Iš atminties ir nuo dažų paletės „išgrandyti“ peizažai 3
Vasario 10–kovo 5 d. Kauno galerijoje „Meno parkas“ veikia menininkės Agnės Liškauskienės paroda „Horizontalūs lopai / Pagrandukai“. Pasak galerijos darbuotojos Giedrės Legotaitės, menininkė parodoje atsiskleidžia kaip lietuviško peizažo gurmanė, atiduodanti pagarbą Lietuvos kraštovaizdžiui.
Su A. Liškauskienės tapyba pirmą kartą susipažinau dar 2011 m. Tuomet galerijoje „Aukso pjūvis“ vyko jos ir kitos menininkės Jovitos Aukštikalnytės bendra paroda. Žvilgsnį užkabino nemenko dydžio A. Liškauskienės drobių formatai, subtilus menininkės mėgavimasis koloristiniais žaidimais, jautrus agrarinės kultūros motyvų perteikimas. Po to kurį laiką apie menininkę buvo girdėti mažiau. Tiesa, A. Liškauskienės pavardę buvo galima užtikti dar vasarą Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuotame tapybos festivalyje „XY.Z“, pristačiusiame plačią šiuo metu kuriančių tapytojų panoramą. Tačiau, matyt, naujai personalinei parodai turėjo pribręsti laikas – ir štai galerija „Meno parkas“ pristatė A. Liškauskienės pastarųjų metų kūrybos rezultatus, kurie, pasak parodos anotacijos, buvo itin laukti.
Nors parodos anotacijoje skelbiama, kad menininkė praturtina šiuolaikinę tapybą naujomis prasmėmis, visgi būčiau linkęs A. Liškauskienės kūrybą priskirti klasikiniam modernizmui. Taip, tiesa, kad menininkės darbai papildo dabartinį Kauno (ir ne tik) tapybos lauką. Tačiau juose neatrasime naujų konceptualių ėjimų, greičiau – seniai išbandytą ir patvirtintą modernistinį natūros abstrahavimą, mėgavimąsi spalva, potėpiu, netikėtomis kompozicijų variacijomis.
Galbūt tai ir ne nauja, bet kokybiška tapyba, primenanti apie ilgus dešimtmečius trukusias ir tebesitęsiančias Kauno koloristinės tapybos tradicijas. Jas toliau sėkmingai plėtoja ir Elena Balsiukaitė, pristačiusi kone chrestomatiškai atrodantį abstrahuotos koloristinės tapybos kūrinį „Geriausio 2015 metų kūrinio“ parodoje Kauno paveikslų galerijoje. Panašumų, nors ir nedaug, galėtume atrasti ir su L. Drazdauskaitės kūryba, kuriai taip pat būdingas referavimas į gamtos motyvus, juos abstrahuojant, suintensyvinant. Žodžiu, asociacijų tinklas sėkmingai megztųsi ir toliau, o tai tik patvirtina, kad Kaune tapytojai vienaip ar kitaip vieni su kitais susiję. Matyt, nedideliame mieste kūrybinių įtakų išvengti neįmanoma.
Prisipažinsiu, dar prieš eidamas į parodą mintyse jau buvau susikūręs ekspozicijos vaizdinį, kuris, natūralu, buvo suformuotas ankstesnių susidūrimų su A. Liškauskienės kūryba. Tačiau, kaip dažnai nutinka, galerijoje išvydau visai ką kita, nei siūlė vaizduotė. Ekspoziciją sudaro daugiausia mažo formato darbeliai, kabėję ne po vieną, bet daugiausia grupėmis. Nemažai darbų eksponuojami eilėmis vienoje linijoje, tarsi tai būtų kokia kinematografinė seka ar vienas kitą besivejantys kadrai fotojuostoje. O pačius darbus, tiksliau, drobes, ant kurių šie nutapyti, menininkė daugiausia pasirinko užtempti ant kartono, o ne porėmio, kaip įprasta. Šis sprendimas taip pat prisidėjo kuriant ne kiekvieno individualiai, bet kūrinių grupėmis įspūdį.
Kalbant apie turinį, menininkės darbuose vyrauja peizažai. Ir tai darkart patvirtina mūsų žymaus dailėtyrininko A. Andriuškevičiaus teiginį, kad lietuvių menininkams labiau nei kas kita imponuoja būtent peizažas, tai justi net ir fotografijoje. Iš tiesų, A. Liškauskienė peizažą tyrinėja nuo pat savo kūrybos pradžios. Šįsyk matome daugybę jo variacijų, atliepiančių turbūt visus metų laikus. Rasime nemažai žiemos įspūdį kuriančių darbų, kuriuose dominuoja šaltos spalvos, taip pat ir vasaros karščiu alsuojančios žalumos. Šiuos įspūdžius menininkė atkuria iš atminties, nesistengia jų fiksuoti fotoaparatu ir vėliau perkelti ant drobės, kaip pamėgo ne vienas jaunas tapytojas.
Dažnas A. Liškauskienės kūriniuose atsikartojantis motyvas – šiltnamis. Pasak menininkės, jis „lyg koks gyvūnas gyvena savo gyvenimą lauke, visada tame pačiame taške, kur matai, kaip jis gimsta ir laikui bėgant sensta, o kartais ir visai miršta“. Šiltnamis keliauja iš vieno darbo į kitą, atsiverdamas vis kitomis spalvomis, kartais detaliau ištapomas, o kartais ir visai abstrahuojamas. Ne viename darbe net nebeaišku – ar pavaizduotas stogo trikampis su paremta sija yra vis dar tas pats šiltnamis, ar jau kažkas kita, galbūt namas? Bet dėl to ir įdomu – išnyrantys motyvai stimuliuoja vaizduotę, skatina neužbaigtus fragmentus susidėlioti pačiam savo vaizduotėje.
Tiesa, per parodos atidarymą menininkė šiek tiek užsiminė, kad nėra iki galo užtikrinta eksponuojamais darbais ir ar viskas pavyko būtent taip, kaip turėtų. Prisipažinsiu, tokia dvejonė, vaikštant po parodą, buvo apnikusi ir mane. Ar tik nebus truputį paskubėta rengti parodą? Nemažai darbų, o ir pati ekspozicija, atrodė gana eskiziški, tarsi pasiruošimas kažkokiam didesniam darbui. Kita vertus, niekas nepaneigs, kad A. Liškauskienė yra puiki koloristė ir būtent dėl jos spalvų pajautos mielai apsilankyčiau parodoje ir antrą kartą. Tad galbūt tai ir ne pati brandžiausia menininkės paroda, tačiau į ją galima žvelgti kaip į tiltą, jungiantį ankstesnę jos kūrybą su tuo, kas dar laukia prieš akis. O kad susidarytumėte savo nuomonę, siūlau patiems aplankyti parodą, jei to padaryti dar nespėjote.
Nuotraukos – autoriaus