Dailė

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos istoriografijoje jau kelis dešimtmečius gyvuoja nuostata, teigianti, kad XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivija Vakaruose, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, skilo į dvi šakas: liberaliąją ir konservatyviąją, kuri dar susiejama su katalikiškomis pažiūromis. Pirmosios krypties intelektualai ir meno kūrėjai šliejosi prie organizacijos, kuri vadinama „Santara-Šviesa“, o antrieji – prie ateitininkų judėjimo.

Liberaliosios krypties šalininkai teigė, kad lietuviams, po karo atsidūrusiems svetur, reikia atsiverti Vakarų kultūros lobiams ir išbandyti lietuvių filosofiją, literatūrą, dailę Kito akivaizdoje – amerikiečių, britų, prancūzų ir vokiečių įtakomis. Klaidinga būtų manyti, kad liberaliosios krypties veikėjai siūlė pamiršti, kad patys yra lietuviai. Vakarų kultūros poveikis jiems buvo reikalingas, pirmiausia, tam, kad lietuvių kultūra turtėtų ir taptų labiau moderni, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susilietų su priespaudos kankinamo krašto įdirbiu ir leistų įveikti daugelį problemų, kurias prieš šešis dešimtmečius jau numanė išeivijos liberalai. Konservatyvieji katalikai siūlė tiesiogiai rūpintis užguitos tėvynės reikalais ir buvo kur kas uždaresni vakarietiškos kultūros atžvilgiu – siūlyta toliau tęsti, iš tiesų, dažniausiai atkartoti tarpukario Lietuvos kultūros pasiekimus ir meną bei filosofinę mintį, nes manyta, kad, jei tai nebus daroma, tradicija bus nukirsta, todėl tolesnė lietuvių kultūros raida taps neįmanoma.

Šiame tradicinės istoriografijos kontekste tik retas tyrinėtojas atkreipia dėmesį į tas lietuvių išeivijos meno ir kultūros figūras, kurios nesusiliejo nei su liberalais, nei su katalikais tradicionalistais. Šie kūrėjai – tai individai par excellence. Nedaugelis XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivių manė, kad individas gyvas tuomet, kai įtakų neriboja nei tautiniai, nei religiniai rėmai. Klaidinga būtų manyti, jog individas – tai tas asmuo, kuris atsiriboja nuo aplinkinių ir aplinkos, todėl yra vienas pats sau reikšmingas. Individas lietuvių išeivijoje yra tas, kuris besąlygiškai savęs nesusieja su vienu ar kitu kolektyvu, tačiau lieka atviras Kitam. Tikrasis individas yra gyvybingas ir nuolat atsinaujinantis kaip tik todėl, kad kiekvienu atveju neieško aplinkos pritarimo jo veiksmams, pasirinkimams ir kūrybai. Apibendrintai sakant, individas kultūroje yra tas, kuris renkasi vienatvę, tačiau ją derina su bendru, bet ne kartojančiu, mėgdžiojančiu ar nusižiūrimu, veiksmu. Tik tokių drąsių kūrėjų dėka lietuvių kultūra dar XX amžiaus antrojoje pusėje išeivijoje pasiekė tai, ką klasikiniai mąstytojai vadina visuomeniniu buvimu. Individualumas yra nesuderinamas su izoliavimusi, tačiau visada išlaiko asmens ir jo kūrybos unikalumą.

Meno žinynuose žymiausiu Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių tapytoju vadinamas Kęstutis Zapkus. Šis titulas nėra savaime aiškus ir suprantamas. Iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo poetas ir filmininkas Jonas Mekas knygoje „Laiškai iš Niekur“ apgailestavo, kad jo kolega K. Zapkus konservatyvių lietuvių yra atskiriamas nuo lietuvių tautos ir kultūros. Tuomet J. Mekas apibendrino: turbūt pasaulyje daugiau nėra kitos tokios tautos – tik lietuviai taip kvailai išsižada daug pasiekusių savo tautiečių. Tokia lietuvių laikysena, pasak J. Meko, sietina su lietuvių provincialumo kompleksais, reiškiančiais, kad tai, kas yra už įprastos kasdienio gyvenimo tėkmės ir įprastų teiginių, netgi tėvynės ribų, iškart yra vertinama pasitelkiant opoziciją „savas vs svetimas“. Tokiu atžvilgiu K. Zapkus daugeliui neseniai išsilaisvinusių lietuvių visada buvo svetimas.

K. Zapkaus kūrybos pagrindai ir specifika formavosi ne Lietuvoje, iš kurios jis su motina pasitraukė būdamas dar vaikas. Vakaruose įgijęs meninį išsilavinimą, jis tapo tikru Niujorko menininku – perėmė tai, kas „Didžiajame Obuolyje“ vadinta sintetinančiu požiūriu į meno istoriją ir šiandieną. K. Zapkaus kūryboje galima rasti ir europietiškojo XX amžiaus pirmosios pusės modernizmo ženklų (tai labiau sietina su ankstyvąja jo kūryba, kurios pagrindinis matmuo buvo abstrakcija), ir Niujorko kontrakultūrinių judėjimų įtakos (tuomet menininkas savo darbuose daugiau nagrinėjo ideologijos ir žmogaus santykį, teigdamas, kad joks ateities pažadas, kuris būdingas ideologiniam menui, neturi pažeisti menininko ir jo kūrinio buvimo „čia“ ir „dabar“; 2013 m. darbas „Pirmyn – atgal su nukrypimais“ teigia istorinį žmogaus ir pasaulio buvimą – net išblėsus vienai ar kitai meno krypčiai, judėjimui, ir kūrėjas, ir žiūrovas yra veikiami pirmiausiai praeities istoriškumo, o ne ateities projektavimo ar pažado), ir vakarietiško ekspresionizmo, K. Zapkui reiškusio meno laisvę. Fanatiškai nesusitapatinęs nė su vienu judėjimu, kryptimi ir mokykla, K. Zapkus lieka individu – Niujorko piliečiu, kuris žino, kad kiekvienu metu gyvenimas gali keistis, todėl sukalkėti ar sustabarėti tiesiog neturi teisės. K. Zapkus lietuvių kultūros lauke ir tapybos istorijoje bei kritikoje buvo ir turbūt išliks vienu didžiausių individualistų, stipriausiai išvengiančių tikratikio buvimo. Menininkas niekad neieškojo autoriteto, kuris jam garantuotų saugumą; kita vertus, K. Zapkus niekada netapo ir revoliucionieriumi, nes toks tapsmas vėlgi reikalautų besąlygiškai patikėti viena ar kita idėja. K. Zapkus visada yra žmonių, kūrinių ir reiškinių daugyje, reiškiančiame ir jo kūrybos įvairumą (1995–1997 m. darbas „Nervų sistema“ artimumu koliažo technikai byloja mąstymo ir žvilgsnio visumą, šizofreniško skilimo įveiką).

K. Zapkui menas niekada nebuvo tautinių sentimentų sklaidos būdu, todėl, klausdami, ar jo kūryba yra lietuviška, turėtume, kaip reta, sakyti, kad jis – vienas pirmųjų lietuvių meno istorijoje kosmopolitų. Netapdamas narcizu ir sėkmingai įveikdamas menininkams dažnai būdingą „hybris“ (liet. savimeilę), K. Zapkus, veikiamas pačios tapybos prigimties, pirmiausia žvelgia į Kitą ir tik po to – į save. Menininko įvairumas, nuolatinis atsinaujinimas ir laisvė yra kultūriniai K. Zapkaus buvimo modusai. Pasaulio meno istorijoje tokių kūrėjų nedaug, o lietuvių kultūroje – vos keli.

Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“