Rss Facebook
2017
Kovas
25
Naujienos
2017 Kovas
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Nuo Žemaitijos iki „Degančio žmogaus 2016“  0

Parengė Simona Zvicevičiūtė
www.kamane.lt, 2017-03-06

Šių metų sausio 14–vasario 19 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) vyko labiausiai miestelėnų ir miesto svečių lankoma paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. Anot fotografijos klasiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio, tai – tarsi kūrybinė Kauno menininkų ataskaita už praėjusius metus. Savo darbą, didžiulio formato fotografiją (200x200cm), pavadintą „Žemaitija – Nevada 2016“, parodoje eksponavęs fotomenininkas sutiko pasidalyti šio parodos lankytojų susidomėjimą kėlusio kūrinio gimimo aplinkybėmis. „Gavęs individualią valstybinę stipendiją vizualizuoti nedidelę centrinės Žemaitijos dalį, visus 2016 metus fiksavau tą regioną. Taip pat praėjusiais metais šeštą kartą dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“ ir radau daug sąsajų, jungiančių Žemaitiją ir Nevadoje (JAV) vykstantį festivalį“, – teigia fotomenininkas.

Kodėl Žemaitija?

Paklaustas, kodėl iš visų Lietuvos etnografinių regionų pasirinko Žemaitiją, R. Požerskis susimąstė: „Galvoju, kad Žemaitija vis tik yra archajiškiausias kraštas, turintis visai kitokį dialektą, išsiskiriantis sudėtinga žmonių mąstysena, be to, tai – mano mamos tėviškė. Žemaičiai yra išlaikyti, nepuolantys draugauti, tad tik neskubant galima rasti priėjimą prie jų.“ Fotografas pripažino, jog ir kurdamas vieną garsiausių savo fotografijų serijų „Atlaidai“, daugiausia atlaidus fiksavo Žemaitijoje, kadangi būtent čia jie jam pasirodė esą autentiškiausi, net persmelkti pagoniška dvasia. Anot fotomenininko, šis kraštas ir mūsų dienomis išlieka paslapties sinonimu, simboliu: „[...] prie to, turbūt, nemenkai prisidėjo istorinės aplinkybės – Žemaitija daug kartų buvo atiduota kryžiuočiams, tačiau vis tiek išsikovojo laisvę.“ Šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Juodosios uolos dykumoje, Nevadoje, taip pat gaubiamas paslapties, kadangi papasakoti apie jį neįmanoma – „joks pasakojimas nepadės šio festivalio atskleisti – net pats daug kartų dalyvavęs negaliu jo suvokti“, – pastebi menininkas. Kalbėdamas apie darbą „Žemaitija – Nevada 2016“, fotografijos klasikas neslėpė: „Mano idėja – pabandyti atrasti, kas jungia šiuos du paslaptingus kraštus.“

Žemaitijos atspindžiai Nevadoje

R. Požerskis pasakoja, jog lietuvių stovykloje „Lituanica Birds camp“, savaitei kasmet įkuriamoje Juodosios uolos dykumoje, šalia Lietuvos trispalvės bei stovyklos vėliavos plevėsuoja ir Žemaitijos vėliava, kadangi lietuvių gretose – nemaža žemaičių. Dar vienas Žemaitijos simbolis, puošiantis lietuvių stovyklą, – naktį šviečianti maža medinė koplytėlė, sulaukianti didžiulio festivalio dalyvių susidomėjimo. Beje, fotomenininko R. Požerskio teigimu, lietuviai į savo stovyklą pritraukia itin daug žmonių žemaičių blynų kepimo dieną bei į lietuviško samagono vakarėlį. „Iš Lietuvos mes vežamės specialius mišinius, paruoštus šiems blynams kepti. Tiesą sakant, jau juos bekepant nusidriekia milžiniška eilė norinčiųjų paragauti. Taip pat rengiame lietuviško, galima sakyti, žemaitiško samagono vakarėlį, vadinamąjį moonshine vakarą; amerikietiškai samagonas – moonshine, jų žargonu tariant, prie Mėnulio šviesos varytas. Ateinančius svečius pasitinka gyva muzika – šiais metais grojo Jurgis Didžiulis. Atsivežę juodos duonos, kartu su kitu lietuvišku kulinariniu paveldu ja vaišiname susirinkusius.“ Fotografas pridūrė, jog net patys festivalio organizatoriai tiek blynų kepimą, tiek šį vakarėlį yra įtraukę į kūrybinius projektus.

Sąsajos

Pasak R. Požerskio, šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“ kuria bendruomenę, socialinius santykius ir skatina kūrybinį aktyvumą. Jis sakėsi ir Žemaitijoje atradęs miestelių, tai – Tverai, Medingėnai, Žarėnai, Varniai, kuriuose įsikūrusios aktyviai veikiančios bendruomenės, puoselėjančios ir saugančios senas tradicijas, rengiančios įvairias šventes. Vykdydamas Žemaitijos vizualizacijos projektą, garsus fotomenininkas 2016-aisiais užfiksavo beveik 10000 kadrų. „Degantį žmogų“ jis fotografavo savaitę, tačiau namo parsivežė panašų kiekį fotografijų. „Pati festivalio idėja – parodyti, kad viskas – laikina, todėl atsisakoma vartotojiškos kultūros, santykių. Šį laikinumą pabrėžia „Degančio žmogaus“ kulminacinis taškas – didžiulės skulptūros sudeginimas. Tai taip pat ir atsisveikinimas su vasara, grįžimas į rudenį, į naujus darbus, į naujas idėjas.“ Kaip teigia R. Požerskis, didžioji dauguma festivalio dalyvių grįžta į Silicio slėnį, kuriame įsikūrusios garsiausios pasaulio bendrovės. Grįžę šie žmonės kurs naujus produktus, kuriais mes naudosimės kasdien. Tad šiuolaikinio meno festivalis, visų jo metu įgyvendintų projektų sunaikinimas – tai tarsi atsisveikinimas su praėjusiais metais, idėjomis ir bandymas išsilaisvinti, kad ateinančiais metais būtų galima kurti kažką nauja.

Anot pašnekovo, Užgavėnių tradicijų esmė panaši – vyksta kova tarp žiemos, Lašininio, ir pavasario, Kanapinio, kurios metu žiema nugalima, o tuomet ateina pavasaris, šviesa, šiluma, gyvybė. Ši šventė vargiai įsivaizduojama ir be Morės deginimo, persirengėlių, velnių, kaukių. „Vienas Užgavėnių motyvų Žemaitijoje yra blukio, seno kelmo, turinčio ryšį su žeme, gyvatėmis ir blogybėmis, vilkimas per kaimą, kuomet galiausiai jis išvelkamas ir sudeginamas.“ Fotografas prisimena, jog vienas lietuvių projektų, įgyvendintų „Degančio žmogaus“ festivalio metu 2011-aisiais, būtent, ir buvo didžiulio blukio vilkimas per dykumą, per visą festivalio erdvę. Kitais, 2012-ais metais, jame buvo pastatyta blukį vaizduojanti skulptūra, kuri galiausiai buvo sudeginta. „Lietuviai yra labai žinomi, turbūt, labiausiai ir išgarsėję šiuo projektu, nes pats Užgavėnių, kartu ir blukio, simbolis iš esmės atitinka „Degančio žmogaus“ simboliką – skulptūros, ugnis, persirengėliai, bylojantys apie atsimainymą, nuodėmių, nesėkmių, kitų blogybių sudeginimą.“

2013-aisiais Nevados dykumoje išdygo trijų šimtų paukščių skulptūra, skirta garsių žemaičių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-čiui paminėti. Festivalis taip pat garsėja įvairių procesijų gausa, kurių panašumą R. Požerskis įžvelgia su Žemaičių Kalvarijos atlaidais – šios procesijos trunka savaitę, lygiai tiek, kiek ir festivalis „Degantis žmogus“, fotomenininko neretai vadinamas amerikietiškais atlaidais. Matyt, dėl to, kad ir tradicine prasme suprantami atlaidai turi tikinčiųjų bendruomenės šventės pobūdį. „Žemaičių Kalvarijos atlaiduose žygiuojančias procesijas lydi triūbų orkestras. Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje procesijas taip pat lydi orkestras, paprastai grojantis gerą bliuzą, o keisčiausia, jog skambesys panašus kaip Žemaitijoje“, – lygina menininkas.

R. Požerskį maloniai nustebino ir tai, kad mažame Žemaitijos miestelyje sutikti fizinės negalios paliesti žmonės pasirodė esą tokie pat apsišvietę, laisvi, kaip ir sutikti festivalyje „Degantis žmogus“: „Grūšlaukėje fotografavau porelę, kuri puikiai žinojo apie politinę, ekonominę, kultūrinę situaciją, kur ir kas vyksta. Žmonės, turintys fizinę negalią, tačiau tokie išsilavinę, viskuo besidomintys, gyvenantys šiuolaikinį gyvenimą.“

Dar vienas aspektas, fotografo nuomone, leidžiantis įžvelgti Žemaitijos panašumų su šiuolaikinio meno festivaliu Nevadoje – žmonių fantazija bei ryškūs šventiniai apdarai. Fiksuodamas vienos iš švenčių Tveruose akimirkas, fotomenininkas įamžino didžiulę karūną, simbolizuojančią Perkūną, kuri, anot jo, galėtų kuo puikiausiai kabėti ir festivalyje „Degantis žmogus“. Be to, Žemaitijoje žmonės kiemus gausiai puošia skulptūromis, galima išvysti ne tik liūtų, vilkų, arklių, zuikių, tačiau ir gulbių, sukurtų iš senų padangų: „Žmonės turi begalę fantazijos, todėl tai kažkuo primena festivalį, kuriame kiekvienais metais pastatoma per 300 fantastiškiausių skulptūrų.“ Fotografuodamas jis taip pat atkreipė dėmesį į nepaprastai ryškias mūsų tautinio kostiumo raštų spalvas. „Kalbant atskirai apie tautinių drabužių detales, jos yra labai labai spalvingos. Tai man irgi asocijuojasi su ryškių spalvų gausa „Degančiame žmoguje“.“

Dvasingumo aspektas

Turbūt, ne vieną skaitantįjį suintrigavo tai, jog garsųjį festivalį R. Požerskis vadina amerikietiškais atlaidais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl? Fotografas pabrėžia, jog atlaidai – savotiška piligrimystė, pirmiausia, fizinė žmogaus kelionė, nes į kažkokią vietą reikia vykti, ar tai būtų Žemaitijos miestelis, ar dykuma Nevados valstijoje, JAV. „Kita kelionė – dvasinė, t. y. dalyvaudamas atlaiduose tu permąstai savo gyvenimą, tikslus, galiausiai, tai, kas esi [...]. Jeigu dalyvauji visose atlaidų apeigose, tai labai stipriai tave paveikia, nes turi pabūti su savimi, apmąstyti savo gyvenimą ir daryti tai sąžiningai. Negali sau meluoti, nes tuomet nėra prasmės važiuoti – daugiau prarandi, negu gauni“, – pastebi R. Požerskis. Fotomenininkas toliau pasakoja, kad atlaidai, vykstantys Amerikoje, pirmiausia yra fizinis pabėgimas nuo komforto, kuomet atsiduriama visiškai kitokiose gyvenimo sąlygose – 40ºC karštyje, dulkėse, nuo kurių neįmanoma niekur pasislėpti. Antra, pakliūnama į nepaprastai geranorišką bendruomenę, kur žmogus negali nieko pirkti, nes viskuo, ką turi, dalijasi, kur nėra jokios agresijos, kur dominuoja visapusiškas įsitraukimas, betarpiškumas, savarankiškumas, atsakomybė, be galo stipriai išvystyta ekologinė drausmė: „Patenki į nesvetingą gamtos pasaulį, kurio negali pakeisti, kur turi pamilti karštį, dulkes. Kai išvažiuojant tave pasitinka plakatas „Grįžti į alternatyvų pasaulį“, netgi pradedi mąstyti, kuris pasaulis yra tavo pasaulis – ar tas, kuriame mes visi gyvename, ar šis, sukurtas savaitei.“

Pačiame šiauriausiame festivalio ploto taške, toli nuo viso šurmulio, triukšmo, kiekvienais metais yra statoma ir įspūdingo dydžio šventykla. Ten, anot R. Požerskio, draugiškai meldžiasi visų religijų išpažinėjai, vyksta procesijos, barstomi mirusiųjų pelenai, tekant Saulei švenčiamos vestuvės, prisimenama visa, kas žmogui brangu, atsižvelgiant į pasaulio skaudulius. Pernai metais buvo pagerbti ukrainiečių kariai, kritę už Ukrainos laisvę. „Ten tu jautiesi... Nežinau, būni tokiame šoke, nes čia pat netoliese grojo muzika, vyksta per naktį nesibaigiantys šokiai, gaubia nuolatinis triukšmas, o tu staiga pakliūni į tylą ir dvasinę oazę“, – prisimena fotomenininkas.

Tiesa, fotografas pabrėžia, jog festivalis „Degantis žmogus“, kuriuo siekiama savaitei sukurti utopinę visuomenę, kokios realybėje negali būti ir niekada nebus, pirmiausia yra įvairių šiuolaikinių kūrybinių projektų vieta: „Galbūt, čia susilieja pragaras ir rojus, nuodėmė ir šventumas. Kuomet šeštadienį deginama pagrindinė festivalio skulptūra, 70000 dalyvių džiaugiasi, glėbesčiuojasi, šaukia, šoka, važinėja garso kolonėlėmis pakrauti meno automobiliai artcarai, o kitą dieną, sekmadienį, kuomet deginama šentykla, tie patys 70000 žmonių verkia, tyli, negirdėti nė garso, kol visa šventovė nesudega, nesukrenta.“

Jau trisdešimt metų vykstančiame festivalyje bendruomenės dalyviai, garsaus fotomenininko teigimu, apsivalo dvasiškai, perkainoja gyvenimo vertybes. „Kai pirmą kartą festivalyje lankiausi su dukra Monika, ji kelias dienas buvo šokiruota, kol galiausiai pasakė: „Čia visi tave myli ir tu visus myli.“ Tokį pat šoką jaučiu kaskart ir aš, kuomet išgirstu archajišką žemaičių kalbą“, – prisipažįsta R. Požerskis.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*