Marcas Chagallas: suvaldyta vaizduotė 3
Meno kritikų ir istorikų vienareikšmiškai vertinamas kaip garsiausias ir geriausias XX amžiaus žydų dailės menininkas, Marcas Chagallas gimė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kuri tuomet priklausė Rusijos imperijai. Dailininko tėvai save vadino lietuviais, o sūnus pasirinko žydų-rusų tautinę tapatybę. Dvigubas nacionalumo traktavimas būdingas daugeliui žydų, save priskiriančių ir tai tautai, kurios valstybėje gyvena. M. Chagallo neįmanoma lyginti su kitu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės garsiuoju piliečiu Czeslowu Miloszu. Pastarasis savo lietuviškumą teigė visą gyvenimą. M. Chagallas dabartinėje Lietuvos valstybės teritorijoje tebuvo apsistojęs keliems mėnesiams, ją suvokė kaip tarpinę stotį pakeliui į Vakarus – Vokietiją, Prancūziją, o, atėjus Antrajam pasauliniam karui, ir Jungtines Amerikos Valstijas. M. Chagallo tapatybės dvilypumas konstruojamas pagal tą pačią daugeliui žydų būdingą schemą: etninio tautiškumo požiūriu, M. Chagallas – neabejotinai žydas, tačiau vadinantis save rusų politinės tautos nariu. Politinė tauta nuo etninės skiriasi tuo, kad svarbus jau ne etnolingvistinis ar religinis aspektas, o dalyvavimas visuomenės ir valstybės gyvenime. Žlungančioje Rusijos imperijoje tokių žydų tautybės žmonių buvo gausybė. Tačiau politinis tautiškumo aspektas menininko kūrybos iš esmės nepaveikė – atvirkščiai, sukūrė daugybę santykių su Rusijos imperija problemų, kurios privertė M. Chagallą emigruoti.
Žydiškumas M. Chagallo kūryboje skleidžiasi vaizduotės ir apčiuopiamos, pasakojamos situacijos santykio pagrindu. Menininkas, kuris tapybos principų būtų išmokęs iš gerbiamų autoritetų ir šį nuolankumą išlaikęs visą gyvenimą, nebūtų galėjęs pasauliui sukurti tokių kūrinių, kokius tapė bei piešė M. Chagallas. Jo kūryba – tai nuolatinis pasipriešinimas likimui, autoritetui, mokytojams. Tai – net ginčas su Dievu. Vaikystės tikrovė, kurią M. Chagallas, kaip ir kiti žmonės, saugo savo pasąmonėje, jam diktavo kūrinių temas, motyvus ir manierą. M. Chagallo formavimasis sutapo su sparčia ir tuo laikotarpiu, XX amžiaus pirmojoje pusėje, madinga psichoanalizės raida, kuriai didžiausios įtakos turėjo garsusis Sigmundas Freudas, kurio daugelis mokslinių ir terapinių teiginių vėliau buvo paneigti pasekėjų, tačiau kai kurie postulatai išliko kaip moderniosios ir net postmoderniosios psichologijos bei psichoanalizės kertiniai akmenys.
Vienas iš S. Freudo atradimų, svarbių suprantant M. Chagallo kūrybą, yra žmogaus psichikos struktūros apibūdinimas: kiekviena žmogiškoji būtybė turi pasąmonę (joje glūdi ankstyvosios vaikystės patirtis, ji yra struktūruota kaip verbalinė kalba ir vaizduotė), sąmonę (ji padeda orientuotis situacijose „čia“ ir „dabar“) ir superego (autoritetinį psichikos sluoksnį, kurio savastis yra tėvų ar kitų autoritetų, ypač Dievo, priesakai bei taisyklės). Tai, kas iš pasąmonės iškyla į sąmonę, tiesiogiai priklauso nuo superego stiprumo. M. Chagallo atveju, superego buvo toks, kad leido iš pasąmonės plaukti vaizdiniams, kurie virto paveikslais šedevrais. Atverti vaizduotę nepakanka, nes reikia dar ir suvaldyti tai, kas iš jos iškyla. Atsidūręs egzilyje, M. Chagallas galėjo remtis tik religiniu autoritetu – žmonės padėti jau negalėjo, todėl socialumo prarastis, trūkinėjantis bendravimas su žmonėmis, lydimas materialinių bei politinių sunkumų, vedė Dievop. Žmogui, kuris nebūtų turėjęs tokio stipraus tikėjimo, egzilio kančia būtų tapusi pražūtinga. M. Chagallas kančią pavertė grožiu – tuo, kas utilitariniu požiūriu nesuinteresuota, todėl leidžia atitrūkti nuo sąmonės diktuojamų realybės sąlygų. Paryžiaus aplinka, vaizduojamųjų menų suklestėjimas XX amžiaus pirmojoje pusėje M. Chagallui buvo palankus veiksnys, tačiau netapo autoritetu – į Prancūzijos sostinę menininkas atvyko ne mokytis, o jau išsipildyti kaip kūrėjas.
Postmoderniosios psichoanalizės teoretikas Slavojus Žižekas žmogaus patirtį skiria į dvi dalis – realybės ir Tikrovės. Realybės plotmė – tai socialumo, verbalinės kalbos, santykių su žmonėmis skleidimosi būdas. Tikrovė – vaizdai, traumos, pasikartojimai ir verbalinės kalbos atsisakymas. M. Chagallo asmenybė neabejotinai rinkosi Tikrovės plotmę. S. Žižekas teigia, kad psichikos problemų neturintys žmonės paprastai gyvena dominuojamoje realybės plotmėje. Tie, kas patyrė sunkumų, situacijų, kuriose liko be žado ir negalėjo tarti nė žodžio, įsikuria Tikrovėje. M. Chagallo genialumas atveria naują psichoanalizės tyrinėjimų kryptį, kurios esminis teiginys būtų tas, jog genijus realybės plotmėje paprastai yra labai ribotas, dėl ypatingo jautrumo greitai netenka amo, todėl turi gausesnę nei vidutinybės Tikrovės patirtį, kurią išreikšti vizualiąja kalba tampa genijaus gyvenimo priežastimi, tikslu ir prasme. Tikrovės patirtis labiau įgimstama, o elgesio realybėje – išmokstama. M. Chagallo kūryba yra sapniška, priskirtina magiškajam realizmui. Menininkui nerūpi pasakoti istoriją, jis nesiekia nuoseklumo ir tapybinio figūratyvumo. M. Chagallui sapno patirtys yra daug tikresnės ir labiau autentiškos nei socialumas ar politika (tai – viena iš daugelio jo nepritapimo Rusijoje priežasčių).
Magiškasis realizmas – žydams menininkams itin svarbi meno kryptis, nes išvaduoja nuo verbalinės kalbos. Vizualumas, žvelgiant iš judaizmo pozicijų, jau tampa nekonfliktiškas, egzilyje sukuria tvirtą tikėjimą į Dievą. Kita vertus, tai – jau visiškai kitoks tikėjimas nei buvo iki XX amžiaus, kai suvokta, kad monumentalus vientisumas kūryboje ir gyvenime neįmanomas. Vaizdinys tapyboje jau reiškia žmogaus tikrovės fragmentaciją. M. Chagallo paveiksle „Girtuoklis“ (1912 m.) žmogaus kūno dalys yra atskirtos ir fragmentuotos, jos kuria netvarkingą, iracionalią visumą, kuri interpretuojama kaip žmogaus pasąmonės savastis. Ryškus koloritas byloja apie vaizdinio aštrumą ir gylį. Visą savo kūrybinį gyvenimą M. Chagallas skyrė iracionaliai Tikrovei, pasąmonės turiniui išreikšti. Vėlyvasis paveikslas „Cirko arklys“ irgi nurodo į uždarą erdvę, kurioje deformuojasi socialumas ir santykiai, pagrįsti verbaline kalba. Judesys – tai M. Chagallo paveikslų bei piešinių ekspresyvumo sąlyga. Beveik visuose kūriniuose menininkas sustabdo itin dinamiško judesio momentą. Paveikslas „Pranašas Jeremijas“ (1968 m.) kuria rutulio formą, kurioje telpa saugus pasaulis, priešinamas mirčiai, nykimui ir net košmariškam sapnui.
Apibendrintai kalbant, M. Chagallo tapyba ir kiti vaizduojamojo meno kūriniai yra balansavimas tarp pasąmonės iracionalumo ir autoritetinio religingumo. Šioje įtampoje gimsta suvaldytos vaizduotės artefaktai.
Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“