Tapyba kartais pasireiškia ir be teptuko 2

Kristina Budrytė-Genevičė
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio tapybos ir vaizdo darbų paroda Kauno paveikslų galerijoje
www.kamane.lt, 2016-08-24
E. Varkulevičiaus-Varkalio parodos fragmentai. Rymanto Penkausko nuotr.

Kiek prisimenu Eugenijų Varkulevičių-Varkalį, tiek jis keliauja – žodžiais, pėsčiomis arba mistiškai tapydamas (mistiškai, nes kažin, ar jis taip dažnai naudojasi teptuku, kaip kiti tapytojai).

Visi jo žodiniai naratyvai sukasi aplink kelią. O prasidėjo jie seniai, matyt, dar nuo vaikystės metų, kuomet smulkmeniškai, „iki paskutinės plytelės“ sulipdydavo iš plastilino miestus, bažnytkaimius ar mūšio laukus. Fantazuojamas pasaulis vėliau persikėlė į Vakarus (vaizdžiai nupasakotas, lengvai įsivaizduojamas ir kitiems – Edvardo Muncho namas kažkur prie Rostoko arba gyvenimas Berlyne ar Niujorke ir kt.), kur jis iškeliavo tam, kad sugrįžtų atgal, namo.

Namuose menininkas taip pat keliauja, pvz., Panemune, kai kada pasiimdamas vaizdo kamerą, kuri užčiuopia vandens tekėjimą, arba ilgam užsibūna upių santakoje ieškodamas išplukdytos keramikos, nugludintų akmenų ar kitokių neaiškios kilmės daiktų. Kartais atradimo džiaugsmui užtenka ir paprasčiausios materijos – smėlio, molio ar medžio tošies, kurie dar tik laukia daiktiško pavidalo.

Nuolat vaikščiodamas E. Varkulevičius atsimena ir pa(si)klydimus, kurie būtini, kai negalvoji apie perspektyvą. Jaunystėje gyveno vienkiemyje ir, norėdamas sutrumpinti kelią iki Žemaičių Kalvarijos, tik šiaip ne taip be takų ir orientyrų perėjo milžinišką draustinį. Tie klaidžiojimai buvo atgaivinti neseniai pabuvojus Čepkelių raiste. Anot tapytojo, normaliame miške jauti šviesą, matai pradžią ir pabaigą, o pelkynuose apsvaigina takūs paviršiai, kupstai ir žolės iki begalybės.

Čia ir išryškėja vaizdų prerogatyvos – ne tiesia, besibaigiančia linija pasitiki autorius, o susiraizgiusia, įlinkusia ar išlinkusia, dar geriau – vinguriuojančia tolyn. Tokios, beje, ir sutinkamos vaikštant Panemune ir galvojant apie peizažą. Dažnai pabrėždamas peizažo keliamas emocijas, netgi specialiai kartodamas tą žodį, E. Varkulevičius taip išpažįsta savo meno filosofiją. Joje viešpatauja gamtos (natūros) sutverti tvariniai: miškas, upė, ežeras, krantas, žemė, sniegas, kur žmogaus palikti pėdsakai neužfiksuojami – jie paprasčiausiai per maži ir susiliejantys su stichija, natūralia medžiaga.

Natūralios medžiagos paveiksle virsta į „be pėdsako“, „be potėpio“ sulaistytas teritorijas, iš dėmių ir linijų tveriasi tapytojo apkeliauti pasauliai. Pastebėjus sukrautus pilnus tapybos stelažus parodos ekspozicijoje, galima pagalvoti, ar tik neturi E. Varkulevičius savojo antrininko, alter ego – vienas daug keliauja, kitas dar daugiau nutapo, dar, tiesa, yra ir trečias – pasakotojas.

Bet kartais už jį ir pakalba, ir pakeliauja pati tapyba – besižarstydama antipodais ji tampa paradoksų plokštuma. Vienoje drobėje gerai parinktas tamsus fonas žybsi, spinduliuoja ir primena saulės apšviestą sniegą, o kita drobė gerte sugeria ryškias tarsi rašalo dėmes, ir kuo daugiau prisirenka į „sugertuką“ tokių neišskaitomų dėmių, tuo svarbesni tampa dar neužteršti švarūs ploteliai – paraštės.

Spontaniškumas čia jungiasi su apmąstymais: drobė specialiai nugruntuota, kad „priimtų“ krentančius, tyškančius dažus kuo įvairesnėmis kryptimis; stengiamasi, kad liejamos dėmės nesusilietų, o jungtųsi specialia gija, pagal autoriaus norus vedžiojama linija. Tekančios ir nekampuotos linijos pereina į plačius išsiliejimus ir vėl sugrįžta į panašų būvį. Anot E. Varkulevičiaus, tokiomis amorfinėmis, keistomis formomis gamtoje galima išreikšti viską.

Visos šiltos ochros spalvos, taip pat labai ryškios ir išsišaunančios, nes pavienės, mėlyna, žalia, – visos spalvos ir jų išsiliejimai plokštumoje yra tik užuominos. Ne orientyrinės gairės, kaip greičiau nusigauti į tą ar aną tašką, o pasąmonės laumių paliktos žaltvykslės, nurodančios, kaip ilgiau užsibūti, gal ir neišeiti iš tos mažai sukultūrintos teritorijos.

Autorius visada renkasi kuo didesnį klaidinantį plotą. Gamtoje tokių belikę tik jo apšnekėti, aplankyti draustiniai, nacionaliniai parkai (Čepkelių, Žemaitijos nacionalinis ir pan.) ir per dieną nepereinama upės pakrantė. O tapyboje menininkas tą plotą kuria ir iš mažų segmentų – kvadratinių mažų drobių, kurias dėlioja kaip mozaiką. Iš didesnių drobių formuoja pailgas, kelių plokštumų kompozicijas. Kiek pamenu, anksčiau E. Varkulevičius specialiai pasirašydavo abiejose paveikslo pusėse, tačiau ne tam, kad sumaišytų žiūrėjimo kryptis, bet tam, kad išlaisvintų žiūrėjimą, suteiktų galimybę daugybei matymo ir pamatymo būdų.

Dabar jis tokiu ar panašiu būdu palaimina ir visą parodos kompoziciją (parodos architektas Saulius Juškys). Išeksponuoti sudvigubinti paveikslai pasirodo kaip atversti knygų aplankai, kartais kaip langinės, ant grindų juos reikia nepatogiai apeiti, apžiūrinėti iš neįprastų rakursų. Tai užtrunka, bet įvairios tapybos darbų padėtys taip padrąsina eilinį žiūrovą, kad galinėje salėje priėjęs prie lentynų, jis nesitenkina tik apvarvėjusiomis paveikslų nugarėlėmis, o išsitraukia juos, perverčia, kiti gal išdrįsta išsitraukti, pasitiesti ant grindų ir rimčiau apžiūrėti.

Todėl ir ekspozicija iš netikėtose pozicijose atsidūrusių paveikslų tampa judanti, be pradžios, pabaigos, klaidinanti, kelianti abejones, bet ir leidžianti išbandyti visus būdus, kaip ir tos įžymiosios E. Varkulečiaus linijos, nuvarvančios įvairiausiomis kryptimis.

Šioje tapyboje žiūrovas paliktas ne tik be erdvinių gairių, bet ir be aiškios chronologijos. Nėra čia nei pavadinimų, nei metų, tereikia braidžioti po abstrakčius vaizdus ir prisiminti jo paskutiniųjų metų gamtiškus, gal net romantiškus, kiek impresionistinius pavadinimus (pvz., Atodrėkis, Srovė, Nemunas naktį, Sniego ženklai, Pasroviui ir daugelis kitų.). Visi parodoje eksponuojami paveikslai yra iš paskutiniojo kūrybos dešimtmečio, taigi, nedaug nutolę nuo metų laikų, paros ir gamtos reiškinių apibendrinimų.

Ekspozicijoje yra ir atskira patalpa, kurioje galima rasti daug vaizdo darbų. Ji primena tuos tapybos pilnus stelažus, kurių neįmanoma aprėpti vienu akimirksniu. Tai yra daugiau vaizdinio archyvo pristatymas iš niujorkietiško etapo, kuomet E. Varkulevičius įvairiausius menų išgyvenimus, renginius, atidarymus, pramogas ir pokalbius su pasaulinio garso menininkais vėrė tarsi žemuoges ant smilgos.

Vienas vaizdo filmų – „The cinema without camera“ („Kinas be kameros“) – skiriasi nuo ilgas valandas trunkančių turiningų dokumentinių fiksacijų. Tai – meditatyvus juostelės „gadinimas“, realistinio vaizdo atsisakymas dėl tikrovės pamatymo, medžiagos atidengimas, jos pirmapradis pristatymas. Jis primena Stano Brakhage’o vaizdo eksperimentus ir kitų menininkų bandymus atsisakyti įprastos realybės atspindžio. Šis vaizdo darbas reprezentuoja E. Varkulevičiaus tapybą: susidaro įspūdis, kad ne tik kinas yra įmanomas be kameros, bet ir pati tapyba kartais pasireiškia be teptuko.

 

E. Varkulevičiaus-Varkalio parodą Kauno paveikslų galerijoje galima aplankyti iki rugpjūčio 28 d.

 

Rymanto Penkausko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*