„Kaunas Jazz 2016“. Pirmas (slaptas) laiškas 6
Kad ir kokia būčiau festivalio „Kaunas Jazz“ gerbėja, šįmet vienas minusas buvo. Oras. Jis paprastai iki „Kaunas Jazz“ būdavo šaltas ir žvarbus visada, bet su pirmaisiais džiazo akordais pasitaisydavo, sušildavo ir visa aplink sužydėdavo, pavyzdžiui, gėlėtomis merginų suknelėmis Karo muziejaus sodelyje, klausant džiazuojančių varpų ir piešiant ant grindinio tų suknelių audinius.
Šįmet oras, nepabijokime to žodžio, buvo šlykštus. Šalta, lietinga, žvarbu. Tikrai pikta, nes „Kaunas Jazz“ festivalio didžiausia dorybė – gausybė puikių nemokamų koncertų po atviru dangumi. Tai yra galbūt vienintelis festivalis, kurį pajusti gali visi, prijaučiantys šiam muzikos žanrui ir nebūtinai tik šiam. Festivalis apima daug įvairios muzikos, ir jeigu kam nors kyla klausimų – džiazas tai ar nelabai, atsakymas būtų vienas – don’t worry, anot Bobby McFerrino (21-ojo „Kaunas Jazz“ žvaigždės), atsipalaiduokime ir paieškokime džiazo savyje.
Na, tarkime, Jazzu VDU Didžiojoje salėje. Džiazas tai buvo ar nelabai? Na, iš apdarėlių grakščiai iškišama ir mojuojama Jazzu koja – tikrai yra džiazas. O „Combo“ klube freddie mercuriškai išprotėjęs norvegas Jarle Bernhoftas? Koncerto metu kažkas atsitiko jo elektrinei gitarai ir ką? Dainą jis papildė nauju tekstu: „My guitar is broken.“ Beje, fantastiškasis norvegas pastebėjo, kad jam pas mus per šalta. „Keista, ar ne? Nes aš esu norvegas“, – krizeno turbūt ir miegodamas dainuoti sugebantis J. Bernhoftas.
Po koncerto atrodė, kad jis bus geriausias, vis dėlto jis buvo geras, tačiau 79-erių vokietis Klausas Doldingeris buvo tai, ko lauki ilgus metus beveik pamiršus, kad visą tą laiką laukei ir slapta tikėjaisi, o gal net labiau ilgėjaisi. Be jokios abejonės, „Klaus Doldinger’s Passport“ – dešimtmečio koncertas, atveriantis daugybę transcendentinių durų, tai yra jėga, energija, nauja patirtis.
Bet grįžkime šiek tiek į pradžią. Iškilmės, raktas, gėlės ir svarbių žmonių lakierkos ant Rotušės parketo – kaip visada. Viskas gerai, tradiciška, ramu ir štai – pasirodo jaunutė džiazo vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė ir fortepijonistas Domas Žeromskis. Visi maloniai apšąla, nes vietoje subalansuoto džiaziuko gauna puikų talentingos vokalistės koncertą. Kyla net klausimas, ar dar išvysime Jazzu Didžiojoje salėje, kai į duris beldžiasi neabejotini talentai? Kad tik jie neemigruotų.
Tą patį vakarą Raudondvario dvaro Menų inkubatoriuje – Stacey Kent iš JAV. Romantiška, melodinga, paprasta, nuoširdu: festivalio pradžiai – pats tas. Daugelis pirko atlikėjos kompaktinius diskus, nes tokia muzika namuose tiesiog maloni. Apskritai, tiesiog gera klausytis žmogaus, kuris, tiki, tau nemeluoja.
Kas dar iš labai gerų koncertų? Na, žinoma, Mindaugo Juodžio tapybos paroda „Deep in Jazz“. Tą pavakarę „ALM galerijoje“ džiazo buvo gal net daugiau nei „Žalgirio“ arenoje, kur koncertavo garsusis šešetukas „Take 6“ (JAV). Amerikiečių viskas buvo sustyguota, surepetuota, net juokeliai apie feisbuką, o štai M. Juodžio parodoje (beje, M. Juodis be tapybos ir juvelyrikos dar ir puikus muzikantas, grojo ir tąkart) viskas vyko spontaniškai, kūrybiškai ir spalvingai. Reikėtų sakyti – džiazovai, ir tai ypač smagu, kai niekaip negali prieštarauti konstatavimui, kad vadinamoji džiazuomenė retėja kiekvienais metais (ačiū Dievui, iš Airijos, kaip ir kasmet, legendinė Valentina vis tik atskrido), gal net jos ir nelabai bėra, susirenka vis tvarkingesni ir reikšmingesni dėdės ir tetos, ponios ir poniai, todėl tokie „Deep in Jazz“ reikalingi kaip daina „A thousand kisses deep“ įsimylėjėliams.
Tai ką, viskas buvo gerai? Žinoma, labai deep in jazz.
Rėjaus Čemolonsko nuotr.