Gegužės įvairovė Kauno galerijose 3

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-05-25

Neseniai praūžė muziejų naktis, kada iki vidurnakčio veikė daugelis Kauno miesto muziejų. Būtent tokia naktis pritraukė minias žmonių, kurie noriai lankė parodas, domėjosi, kas šiuo metu vyksta meno lauke. Jeigu nespėjote apsilankyti muziejuose naktį, tai gegužės mėnesio parodų penketukas supažindins su įvairiais išeivijos menininkais, nukels į Pietų Prancūziją, privers tyrinėti abstrakciją ar kurti meno kvadratus per grafikos darbus.

M. Žilinsko dailės galerijoje iki gegužės 29 d. veikia jubiliejinė Lietuvos išeivijos dailės fondo paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, kurią sudaro tapybos darbai, skulptūros, fotografijos ir instaliacijos. Ekspozicija apima 27 Lietuvos išeivijos menininkų – Aido Bareikio, Ray Bartkaus, Kazio Daugėlos, Stasio Eidrigevičiaus, Prano Gailiaus, Adomo Galdiko, Vytenio Jankūno, Česlovo Janušo, Rūtos Jusionytės, Vytauto Kasiulio, Žilvino Kempino, Algimanto Kezio, Prano Lapės, Juliaus Ludavičiaus, Ievos Martinaitytės-Mediodios, Viktoro Petravičiaus, Jono Rimšos, Antano Rūkštelės, Pauliaus ir Svajonės Stanikų, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Adolfo Valeškos, Adomo Varno, Vytauto Osvaldo Virkaus, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus, Vladislovo Žiliaus ir Kazimiero Žoromskio – darbus nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Todėl parodos apžvalgoje susikoncentruojama į išeivijos tapytojų pristatymą.

Pasak kuratorės prof. dr. Rasos Žukienės, „ši paroda – tai plati ir kontrastinga XX–XXI a. lietuvių meno panorama, atspindinti menininkų pasiekimus. Iš gausios ir turtingos Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijos atrinkti kūriniai yra aukšto meninio lygio artefaktai, eksponuoti įvairiose pasaulio galerijose ir muziejuose. Šioje parodoje jie bus pristatyti ne vien kaip meninės vertybės, bet ir kaip savojo laiko, tapatumo paieškų, sudėtingų tautos gyvenimo momentų liudytojai“[1]. Paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ profesionaliai lankytojams pristato išeivijos meną, kurio pagrindas – dailė.

Pavyzdžiui, Česlovo Janušo natūralistiniai peizažai buvo kuriami esant toli nuo Lietuvos. Menininkui Lietuvos pajūrio vaizdiniai – tai prisiminimai, kai tapybos darbuose pasirenkama vaizduoti peizažą ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų, bet tokį, kokį sąmonė leidžia prisiminti. Šiuo atveju praeities vaizdiniai, įvaizdžiai tampa svarbiausiais išeivių mene. Tapytojas Č. Janušas susikoncentruoja į erdvę, kurią žiūrovas geba atpažinti ir tyrinėti. Jam taip pat svarbu, kaip šviesa tapybos darbe geba kurti miražo įspūdį, kai žiūrovo akis užfiksuoja idilišką pajūrio vaizdą paveiksle „Pajūrio peizažas“. Tai parodo, kaip prisimenami Lietuvos gamtos vaizdiniai ir dėl ko jie gali kisti tapybos darbuose. Č. Janušas lieka ištikimas tradicijoms, parodančioms subtilų pasaulį, kuriame menininkas pasirenka prisitaikyti.

Kita vertus, Pranas Gailius – kaip ir Vytautas Kasiulis ar Jonas Rimša – išeivijoje adaptavo ir pratęsė figūrinės dailės manierą. Paveiksle „Keliaujantys cirko artistai“ autorius į pirmą planą iškelia trijų figūrų vaizdavimą. Per cirko semantiką, ypač įvaizdžius, menininkas reflektuoja savo išgyvenimus. Neaiškios cirko figūros koduoja P. Gailiaus egzistencijos slinktį, kurią pagrindžia paveikslo pavadinimas („Keliaujantys cirko artistai“). Be abejo, kiekvienas parodos autorius siekia reflektuoti būsenas, kurios patiriamos toli nuo gimtųjų namų, Lietuvos. Juk išeivis daugeliu atvejų nėra savas svetimame krašte. Pavyzdžiui, Kęstutis Zapkus išeivijoje prisitaikė prie moderniojo meno, bet liko ištikimas savo kūrybos linijai, kuri brėžia plačią abstrakcijos erdvę. Autoriui svarbu susikoncentruoti į paveikslo plokštumą, kurioje smulkios detalės randa aiškią vietą. Svarbu struktūruoti darbo erdvę, ją dalyti į mikropasaulius, kuriuose apmąstoma kūrybos reikšmė, meno idėjos išeivijoje.

Išeivijos meną Kaune tęsia M. Žilinsko dailės galerijoje veikianti Aldonos Gustas paroda „Aš esu mes“ (ekspozicija veiks iki gegužės 29 d.). Parodoje pirmą kartą eksponuojami 1989–1991 m. sukurti tapybos darbai, kuriuos autorė padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Žinoma, A. Gustas geriau parodos lankytojams žinoma kaip rašytoja, įkūrusi grupę „Berlyno dailininkai-poetai“, kuriai priklausė Günteris Grassas, Günteris Bruno Fuchsas, Oskaras Pastioras, Wolfdietrichas Schnurre, Joachimas Uhlmannas ir kt. Naujausioje parodoje autorė per mes kategoriją žvelgia į save ().

A. Gustas išsiskiria tuo, kad linija tapybos darbuose konstruoja pasakojimą. Autorei svarbus linijiškumas, per kurį perteikiami abstraktūs vaizdiniai (paveiksluose „Mes randame save“, „Mūsų suradimas“, „Bendrumas“ ar „Dviese I“). Šiuo atveju svarbu ieškoti savęs per kitą. Save suvokti kaip kito dalį. A. Gustas darbai priverčia kelti klausimą, kas aš esu tarp kitų žmonių? Svarbus ir individualumas, ir visuomeniškumas, tampantis kūrybos pagrindu. Menininkės A. Gustas kūryboje linija ir linijiškumas įtraukia į žaismą, kai žiūrovo žvilgsnis ir autorės sąmonė žaidžia su įvaizdžiais. Neretai įvaizdžiai tampa motyvais, rodančiais platų išeivio žmogaus meno lauką, o toliau įvaizdžiai pereina į leitmotyvų kategoriją. Viena vertus, kuriamas žaismingas tapybos pasaulis, kita vertus, sąmonėje konstruojami vaizdiniai pereina į meditatyvumo lygmenį.

Pavyzdžiu, darbe „Dviese I“ linija konstruoja pasakojimą per apatinę ir viršutinę dalis, t. y. galima pastebėti aiškų linijiškumą. Įdomu tai, kad A. Gustas kūryboje, ypač grafikoje, akis pirma užfiksuoja juodą spalvą, kuri menininkės darbuose koduoja žaismą ir paslaptingumą. Šiuo atveju darbas „Dviese I“ taip pat pabrėžia dualumą, bet priverčia žiūrovą atkreipti dėmesį ir į kitas spalvas (raudoną, žalią ar žydrą). Rodos, kiekviena spalva, linijos kryptis parodo A. Gustas kūrybos unikalumą, leidžia žiūrovui per abstrakciją pažinti būties filosofiją, tapatintis su darbais, per žvelgti į mes kategoriją ir ieškoti, kur juoda linija, jos kontūrai prasidės ir baigsis.

Pažinti išeivijos lietuvių meną taip pat galima Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur pristatoma Antano Liutkaus retrospektyvinė tapybos paroda „Grįžimas iš Žydrosios pakrantės“ / „Retour de la Côte d’Azur à Kaunas“ (ekspozicija veiks iki birželio 11 d.). Ekspoziciją sudaro tapyba, monotipijos, akvarelės. A. Liutkus išsiskiria tuo, kad tapė Pietų Prancūziją, kurios vaizdai sudarė darbų pagrindą. Pasak prof. dr. Rasos Žukienės, „A. Liutkus – puikus koloristas, turėjęs labai lengvą ranką. Jo menas – poilsis mums visiems. Metus studijavęs Nicos meno mokykloje, A. Liutkus perėmė Prancūzijos meno pagrindus: impresionistinę patirtį, eleganciją ir kultūrą. Jo kūryboje – ir prancūziškosios mokyklos, ir menininko asmenybės ženklas“[2]. A. Liutkus pritapo prie prancūzų impresionistų, susikoncentravo į marinistinį tapybos žanrą. Kūrybą suvokė kaip gaivų Nicos vėją vasarą.

Įdomu tai, kad A. Liutkus susikoncentruoja ne į Lietuvos vaizdavimą, bet paveiksluose perteikia kitos šalies kultūrą, kuria žavisi. Būtent Pietų Prancūzija tampa kūrybos pagrindu. Vis dėlto per tapybos darbus grįžtama ir į Lietuvą, kur menininkas užaugo. Apsigyvenęs Vilfranšo apylinkėse, A. Liutkus žvelgė į aplinką ypač plačiai. Žiūrovas gali puikiai atpažinti, ką menininkas pasirenka tapyti (paveiksluose „Villa America alėja“, „Turini miško sakmė“, „Platanų alėja“, „Aukso kalnas ir geležinkelio stotis“ ar „Laiptai Villefranche sur Mer“).

A. Liutkus yra koloristas, kuriam spalva daug reiškė. Tai ne tik emocijų išraiška, bet ir būdas siekti harmonijos ir pažinti atmintį. Tai parodo paveikslas „Vaizdas iš paukščio skrydžio“. Žiūrovas atpažįsta Prancūzijos pajūrio vaizdą ir atmintį, kurioje telpa išgyvenimai ir prisiminimai.

Atmintis taip pat svarbi fotografui Eigirdui Scinskui, galerijoje „Aukso pjūvis“ pristatančiam tapybos parodą, kurią sudaro didelio formato darbai, ryškios spalvos ir abstrakcijos (ekspozicija veiks iki gegužės 28 d.). Išbandydamas save dailės srityje, autorius teigia: „Vizualieji menai lydėjo mane visą gyvenimą. Nuo mažens paimtas fotoaparatas į rankas nubrėžė aiškią kaip menininko kūrybos liniją. Mados ir nuotakų portretų fotografavimas suteikė galimybę keliauti ypač daug, pamatyti ir pajusti skirtingas kultūras bei tradicijas, pažinti kosmopolitiško mąstymo  asmenybes, aplankyti galybę didžiausių šiuolaikinio meno muziejų bei parodų visame pasaulyje.“[3] Todėl E. Scinskas per didelio formato tapybos darbus reflektuoja aplinką ir kelionių įspūdžius.

E. Scinskas kuria abstrakcijas, kurios priverčia žiūrovą įsitraukti į tapybos pasaulį, atidžiai tyrinėti menininko darbus, nes vienos interpretacijos nėra, nors ir nurodomas aiškus pavadinimas. Ekspoziciją sudaro didelio formato darbai, bet juos galima išskirti į dvi dalis: vienuose darbuose autorius abstrakcijas perteikia per visą tapybos darbo plokštumą, o kituose akcentuoja vertikalią ir horizontalią darbo dalis.

E. Scinskas gerai jaučia spalvą ir jos reikšmę kūryboje. Žinoma, tai sudėtinga užduotis, nes menininkas yra įpratęs kurti nespalvotas nuotraukas. Atrodytų, kad dailė E. Scinskui leidžia nuosekliau žvelgti į kūrybos pasaulį, jį tyrinėti. Pritaikomos fotografijos meno žinios, pavyzdžiui, aiškus žvilgsnis į darbo plokštumą, erdviškumą.

Menininko žvilgsnis krypsta į abstrakcijas, kurios būtų žiūrovui aiškios („Namas Majamyje“ ar „Baltas laivas“) ir orientuotos į figūratyvumą („Gatvė Barselonoje“ ar „Raudonoji jūra“). Būtent figūratyvios abstrakcijos, kuriose dominuoja ryškus koloritas, yra paveikesnės. Darbe „Raudonoji jūra“ negalime išskirti vienos aiškios spalvos, kuri būtų dominantė. E. Scinskui svarbu į atmintį žvelgti įvairiapusiškai, kai žiūrovas spalvą, figūras fiksuoja per darbo visumą. Susikoncentruojama į erdvę, kuri leistų įprasminti atmintį, jausmus ir išgyvenimus, parodančius menininko kūrybos pasaulį.

Kauno grafikė Aistė Ramūnaitė, „Parko galerijoje“ pristatanti parodą „Kvadratų teorija“(ekspozicija veiks iki gegužės 28 d.), taip pat daug dėmesio skiria erdvei. Grafikė per kvadrato įvaizdį reflektuoja individo būtį ir išgyvenimus. Leidžia žiūrovui susipažinti su aiškiu, spalvotu, bet abstrakčiu pasauliu. Menininkė kviečia žiūrovą į paslaptingą ir kiekvienam kitokį kvadratų pasaulį. „Turi tiksliai žinoti teoriją ir nuosekliai jos laikytis, tik tada darbai bus paveikūs“[4], – teigia A. Ramūnaitė.

A. Ramūnaitė taiko kvadratų ir kubų teoriją, kurioje žmogus galėtų rasti prieglobstį, jaustų nuoširdumą, siektų geriau pažinti save. Darbuose kvadratas savotiškai įrėmina autorės ir žiūrovo mąstymą, leidžia vienas kitą papildyti, neįpareigojančiai žvelgti į aplinką pro kubo sieną, kuri yra skaidri, bet pilna spalvų.

Grafikoje A. Ramūnaitė preciziškai analizuoja, kur darbe turėtų atsidurti kvadratas, kaip per lino audinio paviršių jis perteikiamas. Įdomu tai, kad darbo pavadinimai reikalauja žodžio „kvadratas“ įvairių formų („Protą praradęs“, „Dieną naktį lydės“, „Tavo veidą matau“ ar „Amžinybe pilni“). Pavyzdžiui, darbe „Amžinybe pilni“ grafikė per spalvų spektrą žvelgia į amžinybę, žiūrovui leidžia pastebėti spalvotą ir harmoningą pasaulį, kuriame kvadratas nurodo prasmės kupiną laiką. Vienas per kitą susipinantys kvadratai koduoja kiekvieno iš mūsų dvasinį ribotumą, bet tuo pačiu siekia išlaisvinti žiūrovą iš kubo / kvadrato pasaulių. Grafikė A. Ramūnaitė naujausioje parodoje žiūrovui pristato šviesią, įsimintiną ir spalvotą kvadratų teoriją, kuri yra universali.

Taigi gegužės mėnuo Kauno galerijose ypač įvairus – pristatomas gausus išeivijos dailės fondas, taip pat pasirenkama pažinti save per mes kategoriją, per tapybos darbus galima nukeliauti į Pietų Prancūziją arba žvelgti į ryškią abstrakciją, o galbūt taikyti kvadratų teoriją ar susikuri savąją.

_____________

[1] Citata iš parodos anotacijos.

[2] Vaida Milkova A. Liutkus – kūryba sugrįžęs po 80 metų. Portalas kaunodiena.lt [interaktyvus]. Prieiga internete: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/liutkus-kuryba-sugrizes-po-80-metu-749640/.  

[3] Citata iš parodos anotacijos.

[4] Citata iš parodos anotacijos, kurią parengė Enrika Striogaitė.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*