Meninės odos simpoziumas Pelėdų kalne 0

Raimonda Simanaitienė
www.kamane.lt, 2017-07-12
Justas Atkočius. Kompozicija „Užgavėnės“

Liepos pirmoje pusėje Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete įvykęs simpoziumas „Akimirkų interpretacijos“ tapo pretekstu prisiminti mūsų dailės panoramoje gana retai pristatomą odos meno sritį.

Unikalios odos kūrėjų Lietuvoje niekuomet nebuvo gausu. XX a. pirmoje pusėje, tarpukario Kaune veikė nemažai šios srities dirbtuvėlių, gaminusių paprastus funkcinės paskirties daiktus, tačiau profesionalų dailininką turėjome tik vieną – Čekijoje (Prahoje) dailiosios odos studijas baigusį Tadą Lomsargį, daugiausia dirbusį knygrišystės srityje, kūrusį art deco stiliumi. Ankstyvojo sovietmečio metais utilitarius ir dekoratyvinius odos dirbinius „Dailės“ kombinatuose gamindavo įvairių specialybių menininkai, nes odos studijų ir šios srities autorių ir toliau nebūta. Tačiau pagal sovietmečiu įsigaliojusį susitarimą, pradedant šeštuoju dešimtmečiu, norintys odos specialybės mokytis jaunuoliai buvo deleguojami į Estijos dailės akademiją, nuo seno puoselėjusią odos kūrimo tradicijas. Žinoma, tokių menininkų nebuvo parengta labai daug: per trisdešimt metų odos specialybę Taline įgijo tik kiek daugiau nei keturiasdešimt lietuvių. Tik apytikriai pusė iš jų aktyviai dalyvavo parodose, įgyvendino visuomeninių įstaigų užsakymus, dirbo pedagoginį darbą. Vis dėlto Estijoje baigę studijas ir į Lietuvą grįžę menininkai sudarė odos kūrėjų ratą, dominuojantį iki šiol. Dėl šios priežasties galima teigti, kad ir lietuviškoji meninės odos apdirbimo tradicija labiausiai remiasi estų mokyklos principais, tokiais kaip ypatingas dėmesys kūrinio atlikimo kultūrai, medžiagai, tapybinių (dažymo, marginimo) dekorų įsisavinimas, įvairaus aukščio reljefo formavimas, dizainiškų, modernių konstrukcijų įvaldymas ir meniškumo bei funkcionalumo santykio palaikymas.

Kokius odos menininkus galėtume išskirti iš minėto rato? Pirmiausia, be abejonės, – profesionaliosios odos patriarchą Eugenijų Jovaišą (1940–2012), visą gyvenimą kūrusį monumentalius odos pano interjerams ir dėl to tapusį išskirtiniu autoriumi tiek Lietuvoje, tiek ir platesniame kontekste. E. Jovaiša ilgą laiką dirbo Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), daug prisidėjo prie to, kad šioje įstaigoje įsteigta odos specialybė būtų dėstoma nuosekliai ir pažangiai. Septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntajame dešimtmetyje Taline odos specialybę baigė dabar gerai žinomi menininkai Danutė Mertingaitė-Gajauskienė, Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Algimantas Šlapikas, Gražina Kuprevičienė, Zita Kreivytė, Rimantas Dūda, Dalia Marija Šaulauskaitė, dar dešimtmečiu vėliau – Viriginija Giniotytė, Aušra Petroškienė, Virginija Ligeikienė, Lolita Grabauskienė, o vienos paskutiniųjų – Ramutė Toliušytė, Rasa Dzimidavičiūtė, Relita Mielė. Pažymėtina, kad Kauno odos menininkai yra sudarę „DermArs“ grupę, rengiančią įvairias parodas. Vilniuje veikia odininkus vienijanti „Knygrišių gildija“, o meninės odos raidą ir įvairius jos procesus Lietuvoje daugiausia tyrinėja odos dailininkė ir menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė. Ji bene vienintelė tai daro nuosekliai, ypač didelį dėmesį skirdama knygrišybai ir atskiroms dailininkų personalijoms.

Dauguma paminėtų odos kūrėjų stengiasi visuomenei pristatyti odos meno naujoves, įvairias sritis ir šios medžiagos apdirbimo galimybes, įtvirtina originaliais technologiniais principais paremtą meninę raišką ir taip demonstruoja savitą braižą: vieniems autoriams yra būdingesnis odos plokščio paviršiaus tapybinis ar grafinis dekoravimas, kitiems – reljefinė, skulptūrinė traktuotė.

Taip pat išryškėja, kad dailininkai turi pamėgtas kūrybos kryptis, vadinamąsias specializacijas, kurios yra svarbios ir pasauliniame odos mene. Dalis autorių nuosekliau gamina funkcionalaus pobūdžio odos dirbinius, kuria dizaino srityje. Kiti formuoja absoliučiai unikalią, antifunkcinę plastiką, orientuojasi į šiuolaikines meno formas, odos meną sieja su asambliažų, instaliacijų eksperimentais arba alternatyvia mada.

Dar kiti menininkai išskirtinai domisi knygrišyba. Beje, ši šaka yra itin atgijusi užsienyje, gausi parodų, o pastaraisiais dešimtmečiais ji tapo aktuali ir daugeliui Lietuvos odos kūrėjų. Knygrišyba yra patraukli tuo, kad apima ir dailininko įsigilinimą į tekstą (filosofinį ar literatūrinį jo interpretavimą), ir funkcinį knygos konstrukcijos išmanymą, ir įvairius meninės raiškos (knygos formato, viršelio dekoro, knygos sutvirtinimo) aspektus. Ne veltui parodose matome tiek klasikiniu būdų įrištas knygas, tiek ir knygas objektus, kurie demonstruoja odos meno modernėjimą, įvairių komponavimo principų bei medžiagų jungčių panaudojimą viename kūrinyje. Kadangi knygos įrišimo menas pasaulyje yra pasistūmėjęs konceptualumo linkme, techninės konstrukcijos nūdien neretai neslepiamos, paverčiamos asociatyviu, estetiniu komponentu. Taigi knygrišyba labiausiai atspindi kompleksinį autoriaus požiūrį, siejantį knygos turinį, odos ir popieriaus sąveiką, įrišimo būdą, dekoravimą.

Grįžtant prie odos dailininkų rengimo tradicijų Lietuvoje, derėtų prisiminti, kad 1998 metais ši specialybė buvo įsteigta Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur odą dėstė taip pat Talino dailės akademijos absolventas Albinas Kavaliauskas. Deja, meninės odos programa šiandien čia išliko tik kaip disciplina. Tad dabar tokia specializacija įgyjama tik Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete, kuriame mokomasi įvairių anksčiau paminėtų odos sričių: knygrišybos, odinių papuošalų, dizaino dirbinių, funkcionalių ir dekoratyvinių objektų kūrybos. Baigus šią mokyklą, meninės odos pažinimą galima gilinti dirbant restauracijos srityje, muziejuose, dalyvaujant parodiniame gyvenime, tarptautiniuose ar vietiniuose pleneruose, kursuose. Ši veikla atsispindi ir Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto dėstytojos odininkės Lolitos Grabauskienės rengiamuose simpoziumuose, kuriuos ji inicijuoja visą pastarąjį dešimtmetį, organizuodama tęstinį projektą „Oda + Forma + Idėja“. Šį pavadinimą sudarančius žodžius menininkė aiškina taip: „Oda“ – tai natūrali, ekologiška, plastiška medžiaga, suteikianti dideles galimybes meninei raiškai bei transformacijai ir atspindinti labai plačią technologinių sprendimų amplitudę. „Forma“ – konkretus plastinis pavidalas, pasiektas kūrybiniame procese per apibrėžtą laiką. „Idėja“ – autoriaus požiūris į kūrybą, originali mintis ir galimybė ją transformuoti į vizualaus meno objektą.“ Kadangi simpoziumai vyksta ne vienus metus, L. Grabauskienė vis ieško tam tikro aspekto, kuris būtų aktualus, sudomintų ir sukviestų jos buvusius studentus, kolegas ir šiaip oda besidominčius kūrėjus. Menininkė kiekvieną kartą pasirenka skirtingas užduotis: siekia supažindinti su unikaliais odos formavimo būdais (pavyzdžiui, reljefine raiška), papuošalų gamyba, užrašinės, rankinės dizaino galimybėmis ir panašiai. 

Šiais metais simpoziumo dalyviai turėjo progą pagilinti praktinius odos dekoravimo įgūdžius. Taip pat simpoziumo poteme pasirinktas „Akimirkų interpretacijų“ pavadinimas yra itin artimas dažnam emocingam kūrėjui. Pasak L. Grabauskienės, „visuotino skubėjimo akivaizdoje mes sunkiai spėjame fiksuoti mintis, žodžius, jausmus. Aplinkui viskas keičiasi lyg kaleidoskopo vaizdai, susipindami į begalinį spalvų ir formų ornamentą. „Akimirkos“ – tai mūsų veiklos fragmentai, labiausiai įsirėžę į atmintį įspūdžiai, perkurti ir užfiksuoti kūryboje kaip realūs, abstraktūs ar dekoratyvūs vaizdiniai. Vaizdas per langą, miesto ritmas, gamtos peizažo fragmentas, nugirstas žodis, užplūdęs jausmas, atskleistas spalva, forma ar faktūra, – neretai sudaro kuriamo darbo esmę. O „interpretacija“ – tai tiesiog individualus požiūris, atsispindintis kūrybiniame procese.“ Taigi skirtingais būdais, priemonėmis ir technologijomis dekoruota oda simpoziume išreiškė kiekvieno žmogaus įsimintinų ar pastebėtų akimirkų fiksavimą. Tam simpoziume buvo pasitelkti faktūravimo, spaudimo, aplikavimo, dažymo, auksavimo ir kiti odos apdirbimo principai, mokytasi reaguoti į specifines plastines medžiagos ypatybes – minkštumą, paslankumą, tvarumą, elastingumą – ir taip išgauti maksimaliai estetišką įspūdį.

Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto odos dirbtuvėse surengtas simpoziumas sukvietė net keturiolika odos specialistų. Didžioji jų dauguma (Jolanta Kalibatienė, Audra Paulauskienė, Jolanta Dambrauskienė, Rasa Rakauskienė ir kt.) – odos specialybę seniau baigusios menininkės, kurios šiandien kuria tiek meninės odos, tiek ir kitose (tarkime, dizaino) srityse. Bendraujant su autorėmis išaiškėjo, kad simpoziumo metu jos planavo pagilinti jau turimas odos apdirbimo žinias, perprasti dar nebandytas technikas. Simpoziume dalyvavo ir kitų sričių dailininkės (grafikė Sigita Bronickienė, papuošalų kūrėja Loreta Kujelienė), kurios siekė išbandyti nepakankamai žinomą medžiagą, odos elementus implikuoti į savo pagrindinę kūrybos sritį – rankų darbo popieriaus kompozicijas ar aksesuarus. Kai kurie dalyviai buvo odos dirbinių gamintojai, besiverčiantys šiuo amatu ir norintys profesiškai tobulėti. Kadangi pagrindine simpoziumo užduotimi šį kartą pasirinktas pano principas, visi autoriai užsibrėžė iš nedidelių modulinių, bet skirtingai dekoruotų detalių įgyvendinti kompoziciškai apibendrintą interjero akcentą – paveikslą. Be abejonės, visi autoriai sukūrė skirtingus akcentus. Tarkime, Sigitos Bronickienės kūrinys – minimalistiškas, pasižymintis geometrinių formų, iškilių faktūrinių raštų ir saikingo kolorito derme. Rasos Rakauskienės dekoratyvinė plokštė implikavo stilizuotus figūrų atvaizdus, tuo tarpu kitų odininkų darbai daugiausia atspindėjo gamtines struktūras, asociatyvias vizijas, bet skyrėsi paviršiaus faktūriniais, taktiliniais sprendimais, koloristika.

Pasak simpoziumo organizatorės L. Grabauskienės, įgyvendintus odos pano visuomenei planuojama pademonstruoti liepos pabaigoje odininkų organizuojamoje parodoje „Nuo metaforos iki simbolio“, kuri bus surengta Birštono kurhauze.

 

Raimondos Simanaitienės nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*