Tradicinėmis priemonėmis kuriamas šiuolaikinis menas 3

Deima Žuklytė
www.kamane.lt, 2015-04-28

Vilniuje vyksta dviejų VDA Kauno fakulteto dėstytojų personalinės parodos: Aldonos Keturakienės keramikos paroda „Jos kambarys“ (galerijoje „Akademija“, paroda metų pradžioje veikė ir A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune) ir Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“ (Šv. Jono gatvės galerijoje). Dviejų skirtingų menininkių, dirbančių su skirtingomis medijomis, darbuose galima rasti vieną bendrą savybę – abi dailininkės, nors ir dirba tradicinėmis technikomis ir neperžengia savo dailės šakų ribų, kuria konceptualų meną. Kaip Solis LeWittas pabrėžė, konceptualiojo meno svarbiausias aspektas yra idėja, o jos išpildymui menininko, kaip gero amatininko, įgūdžiai nėra būtini. Norėčiau pridurti, jog visgi jų buvimas netrukdo kurti šiuolaikinio meno ir tik suteikia daugiau galimybių savo idėjas įkūnyti pasirinktuose pavidaluose.

A. Keturakienės jubiliejinėje parodoje eksponuojama didelė iš atskirų smulkesnių dalių sudaryta instaliacija. Instaliacijos dalys primena grožio procedūroms skirtas kosmetikos talpyklas – nuo visai mažučių kvepalams iki didesnių kitoms moteriškoms paslaptims laikyti. Jų forma yra moderni ir estetiška lyg „Apple“ kompanijos gaminių – glotni, aptaki, be to, padengta blizgia glazūra. Indai eksponuojami skirtingo aukščio lygiuose, taip sukuriamas gyvas ir dinamiškas bendras vaizdas.

Svarbų vaidmenį kūrinyje vaidina spalva, apimanti įvairius rausvus, oranžinius, baltus ir pilkus niuansus. Kaip pati menininkė teigia, kurdama ji pasitelkia du priešingus elementus: matematiką (kompozicija kuriama tvarkingai išdėstant objektus geometrinėse linijose) ir gamtą (objektai „sužysta lyg darželio gėlės, pavyzdžiui, nasturtos“[1]). Palyginimą su gėlėmis norisi praplėsti: balta objektų spalva – lyg dar neišsiskleidęs žiedas, visi rausvos atspalviai – apogėjus, tačiau vėliau esančios pilka bei juoda – neišvengiamai ateinanti vieno ciklo pabaiga, kartu reiškianti ir kito pradžią.

Bene svarbiausi instaliacijos aspektai, kaip ir visoje A. Keturakienės kūryboje, – kiekybė ir pasikartojimas. Dėl jų objektai netraukia dėmesio sau asmeniškai, tad kūrinį galima matyti kaip visumą, įžvelgiant jos bendras ypatybes. A. Keturakienė teigia, jog savo kūryboje jai įdomu eksperimentuoti su meno ir amato ribomis. „Jos kambario“ instaliacija – puikus šio teiginio pavyzdys, kadangi būdamas vientisas objektas atstovauja menui, tačiau jei būtų išardytas dalimis, netektų prasmės, tegalėtų būti geros amatininkystės atspindys.

A. Keturakienė eksponuoja ne vien spalvingąją instaliaciją, bet ir kitus objektus – dekoratyvines (nasturtų?) vazas. Kelių iš jų forma – griežtesnė, primenanti trapeciją, jos dekoruotos grublėta, lyg nendrių atspaudais išgauta, faktūra. Dar dvi vazos apipavidalintos manieristinius Romoje esančius Zuccari rūmus primenančiomis formomis. Taigi vienoje nedidelėje „Akademijos“ salėje telpa keli moteriško „Jos kambario“ istorijos tūkstantmečiai: egiptietiškasis, renesansinis ir šiuolaikinis.

Tuo tarpu kita paroda – J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapybos – irgi puikiai atitinka šiuolaikinio meno sampratą, kadangi dailininkės darbus galima visavertiškai suvokti, tik vaizdą papildžius (kon)tekstu. Teksto parodoje netrūksta – ant sienų patogiai didelėmis raidėmis išrašyti dailininkės patyrimai, bendraujant su psichiatrinės ligoninės pacientais, jiems vedamų tapybos pamokėlių metu. Menininkės savanoriavimas ligoninėje – meno kūrinio išeities taškas, neatskiriamas nuo kūrybinio proceso ir galutinio jo rezultato.

Būsimų kūrinių peržiūrai nuteikia vos į galeriją įėjus pasitinkantis mėlynai sulanguotas milžiniškas „Lapas“, iškart sukuriantis pamokų nuotaiką, tiesa, labiau matematikos negu dailės. Toliau išvystu pagrindinę ekspozicijos dalį, skirtą „Paribio portretams“. Psichinių sutrikimų turinčius žmones dar XIX a. vaizdavo romantikas Theodore’as Gericault, tačiau jo patirtimi šiais laikais jokiu būdu negalima pasikliauti. Kiekviena karta turi rasti savitą, etišką būdą tai padaryti. Dėl temos jautrumo dailininkas privalo pasižymėti taktiškumu, tam tikru atsargumu ir mokėjimu įsiklausyti į portretuojamąjį. J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė randa netikėtą būdą, kaip visa tai suderinti, kurdama portretus be esminio jiems būdingo bruožo – individualumo. Žmonių veidai išvis nėra vaizduojami, tad juos užmaskuojantys lygūs potėpiai tarsi apsaugo portretuojamuosius nuo mūsų žvilgsnių. Kaip pati autorė retoriškai klausia: „Ar galiu tapyti ir eksponuoti žmogaus portretą, jei jis gyvena už realaus pasaulio ribų ir sunkiai supranta viešus atvaizdo demonstravimo kontekstus?“ Taip pasiekiamas kompromisas tarp etikos normų ir noro pažinti kitą bei sukurti ir visuomenei parodyti jo atvaizdą.

Įdomūs greta „nematomų“ žmonių pateikiami autorės aprašymai, pasakojantys jos patirtį, bendraujant su psichiatrinės ligoninės gyventojais. Nors tekstai gana lakoniški, tačiau to užtenka įaudrinti vaizduotei. „Nusprendėme piešti paprastais pieštukais. Pasiūlau piešti sėdinčiųjų priešais plaukus. Užduotis merginas sudomino. Kilo daug klausimų: kaip, kam, kodėl ir pan. Merginos noriai piešė ir bendravo. Kalbėjomės apie plaukus ir kitus „mergaitiškus“ dalykus.“ Tuo pačiu ir pati dailininkė nupiešia „Plaukus“, kurių kairiajame kampe prideda ir lengvabūdišką žydrą malūnėlį, savitai charakterizuojantį plaukų savininkę.

Su tekstais glaudžiai susijusi ir kita grupė darbų, primenančių abstraktųjį ekspresionizmą. Tai – juoda nuvarvėjusia spalva padengtas „Užklijuotas“ ar šviesiai užtapyta „Virvė“; lininės drobės ir žydros spalvos susidūrimai kompozicijose „Spalva I“ ir „Spalva II“. Šie kūriniai – lyg gavusio menininkės užduotį nupiešti vakarykštę dieną paciento Vėjo paveikslai („Vėjas nepajėgė suprasti užduoties, tačiau teptuku ant popieriaus tepė vieną spalvą“). Mėlynu rūku padengta drobė uždengia ir prasmę, ir laiko slinktį, skiriančią vakar nuo šiandien.

Šioje mano minčių eigos vietoje abi parodos susijungia į visumą. Kelias iš užmaršties į gyvenimo tikrovės suvokimą gali vesti per apčiuopiamus, konkrečius daiktus, tokius kaip nasturtos žiedas ar jo reinkarnacija į meno kūrinį.

_____________

[1] Citatos – menininkių A. Keturakienės ir J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės mintys apie savo kūrybą, pateiktos parodų anotacijose.

 

Deimos Žuklytės nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*