Meilė ritmui ir šokiui 3
„I got Rhythm“ – taip vadinasi žymioji G. Gershwino daina iš miuziklo „Girl Crazy“ („Išdykusi mergaitė“). Tiesa, pats miuziklas nėra labai plačiai žinomas, tačiau daina išpopuliarėjo ir vėliau net tapo džiazo standartu. Panašų pavadinimą gavo ir vienas Pažaislio muzikos festivalio koncertų, vykęs liepos 24 d. Botanikos sode, kur koncertavo pianistė Guoda Gedvilaitė ir ansamblis „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas, Sigitas Gailius). Atlikėjai labai skirtingi, tačiau, kaip patys teigia, juos suvedė muzika ir ritmas, visai ne G. Gershwinas. Ir koncerto pavadinimas „I got Rhythm. Aš myliu ritmą!“ atsirado iš meilės ritmui – visai ne miuziklams ar G. Gershwinui. O jei pavadinime yra žodis „ritmas“, gali tikėtis, kad koncerte jis ir bus svarbiausias muzikos elementas. Kur ritmas, ten ir mušamieji, kurių tą vakarą scenoje buvo itin daug. Tiesą sakant, kitokių net ir nebuvo, juk net ir fortepijonas pagal savo sandarą priskiriamas mušamųjų grupei, nors ir turi klavišus. Atitinkama ir programa – G. Gedvilaitė ir „Giunter Percussion“ pasirinko kompozitorius, kūrusius temperamentingų ritmų muziką.
Ir vis tik be G. Gershwino irgi neapsieita – žymioji daina „I got Rhythm“, žinoma, skambėjo, ji ir pradėjo koncerto programą. Bet prieš tai buvo ritminė uvertiūra – be fortepijono atliktas serbo Nebojša Jovano Živkovićiaus kūrinys „To the Gods of Rhythm“ balsui ir džembei, kur savo meistriškumą parodė P. Giunteris. Po jo skambėjo „Šventė dykumoje“ dviem džembėms – prie P. Giunterio prisijungė T. Kulikauskas. Na, o sulig „I got Rhythm“ prie jų prisijungė ir S. Gailius bei pianistė G. Gedvilaitė, kuri į sceną žengė apsivilkusi įspūdingu kostiumu. Koncerto programa buvo šiek tiek teatralizuota, mat savo rūbus G. Gedvilaitė keitė gana dažnai, o daugelis kūrinių buvo jungiami attacca principu, tad susiliejo į vientisą muzikinį audinį. Tačiau kiekvienas buvo vis kitoks, atliekamas vis kitokios sudėties. Buvo įdomu ne tik klausyti, bet ir stebėti atlikėjus, tad koncertas tikrai neprailgo.
O skambėjo ispaniški, tango ir kiti Lotynų Amerikos ritmai. Ir tai savaime suprantama, juk visi instrumentai – mušamieji. Girdėjome L. Bernsteino, A. Piazzollos, A. Gomezo, A. Beallo, L. M. Gottschalko, E. Séjourné, W. Reifenederio, W. Gillocko opusus, taip pat fragmentus iš žymiosios G. Bizet operos „Carmen“ ir pastaruoju metu pianistų itin pamėgtą N. Kapustino „Pastorale“. O bisui skambėjo dar ir braziliška samba.
Nesunku pastebėti, kad šią vasarą Pažaislio muzikos festivalyje gausu pietietiškų motyvų. Tačiau šis koncertas buvo kiek kitoks. Visų pirma, jo programa nebuvo susieta su konkrečiu muzikos stiliumi – skambėjo ir tango, ir samba, ir habanera, ir flamenkas, ir džiazo intonacijos. Visų antra, visi kūriniai – iš klasikos pasaulio arba bent jau pilnai užrašyti, nors juose ir gausu folkloro motyvų. Kai kurie iš jų atlikti tokios sudėties, kokia yra partitūroje, kiti gi – transkribuoti ar aranžuoti, pavyzdžiui, kad ir G. Bizet operos „Carmen“ ištraukos. Tačiau visos aranžuotės labai originalios, ir nors gerokai skyrėsi nuo originalo, tikrai neskambėjo lėkštai. Viskas buvo surėdyta taip, kad turėtų galimybę pasirodyti ir atsiskleisti kiekvienas instrumentas, ir fortepijonas tikrai nebuvo soluojantis. „Giunter Percussion“ grojo džembėmis, marimba, ksilofonu, įvairiais varpeliais, dėžėmis, kongais, cajon būgnais ir kitais mušamaisiais.
„I got Rhythm. Aš myliu ritmą“ koncerto pažiba tikrai galima pavadinti vienintelę tą vakarą scenoje buvusią damą G. Gedvilaitę, kuri publiką žavėjo ne tik žavia šypsena ir nuolat keičiamais įspūdingais apdarais, bet ir grojo mušamaisiais instrumentais. Na, o didžiausias siurprizas buvo pamatyti ją šokančią – G. Gedvilaitė visiems atpažįstama kaip puiki pianistė, bet tikriausiai ne visi žino apie jos aistrą Lotynų Amerikos šokiams. Šįkart ji pademonstravo ir flamenko įgūdžius. Jau vien dėl to buvo verta eiti į šį koncertą, juk ne kasdien pamatysi šokančią pianistę!
Šiemečiame Pažaislio muzikos festivalyje itin plati ne tik geografija, bet ir koncertų pasirinkimas. Itin daug labiau pramoginės muzikos koncertų. Ir tai nėra blogai, juk vasara ir skirta pramogoms ir poilsiui. Tačiau ir toji nuo akademinio pasaulio nutolusi muzika turi būti kokybiška ir įdomi, tik tuomet ji džiugina ausį. Postmodernistinio meno eroje niekas nebestebina, juolab klasikos ir populiariosios muzikos sintezė ar klasika kitaip, nes jos pasirinkimas pernelyg didelis. Šįkart skirtingų stilių mišinys buvo išties įdomus, programoje buvo visko – ir originalių kompozicijų, ir visai naujas spalvas įgavusių klasikinių kūrinių. Tos spalvos buvo netikėtos, tačiau labai šviežios ir šviesios. O džiaugėsi ne tik ausys, bet ir akys.