Kino pavasaris: kas mes be šou? 3
Pasirinkti festivalio „Kino pavasaris“ atidarymo filmu „Viskas dėl šou“ (režisierius Benediktas Erlingssonas, Islandija, Jungtinė Karalystė) – ironiška, giliamintiška, deklaratyvu ir kažkiek didaktiška. Juostoje sukasi nebylūs archyviniai kadrai, kuriuose matome pavojingus cirko akrobatų numerius, klounų, žvėrių dresuotojų triukus, rizikuojama gyvybe vien dėl šou, šlovės, pinigų. Tiesą sakant, sėdintysis šiuolaikinėje kino salėje akimirksniu tampa tokiu pat žiūrovu, kaip ir tie, archyviniuose kadruose stebintys, tarkime, mažą vaiką, į kurį mėtomi peiliai. Peiliai susminga visai šalia vos trejus metus turinčio mažylio – visi laimingi, šou pavyko. Kitoje salėje tuo pat metu rodomas šių dienų aktualijas reflektuojantis ir bene didžiausio populiarumo sulaukęs filmas „Juoda“ (režisieriai Adilas El Arbias, Bilallas Fallahas, Belgija), kuriame už meilę vaikinui iš kitos gaujos mergina savųjų yra baudžiama – ją visi iš eilės išžagina. Mes žiūrime ir baisimės (ar vien tik baisimės? Tai kodėl tada žiūrime?), nors ir viena, ir kita sukurta, kad mus prablaškytų, suteiktų kitų emocijų, mes užsimirštume, taigi, dėl šou. Taip, archyviniai kadrai yra tikri, tačiau filme „Juoda“ faktai taip pat tikri, netikra turbūt tik pati šou esmė.
Kino festivalio uždarymo filmas „Praradimas“ (režisierius Jeanas Marcas Vallée, JAV) atveria dramatišką vidinį šou, kurį kiekvienas mūsų slepiame, esame užgniaužę (neleidžiame jam vykti) ir kartais tik didžiulė drama, nepataisomas įvykis, artimo žmogaus, šiuo atveju – žmonos, mirtis, išlaisvina autentiškąjį aš, troškimą gyventi laisvą, savą gyvenimą, spjaunant į normas, socialinius reikalavimus ir taisykles. Beje, spjūvis nebūtinai turi būti perversiškas ar kriminalinis, kalba ne apie tai. Tiesiog kuris iš mūsų sakome tai, ką galvojame, nepataikaudami, nesvarstydami apie naudą? Kuris iš mūsų pasiduodame troškimui, tarkime, nieko neišmanant išardyti šaldytuvą ar laikrodį ir pažiūrėti, kaip ten viskas veikia? Kuris iš mūsų minioje lyg niekur nieko šokio žingsneliu nušokuotume link troleibuso, nes tuo metu aplankė laimės, pilnatvės pojūtis, ar pavaikščiotume turėklais, kai to labai norisi (ak, taip, to net nesinori. Būtent, nebesinori)? O visai gali būti, kad tuomet jokių dirbtinų šou nė nereikėtų.
Bet yra kaip yra. Šou mums reikia, kaip ir filmų, kurie, kaip skelbė „Kino pavasaris“, emocijų pavasaris, dovanoja naujų, žinomų ir nelabai potyrių, jausmų, išgyvenimų, suteikia galimybę vojaristiškai ir drauge kultūringai pažiūrėti į kitų gyvenimus ir net tais kitais mažumėlę pabūti. Ką gi, lengva priklausomybė nuo filmų žalos nedaro nei kūnui, nei psichikai, netgi atvirkščiai – ekrane matomas realybės simuliakras ne tik pusantros ar dvi valandas leidžia užsimiršti, bet kartais ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Galbūt po filmo nutarti skirtis ar žudytis nebūtų geriausias sprendimas, bet jeigu jis sutvirtina pasitikėjimą autentišku, koks jis bebūtų, gyvenimu (gerame kine paprastai dominuoja vadinamųjų nevykėlių gyvenimai, o kiekviename mūsų juk slepiasi nevykėlis), tai jau išties neblogai. O juk dar dažnai slapta palaisto tikėjimą stebuklu, ir nors tai tas pats vaikiškas pasakų troškulys, vis dėlto kiną vartoti geriau nei antidepresantus.
Pasibaigus kino festivaliui lyg ir reikėtų nurodyti savuosius favoritus. Žinoma, jie neabejotinai subjektyvūs, jau vien dėl fakto, kad visų filmų pamatyti fiziškai neįmanoma, drauge – tai visada yra skonio, išsilavinimo, poreikio, esamos dvasinės situacijos reikalas. Vis dėlto favoritai, kieno jie bebūtų, gana retai nuvilia, kai reikia rinktis iš gausos, todėl ypač pagirtinas organizatorių sumanymas „Kino pavasario“ tinklalapyje leisti komentuoti žiūrovams.
„Gyvatės apkabinimas“ (režisierius Ciro Guerra, Kolumbija, Venesuela, Argentina) – tai tikrų tikriausias festivalinis filmas, t. y. kažkas nauja, nelabai matyta iki šiol („nenučiulpta“ tema, scenarijus), tiesiog – kitoks filmas. Toks kastanediškas, drauge aktualus ir šviežias, nors nespalvotas (šis sprendimas paaiškėja, kai filmo pabaigoje iškyla spalvotos vizijos), taip pat – labai kino teatrinis, žiūrint jį kompiuterio ekrane efektas sumažėtų daugiau nei per pusę. Tai filmas apie nykstančias indėnų gentis, o iš tikrųjų apie tikrą gyvenimą, kuris, anot išnykusios indėnų genties šamano, yra susapnuojamas, gyvenamas sapnuose. Bet ne tik apie tokį, gal kai ką ir gąsdinantį ar nelabai įtikinamą tikrumą byloja filmas, jis paliečia daugybę temų ir kalba apie kiekvieną iš mūsų – mes visi ieškome yakrunos (tokia itin reta, turinti stebuklingų galių, galinti išgydyti nuo mirtinos ligos, gėlė).
Ir jei „Gyvatės apkabinimas“ – praturtinantis išgyvenimus filmas, be galo gražus reginys akims, tai dokumentinis „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979–1989)“ (režisieriai Jörgas A. Hoppe, Klausas Maeckas, Heiko Lange, Vokietija) galėtų būti visiška jo priešingybė – nenuglamūrinta Berlyno vieno dešimtmečio pašėlusi tikrovė, kurią puikiai apibūdina filme dominuojanti ir dar porą parų iš galvos neišsitrinanti daina „You need the drugs“. Tuodu filmus išskirčiau kaip ryškiausius šiųmečiame „Kino pavasaryje“.
Žinoma, buvo ir daugiau gerų darbų. Pavyzdžiui, dėmesį prikaustantis filmas „Avinai“ (režisierius Grimuras Hákonarsonas, Islandija, Danija), atskleidžiantis gyvenimą Islandijos provincijoje, kuriame šou galima pamatyti tik per televizorių. Vis dėlto, ir atokiame kaime jis kasmet rengiamas renkant... geriausią aviną. Tačiau kaime bene kiekvieno gyventojo auginami avinai filme tampa metafora, atskleidžiančia meilę, neapykantą, gyvenimo prasmę, juodžiausią neviltį ir realiai slepiamą viltį. Dėl užkrečiamos avių ligos nurodoma sunaikinti visas kaimo avių bandas. Du nesutaikomai susipykę broliai pasiruošę vienas kitam perkąsti gerklę, ypač kai vienas jų apie susirgusį aviną praneša veterinarei, tačiau paskui jis pats savo namų rūsyje keletą jų paslepia, siekdamas, kad neišnyktų veislė ir toli gražu ne tik dėl to. Avys – jo gyvenimo prasmė, jas augindamas, jomis rūpindamasis, jis ir gali pajusti tą prasmę, avys – jo paties dalis.
Romano Polanskio „Makbetas“ (Jungtinė Karalystė, JAV) – puiki V. Šekspyro tragedijos ekranizacija, išsauganti ir originalų tekstą. Kas gali būti geriau: prisimeni arba „paskaitai“ Šekspyrą, pamatai R. Polanskį, ir, apskritai, gerą kiną, kuriame yra visko, ko širdis geidžia – įdomus, aktualus (žinia, V. Šekspyras visada aktualus, o šiame kūrinyje kalbama apie liguistą valdžios godulį), aštrus siužetas, magijos elementai, kostiumai, tobulas kameros darbas, montažas, apšvietimas.
„Karas“ (režisierius Tobiasas Lindholmas, gerai žinomų filmų „Medžioklė“, „Komuna“ scenaristas šįkart filmą režisuoja pats) – šiais laikais kine kalbėti apie karą kaip tokį jau nelabai įmanoma, yra susiformavusi nemaža mąstančios visuomenės dalis, kuri išaugusi iš vaikiško karo suvokimo ir visi tie „šaudo, gaudo“ yra jei ne naivūs, tai bjaurūs ir amoralūs, taigi tegalima reflektuoti karo beprasmybę iš esmės. Visa tai gerai „sukalto“ scenarijaus veiksmo filme parodoma meistriškai: karo Afganistane epizodai susipina su karo teismu – teisiamas būrio vadas turi apsiginti, nes gelbėjo draugą. Ir ne tik – pirštu duriama į daugybę klaikių beprasmybių, taisyklių, kurias sugalvojo kažkokie pusgalviai, o jos vienos su kitomis konfrontuoja, nes yra taisyklės dėl taisyklių (galios demonstravimo), bet ne dėl žmogaus.
„Didybės kapinės“ (režisierius Apichatpongas Weerasethakulas, Tailandas, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Malaizija) – korėjietiškai, tailandietiškai lėtas, kitoks filmas: regis, tik jie gali taip įtikinamai, neištęstai, o specifiškai sustabdyti kamerą, sukurdami savitą filmo ritmą, kuriame magija (šiuokart mediumės pokalbiai su komoje esančiais kariais, jų minčių skaitymas) tampa nebemagija, realybė ne visai reali ir, tiesą sakant, tos ribos ima visai nerūpėti, tiesiog įsilieji į filmą, į lėtą laiką, į dar kažką.
„Anomaliza“ (režisieriai Duke’as Johnsonas, Charlie Kaufmanas, Jungtinė Karalystė, JAV) – netikėtas, nes animacijos žanru perteiktas ypač tikroviškas dviejų žmonių susitikimas. Akimirką net pagalvoji, kad aktorių nė nereikia. Viskas iki detalių tobulai atspindi realų dviejų žmonių ryšį, net intymi scena, ko gero, intymesnė nei būtų reali, suvaidinta dviejų žmonių, nes animaciniai personažai, regis, nevaidina, yra tikresni: atrodo, kad už jų išties yra geriau pasislėpti ir iš(si)sakyti. Būtent subtilūs niuansai, tikslios detalės animacinius personažus padaro tokius tikrus, kad nė nepastebi, kai filmas baigiasi, o jų lūpomis liko dar nemažai neišsakytų dalykų. Aplanko keistas pojūtis – kabinamės už tikrų dalykų, tačiau įtikinamesni pasirodo dirbtiniai, jie tampa tikresni.
„Omaras“ (režisierius Yorgosas Lanthimosas, Airija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai) taip pat būtų priskirtinas prie keistesnių filmų ir tokius mėgstantys nenusivils, juo labiau kad scenarijų išsisėmimo metu yra gana netikėta žiūrėti gana įdomią fantaziją – vienišių naikinimą. Žmogui be poros (partneriui surasti duodamos 45 dienos) gyventi žmogišką gyvenimą negalima, jis paverčiamas gyvūnu. Tokios taisyklės, arba, tiksliau – primesto gyvenimo šou. Ir jame dalyvauti privaloma. Žinoma, geriausia, kai negalvoji ir atrodo, kad pats viską renkiesi.
Beje, kam patiks „Omaras“, tie visai smagiai sužiūrės ir kiek psichodelinę komediją „Vyrai ir viščiukai“ (režisierius Andersas Thomasas Jensenas, Danija). Tik tiek, kad pastarasis filmas jau tikrai beprotiškas, reikia atsipalaiduoti ir viską priimti kaip pokštą – mes juk beveik visi gyvename dėl šou.
Tiesa, būtina pamatyti ir dokumentinį filmą „Hitchcockas / Truffaut“ (režisierius Kentas Jonesas, Prancūzija, JAV). Kaipgi kitaip, juk Alfredas Hičkokas – kinematografinio šou grandas. Tik kiek gaila, kad prancūzų režisierius François Truffaut liko beveik neatskleistas. Kaip ten bebūtų, tokie filmai rimčiau besidomintiems kinu jau savaime yra vertybė.