informaciją. Kuo daugiau informacijos kūrėjas turi, tuo lengviau išsirinkti, kas jam artimiausia, bei remtis kaip atspirties tašku.

Ar rinktis fotografiją yra rizikingas sprendimas?

Žmogus vis viena pirmiausia siekia savisaugos, t. y. instinktyviai siekia turėti būstą, darbą, kuris reikalingas dėl pinigų. Kai turės darbą ir pinigų, turės ir būstą, galės kažką nusipirkti, kažkur nukeliauti. Menas šiuo požiūriu yra alogiškas. Fotografija, kaip viena iš meno sričių, nėra tiesiogiai susieta su materialia nauda. Daugeliui, sakykime, kuriantiems materialųjį pasaulį, menas sunkiai suvokiamas, suprantamas, lygiai kaip menininkams nelabai suprantamas, nepilnavertis vien tik materialiomis vertybėmis grindžiamas pasaulis. Būti fotografu kūrėju dažnai yra ne asmeninis pasirinkimas, o gyvenimo likimas.

O gal pašaukimas?

Pašaukimas... Kaip sakoma, „pašauktas į kunigus“? Pasirinkus kunigystę gyvenama dvasiniame pasaulyje. Meno pasaulis taip pat yra dvasinis.

Kuo gyvenate šiandieną? Kokius kūrybinius projektus įgyvendinate?

2017 metų pradžioje turėtų pasirodyti mano fotografijų knyga „Atlaidai“, didžiulis albumas – 256 puslapiai, apie 210 fotografijų. Knygos paruošimas truko metus. 2016-aisiais man paskirta valstybinė meno stipendija projektui „Žemaitija – keturi metų laikai“. Tai – vienerių metų Žemaitijos kasdienybės vizualizacija. Žemaitiją pradėjau fotografuoti prieš keturis dešimtmečius ir man buvo įdomu pamatyti pokyčius, įvykusius per šį laikotarpį. Praėjusiais metais Žemaitijoje užfiksavau apie dešimt tūkstančių kadrų, juos atrinkau, sutvarkiau ir suformavau beveik dviejų tūkstančių fotografijų kolekciją. Šis archyvas, manau, po kokių keturiasdešimties metų turės kitokią reikšmę – taps istoriškai vertingas. Dabar tos fotografijos atrodo kaip dokumentacija – kasdienė žmonių buitis, žemės ūkio darbai, skulptūrėlėmis puošti jų namų kiemai, miestelių šventės, atlaidai, laidotuvės. Tačiau ateityje jos įgaus kitą prasmę.

Dar viena man labai įdomi tema – tai Bangladešas ir jame dirbantys vyrai, moterys ir vaikai. Kovo mėnesį fotografavau šios šalies odos gamyklose, akmens kasyklose, laivų remonto uoste, keramikos, tekstilės, plytų gamyklose ir sukūriau socialiai jaudinančią seriją. 2017 metų sausį kartu su čekų fotografais vėl skrisiu ten fotografuoti. Mane pavergė ir fantastiškiausias šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Nevadoje (JAV), Juodosios uolos dykumoje. Šiais metais jame dalyvavau jau šeštą kartą.

Viename interviu esate pasakęs: „Turėjau būti stipresnis už tai, ką ruošiausi nugalėti, – bent vienas pralaimėjimas viename senamiesčio kieme galėjo nuslopinti norą užeiti į kitą.“ Kaip Jums pavyko įveikti save, būti stipresniam už aplinkybes?

Einant fotografuoti, pirmiausia būtina pasiruošti psichologiškai. Prieš eidamas fotografuoti senamiesčių, aš vartydavau prancūzų ar amerikiečių fotografijų knygas, jos suteikdavo man energijos, paruošdavo psichologiškai. Kiekvienas senamiesčio kiemas – tarsi uždaras pasaulis, kur visi vieni kitus pažįsta. Įeiti į svetimą erdvę ir pradėti fotografuoti ne taip paprasta – turi gauti tų žmonių sutikimą. O kaip jį gauti? Būdavo, kalbiesi su jais kaip išmanydamas, bijodamas, kad tavęs psichologiškai „nenugesintų“, nepavarytų šalin, nepasakytų: „Negalima!“, nes tuomet į kitą kiemą įžengti būtų labai sunku. Turėtumei vėl iš naujo pasiruošti, iš naujo nugalėti ir save, ir juos, ten gyvenančius žmones.

Lygiai tas pat ir fotografuojant seriją „Atlaidai“. Kai šventoriuje pradėdavau fotografuoti besimeldžiančius žmones, labiausiai bijodavau, kad jie mane išvarys, neleis fiksuoti. O jeigu vienas nenorės fotografuotis, tai visi kiti irgi gali nebenorėti. Kelis kartus man taip buvo nutikę. Tada grįždavau į automobilį, pasėdėdavau, palaukdavau, kol baigsis Mišios, ir pradėdavau fotografuoti žmones gatvėje, miestelyje, pievose... Fotografo kontaktas su žmogumi – labai sudėtingas psichologinis procesas. Šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kūrėjai atsitraukė nuo žmogaus – nefotografuoja reportažiniu metodu, netyrinėja jo psichologinės būsenos, situacijos – žmogus traktuojamas kaip statistinis objektas.

Vadinasi, pasižiūrėjęs kitų autorių darbų, pasikraudavote psichologiškai, ir Jus išmušti iš vėžių būdavo sudėtinga?

Ne, išmušti nesudėtinga. Bet jeigu pirmame kieme arba gatvėje sutiktas žmogus leidžiasi fotografuojamas, randi su juo kontaktą, tai jau paskui einasi, kaip sakoma, it sviestu patepta – tu jau nebijai, net jeigu kažkas ir nusuka nugarą, nekreipi dėmesio, kadangi jau vis tiek esi nugalėtojas. Paprastai pradėdavau fotografuoti vaikus, žmones su šunimis, nes su jais nesudėtinga užmegzti kontaktą. Fotografuodavau ir gatvės darbininkus, nes jie būdavo užsiėmę. Persimeti vienu kitu žodeliu apie jų problemas, pavyzdžiui, kaip šiandien šalta, kokie prasti grindinio akmenys, ir jau tampi savas, pradedi fotografuoti.

Ar tiesa, kad sėkmė fotografijoje yra didžiulis tikėjimas tuo, ką darai, nuoseklus ir kryptingas darbas bei paprastumas, išgryninta forma?

Na, pasakysiu, kad taip, tiesa. Nieko čia daugiau nepridursi.

Kodėl fotografijoje tokį didelį dėmesį skiriate ne tik turiniui, bet ir formai?

Vienas garsiausių amerikiečių fotografų Edwardas Westonas yra pasakęs, kad gyvenime viskas jau nufotografuota. Esmė ne ką fotografuoti, bet kaip. Be formos, joks kūrinys nėra meno kūrinys, jokia fotografija negali tapti meno kūriniu. Ji gali būti netgi visiškai elementari, primityvi, kaip tik ir kuriama tam, kad labiau perteiktų turinį. Forma taip pat gali būti labai emocionali, ekspresyvi, efektinga ir pan. Iš pradžių aš irgi fotografavau labai ekspresyviai, su plataus kampo objektyvais, bet vėliau, fotografuodamas atlaidus, supratau, kad turiu pereiti prie paprastesnio, siauresnio, kampo, nedeformuoti žmonių, nedeformuoti erdvių, nes esmė vis dėlto yra žmonių santykiai, jų psichologija, o ne mano efektinga forma. Forma ir turinys yra dialektiškai surišti – negali fotografuoti pernelyg ekspresyviai, per daug efektingai, jeigu pats turinys yra kitoks – dvasingas, ramus ar pan. Be to, kiekvienas autorius turi rasti savo temą ir stilių, vizualinį stilių, o tas stilius yra ne kas kita kaip forma – kaip pateiki fotografiją, kaip nufotografuoji vieną ar kitą vaizdą, situaciją. Formos atsisakymas yra kūrybinė savižudybė.

Kodėl fotografijoje Jums toks svarbus žmogus?

Iš visos mus supančios aplinkos žmogus yra svarbiausias. Galbūt kiaulė yra svarbi kitai kiaulei, karvei – kita karvė, bet mums, žmonėms, – žmogus. To žmogaus – pažįstamo, nepažįstamo – gyvenimas, jo parodymas turbūt ir yra viso meno prasmė, nes fotografuojant vieno žmogaus gyvenimą, jo santykį su aplinka, galima parodyti tą kartą, laikmetį, epochą, istoriją. Kad ir kokia būtų istorija, ji vis tiek susijusi su žmogumi. Nebent kalbame apie priešistorinius laikus, kai Žemėje gyveno dinozaurai. Tačiau tai irgi istorija, lėmusi būtent tokias gyvenimo sąlygas, kokias turime šiandien, ir mūsų vystymąsi. Meno kūrinio esmė yra žmogus, jo dvasinis pasaulis.

Kodėl fotografijoje Jums taip svarbu išlaikyti nemoralizuojančio stebėtojo poziciją?

Mano pozicija visą laiką visur egzistuoja. Taip pat ir pasirenkant, ką fotografuoti. 1988–1993 metais užfiksavau Lietuvos kelią į nepriklausomybę, virš penkiolikos tūkstančių kadrų, nuo pirmųjų „Sąjūdžio“ mitingų iki Rusijos kariuomenės išėjimo. Tai mano pilietinė pozicija. Didelė dalis vyresnės kartos kolegų nefotografavo tų politinių įvykių ne todėl, kad jiems nepritarė, bet turbūt dėl juntamos vidinės baimės, atlydėjusios juos dar iš Stalino epochos. Aš tos vidinės baimės neturėjau. Mano pozicija yra ir fotografijų serija „Atlaidai“, kur perteikiu savo santykį su politika, su tuomete sovietine ideologija. Vadinasi, nori ar nenori, vis viena atstovauji savo gyvenimo supratimui, kurį ir perteiki fotografuodamas, bet moralizuoti... Yra tam tikri mano kartos, klasikinės fotografijos, suformuoti etiniai, moraliniai dalykai – mes nesityčiojome iš žmogaus, neniekinome jo, nežeminome, vaizdavome pasaulį kritiškai, bet be smerkimo ar patyčios. Kitos kartos atstovai, pavyzdžiui, Rimaldas Vikšraitis, jau nesilaikė tų etinių dalykų. Mene neturėtų būti atviro aiškinimo, ką galima daryti, ko negalima, kaip elgtis, kaip ne. Menas daugiau informuoja apie tai, kas vyksta gyvenime, kalba taip, kaip yra, bet ne taip, kaip turėtų būti. Kaip turėtų būti, tegul sprendžia žiūrovas.

Kokia yra šiuolaikinė Lietuvos fotografija?

Kaip čia pasakius... Kai mūsų klasikinė fotografija 1970–1985 metais būdavo pristatoma užsienyje, ji stebino unikalia pasaulėžiūra, pasaulėjauta, etine samprata, meile gamtai. Pavyzdžiui, nepaprastai garsiai per pasaulį nuskambėjo R. Rakausko fotografijų ciklas „Žydėjimas“. Lyriškos, švelnios fotografijos, kuriamos ties banalybės riba, kiču, tačiau niekada jos neperžengdavusios, buvo unikalios pasauliniame kontekste, kuriame menas buvo pesimistinis, gana žiaurus, destrukcinis, nihilistinis. Lietuvos fotografija alsavo kitu pasauliu. Ir užsienio fotografijos specialistai klasikinėje lietuvių fotografijoje pajuto esant kitokį pasaulį.

Dabar šito nebėra. Tiek kaimas, tiek miestas pasikeitę negrįžtamai. Mes rodėme būtent tą pilnakrauję Lietuvą. Rodėme gražiąją jos pusę, tačiau be jokių ideologijos ženklų. Sukurti unikalią fotografiją pasauliniame kontekste yra nepaprastai sudėtinga, beveik neįmanoma. Mums pasisekė – padėjo tikėjimas, draugiškumas vienas kito atžvilgiu, darbštumas ir Fotomenininkų sąjungos parama. Be to, pasikeitė ir vizualinė kalba – mes kalbėjome vizualiai lietuviškai, dabar kalbama vizualiai tarptautine kalba. Šiuolaikinių Lietuvos fotografų projektai ir vizualiniai jų sprendimai neretai dvelkia kopijomis, netgi plagijavimu. Taigi, kol kas nėra taip, kad šiuolaikinė Lietuvos fotografija kuo nors skirtųsi nuo kitos – nuo japonų, anglų, prancūzų, amerikiečių... A. Sutkaus, A. Macijausko, A. Aleksandravičiaus, R. Vikšraičio fotografijos užpildytos emocijų, kiekviena fotografija pilna energijos. Šiuolaikinė Lietuvos fotografija prarado aistrą. Aistrą perteikti žmogaus dvasinį pasaulį, jo emocijas: meilę, džiaugsmą, skausmą, pyktį. Dabar žmonės fotografijose tampa vaizduojami kaip statistai, manekenai – be vidinio aistrų pasaulio. Fotografija tapo šalta, loginė, panaši į žaidimą „atspėk, ką aš noriu parodyti“.

Norite pasakyti, kad fotografija vienodėja, kaip ir visas pasaulis?

Taip, kaip ir mobilusis telefonas visame pasaulyje yra toks pat, taip ir menas tampa labai unifikuotas ir, sakyčiau, supaprastintas.

Viename interviu esate pasakęs: „Fotografuodamas aktą, menininkas kuria rizikuodamas savo reputacija. [...] Aktas – bene sunkiausias fotografijos žanras. [...] Akto žanre labai greitai gali padaryti banalybę, neįdomią nuotrauką, gali nuslysti ir į pornografijos sritį – čia tavo klaidos pasimato aiškiausiai.“ Kokias savo klaidas įžvelgėte, pradėjęs fotografuoti moterų aktus?

Sovietiniais laikais akto žanras buvo cenzūruojamas. Vienintelis žurnalas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, spausdinęs aktus, buvo „Nemunas“. Parodose aktai būdavo kabinami, tačiau neilgai trukus iš komunistų partijos centro komiteto ateidavo, sakykime, kad ir antrasis sekretorius ir liepdavo nukabinti vieną, kitą, trečią darbą, nes jam nepatikdavo, sakydavo – žmonės nesupras. Akto fotografavimas buvo tam tikras protestas prieš tuometę ideologiją. Tai buvo rizika – rizika, kad tavo darbo nerodys, kad negalėsi jo net į užsienį išsiųsti. Be to, norint fotografuoti aktą, reikia turėti ir tam tikrą kultūrinį, vizualinį suvokimą, taigi, pirmiausia turi žinoti, kas padaryta pasaulyje, ir, antra, vis dėlto jį reikia mokėti nufotografuoti – turėti idėją.

Aktų knygą „Miražų dosjė“ išleidau daugiausia dėl to, kad po Rimanto Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“ buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų, kai Lietuvoje nebuvo išleista jokia aktų knyga. Reikėjo šį žanrą užpildyti: jeigu valstybėje kūrybinė fotografija aukšto lygio, tuomet visi žanrai vystomi vienodai intensyviai. Čekijoje, Prancūzijoje, Anglijoje yra puikių fotografų, kuriančių akto fotografijas. Norėjosi parodyti, kad ir Lietuvoje šis žanras tebevystomas. Šiuolaikiniai Lietuvos fotografai akto žanro vengia. Kasmet leidžiami albumai „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“. 2005 metais šiame albume buvo spausdinti mano užfiksuoti aktai ir jau daugiau nei dešimt metų jokie kiti ten nespausdinami. Tai labai sudėtingas žanras, tad gal jie bijo rizikuoti. Fotografuojantis aktą iš tikrųjų rizikuoja apsijuokti. Dar vienas paradoksas, kad šį žanrą, kaip jokį kitą, visi labai gerai „išmano“, apie jį savo nuomonę turi susidarę tiek fotografai, tiek žiūrovai. Jie gali nesunkiai pasakyti, kuris aktas nevykęs, aiškinti, kodėl jis nevykęs, ir pan., bet paprašyti parodyti savuosius, visi kritikuojantys atsako: „Aš nefotografuoju. Neturiu.“ Kritikuoti yra labai lengva, o padaryti – anaiptol. Sovietiniais laikais fotografai buvo drąsesni.

O klaidos?

Norint fotografuoti aktą, reikia turėti idėją, troškimą kurti ir, svarbiausia, talentingą modelį. Kai manęs teiraujasi, ar galėčiau nufotografuoti aktą, atsisakau, nes neturiu idėjos. Jeigu fotografuoji dėl kitų, dėl to, kad kažkas kitas to nori, tuomet sukurti kūrybiško, įdomaus akto neįmanoma. Tada tiesiog fotografuoji kaip komercinį užsakymą, kurio metu nesukuri nieko vertingo. O klaidos atsiranda tada, kada tą pačią temą fotografuoji per ilgai.

Ką fotografijoje reiškia savitas kūrybinis braižas?

Kai praėjusiais metais rengėme „Keturių“, A. Sutkaus, A. Macijausko, R. Rakausko ir mano, parodą Prahoje, vidiniame vienuolyno kieme, ant kiekvienos sienos kabėjo vis kito autoriaus darbai, ir jeigu bet kuris darbas būtų apkeistas vietomis, vieno autoriaus fotografija pakabinta prie kito autoriaus darbų, iškart būtų aišku, kad kažkas čia supainiota. Kiekvienas iš mūsų turi savo temą, savo vizualinį braižą – savo kompozicijos, šviesotamsos principus, psichologijos perteikimo subtilybes, t. y. mes visi keturi skiriamės. Taigi, turėti savitą braižą labai svarbu, nes tuomet fotografijos skiriasi nuo kitų, į jas pažvelgę žmonės atpažįsta, sako: „O, čia to autoriaus darbas.“ Prieš dešimtį metų lankiausi Rusijoje, Novosibirske, ten fotografai man pasakojo, kad sovietiniais laikais gaudavo tarptautinių fotografijos parodų katalogų iš Japonijos, Australijos ir versdami tuos katalogus, pamatę dar nematytą darbą, iškart galėdavę pasakyti, kad tai yra lietuvių autoriaus fotografija. Lietuvos fotografija išties labai skyrėsi nuo kitų šalių savo braižu, vizualine kultūra, socialumu, humanizmu ir šiluma.

Kokią savo fotografiją ar fotografijų seriją labiausiai vertinate Jūs pats? Kodėl?

Manau, kad iš visų fotografijų serijų, kurios gali išlikti, galbūt yra dvi: serija „Lietuva 1988–1993“, nes šios serijos fotografijos jau dabar yra spausdinamos mokyklų vadovėliuose, o kita – „Atlaidai“. „Atlaidai“ jau dabar yra nepakartojami, nes absoliučiai viskas pasikeitę. Tas atlaidų laikotarpis, kurį man pavyko užfiksuoti, galima sakyti, ne taip smarkiai skyrėsi nuo praeito šimtmečio – aš vaizdavau paskutiniuosius metus, kai žmonės į atlaidus važiuodavo arkliais, po Mišių pievose valgydavo, o pavalgę lankydavo kapines. Pasirodžius automobiliams, archajiško pasaulio neliko. Be to, dar buvo gyva karta, gimusi, augusi ir gyvenusi prieš karą, tarpukariu, kuri nepaprastai skyrėsi nuo gyvenančios dabar, – jų žvilgsniai, rankų laikysena, drabužiai, spindinčios vaikų akys... Ši serija, kaip to laikotarpio dokumentas, turi daugiausia galimybių išlikti.

Turbūt atlaidų fotografavimas natūraliai ir nutrūko, kai žmonės į juos pradėjo važiuoti automobiliais?

Kai 1988 metais buvo atkurta religijos laisvė, kai Žemaičių Kalvariją ir Mišias kitur tiesiogiai pradėjo transliuoti televizija, atlaidai tapo šventė, kurioje išryškėjo daug prekybos ir ją lydinčių elementų – kioskai, suvenyrai, triukšmas, šiukšlės, ir dingo dvasingumas, netgi, sakyčiau, psichologinė įtampa, kuri tuo metu buvo justi. Bažnyčios lankymas su vaikais, šeimomis irgi buvo pozicija – protestas prieš ideologiją, buvimas opozicijoje.

Ar šalia kūrybinio džiaugsmo esate kada patyręs ir kūrybinę krizę? Ar esate kada rimtai suabejojęs tuo, ką darote?

Labai keista, bet ne. Aleksandras Macijauskas man yra pasakęs: „Žinok, gyvenime tave gali išduoti visi: ir žmona, ir vaikai, ir geriausi draugai, ir galbūt kažkokios tavo paties idėjos, bet vienas dalykas tavęs neišduos niekada – tavo fotografijos. Jeigu tau blogai, remkis jomis. Tavo padarytos fotografijos yra pagrindas, ant kurio tu stovi, tavo ramybės pasaulis.“ Pasitikėjimo man suteikia dar ir tai, kad aš visąlaik turiu fotografijų, kurių niekas nematė. Todėl prieš visus mane analizuojančius ar kritikuojančius visąlaik jaučiuosi esąs truputėlį stipresnis, kadangi jie nežino, ką aš dar turiu. Tai vidinis pliusas, suteikiantis pasitikėjimo – kad ir ką jūs kalbėtumėt, aš dar kažką turiu, aš žinau, ką turiu. 

Jūs vis minite laiką. Ką fotografijoje reiškia laikas?

Fotografija ir laikas labai susiję. Fotografija – tai mirusio laiko atvaizdas. Fotografija ir mirtis – sinonimai. Žmonės, jų santykiai, tradicijos, užfiksuoti fotografijose, – dingusio laiko dokumentas. Pavyzdžiui, dabar, kai žmonės rašo atsiminimus apie Sausio 13-osios naktį, kiekvienas tą patį įvykį aprašo vis kitaip, bet fotografija yra dokumentas, kurio negalima paneigti, t. y., negalima paneigti, kad buvo taip, o ne kitaip.

Ką manote apie fotografijos kritikus?

Meno kritikai labai gražiai „apdainuoja“ kūrybą. Lietuva labai maža, čia nedaug autorių, nedaug rašančių, visi vienas kitą pažįsta. Čia vieni su kitais yra susaistyti „siūliukais“ – ar draugyste, ar bendravimu – ir to kritinio žodžio nėra. Kartais, negražiai sakau, jog yra ne menotyra, bet menogyra, giriamasis meno aprašymas. Menotyrininkai, kritikai nepakyla aukščiau, nemąsto plačiau, globaliau, iš istorinės perspektyvos – jų mąstymas labai siauras. Iš tikrųjų visais laikais ir visada kur kas didesnė problema yra dėl kritikos negu dėl kūrėjų. Kiekvienas laisvas intelektualus meno kritikas yra gerokai vertingesnis už dešimtį menininkų. Didžiulė dovana valstybei, menininkams turėti giliai, plačiai mąstantį, labai aštrų kritiką, nes be kritiškos kritikos nesivysto menas. Šiuo metu bendras meninis lygis yra labai vidutiniškas. Nuo tų aukštumų, kur mes buvome, jis nukrito iki vidutinio lygio, t. y. klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla buvo tarsi iš toli matomi kalnai, o dabartinė fotografija – tik kalniukai. Tuose kalniukuose viskas „sukasi“ ir nėra kam paaiškinti, kad čia tik kalniukai. Visi vienas kitą giria, vienas kitu džiaugiasi, viskas gerai, bet kas iš to? Negražus mano pasakymas, bet iš tam tikros distancijos tai aiškiai matyti. Ir aš regiu, kai pas mus atvažiuoja užsienio kritikai, žiūri į darbus, regi tikrąją jų vertę, tačiau jie būna pakviesti, jiems sumokėta, jie palinksi galva ir išvažiuoja. Tuo viskas ir baigiasi – nieko iš naujosios kartos jie čia dar neatranda.

Ko palinkėtumėte profesionaliems fotografams ir dar tik bepradedantiems žengti šiuo keliu?

Žodis profesionalus man nepatinka. Aš taip pat niekada nevartoju tokio apibūdinimo kaip meninė fotografija, man artimesnis – kūrybinė fotografija. Grįžtant prie žodžio profesionalus, tai profesionalus yra tas, kuris gyvena iš savo kūrybos. Vadinasi, profesionalūs turbūt yra vestuvių fotografai, nes jie sugeba gyventi iš fotografijos, o kūrėjai... Lietuvoje tai sudėtinga. Atkūrus nepriklausomybę, fotografija tikslingai remiama finansiškai: skiriamos stipendijos, leidžiamos knygos. Sovietiniais laikais nė viena mano fotografijų knyga nebuvo išleista. Taigi, yra daug finansavimo šaltinių, bet, įdomiausia, kad pinigų kiekis ir kūrybos vystymasis mažai ką teturi bendra. Gali būti labai daug pinigų, o kūryba nesivystys, jų gali būti labai mažai, o kūryba vystysis kuo puikiausiai. Be to, kai esama tam tikros cenzūros, tam tikro priešo, atsiranda ir idėja, noras kariauti prieš tą cenzūrą. Būtent tokie laikotarpiai būna labiau derlingi kūrybos požiūriu. Pavyzdžiui, Aleksandras Puškinas už savo įtartinas pažiūras caro pavaldinių buvo ištremtas toli nuo Sankt Peterburgo, kultūros centro, tačiau būdamas tremtyje sukūrė geriausią savo poeziją. Kaip ir Fiodoras Dostojevskis, kuris kaip menininkas subrendo Sibire, kai buvo nuteistas ir išvežtas kaip kalinys. Beje, mūsiškio R. Rakausko tėvai buvo išvežti į Sibirą, o jis pats slapstėsi čia. A. Macijausko tėvą, kariškį, tarnavusį pas vokiečius, patys vokiečiai sušaudė, mamą rusai išvežė į Sibirą, pats gyveno pas tetą, o būdamas šešiolikos sėdo į kalėjimą. A. Sutkaus tėvą persekiojo KGB, jis nusižudė, patėvį neaiškiom aplinkybėm nušovė, o pats A. Sutkus daug metų gydėsi sanatorijoje. Mano tėvas irgi buvo Sibire, o aš pats per Romo Kalantos įvykius sėdėjau kalėjime. Taigi, mes visi esame nukentėję nuo sovietų valdžios, ir tai mus jungia. Be to, klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla turėjo nerašytą siekį parodyti pasauliui, kad Lietuva egzistuoja, kad joje gyvuoja kultūra, tradicijos, kad lietuvių tauta – dvasinga. Pradedantiems fotografuoti svarbu suvokti savo kūrybinius tikslus. Dabar aš nežinau, koks kūrybinis stimulas, idėja jaunuosius fotografus gali jungti. Mūsų junginys buvo labai aiškus, mes viską žinojome labai tiksliai.

Be to, Jūs jungėtės ne vienai parodai...

Taip, mus sieja ir kiek daugiau nei keturiasdešimt metų trunkanti draugystė. Ar dabar esama tokios jaunųjų draugystės, nežinau. Kūrėjas negali būti absoliučiai vienas, jis turi turėti bendraminčių. Net Vincentas van Gogas nebuvo vienas, turėjo brolį, draugą Polį Gogeną, su kuriuo visuomet buvo „sujungtas“ mintimis, idėjomis, laiškais.

Romualdo Požerskio fotografijos