Apie šermukšnius, spyglius, laiką ir mirtį 9
„Jūra-1, jūra-1, ar girdite? Kartoju. Jūra-1, jūra-1, ar girdite?“, – eidama miesto gatve išgirstu sintetinį, trūkčiojantį žmogaus balsą, sklindantį pro truputį pravertą greitosios pagalbos automobilio langą. Šaukiniui vis besikartojant užgriūva suvokimas apie kažkam ištikusią bėdą. Bet svetimo skausmo juk nebūna. Atsitiktinai pagautas fragmentuotos informacijos šuoras, privertęs mintis suktis aplink vidaus ir išorės santykį, vis nykstančias tikrovės ir fikcijos ribas, man primena Roberto Heinleino novelės Nemaloni Džonatano Hogo profesija kulminacinę sceną.
Kartą, ant pirštų pastebėjęs kažką panašaus į kraujo pėdsakus, sunerimęs Džonatanas Hogas pasamdo privačių seklių porą Tedą ir Sintiją Rendelus, kad šie išsiaiškintų, kokia yra jo profesija, mat pats to negali prisiminti. Tyrimo metu detektyvai patiria gausybę sveiku protu nesuvokiamų dalykų. Tarsi matricoje atsidūrusiai porai Dž. Hogas pataria kuo greičiau palikti miestą ir nepaisant nieko neatverti automobilio langų, o pats staiga miršta. Tedas ir Sintija nutaria nedelsiant išvykti iš miesto, tačiau kiek pavažiavę jie pastebi policijos pareigūną. Ketindami papasakoti, kas nutiko, jie praveria langą, tačiau pro jį nieko nemato, tik pilką, tirštą, pulsuojančią miglą. Uždarius langą pradinis vaizdas atsistato: saulės atokaitoje žaidžia vaikai, šaligatviu eina patruliuojantis policijos pareigūnas. Tedas dar kartą pabando praverti langą, tik šįkart jau tik mažytį plyšį: žiūrėdami pro stiklą jie regi šviesią, įprastą miesto sceną, o pro siaurą tarpelį – tvinkčiojančią, į automobilio vidų besiveržiančią tirštą masę, už kurios – tik beformis Niekas.[1]
Lango stiklas yra tarsi membrana, kuri įrėminta redukuoja išorę iki dviejų matavimų. Langas – tarsi ekranas, verčiantis suabejoti matomu vaizdu. „Siaura stiklo plokštuma sukuria distanciją, todėl viskas, kas anapus, gali būti regima kaip fikcija. Šis fenomenologinis ribos tarp vidaus ir lauko patyrimas leidžia nujausti išorinės realybės fiktyvumą.“[2] Tai iš dalies tinka ir kalbant apie bet kokį meno kūrinį. Tik vizualusis menas, jau senokai nebeatstovaujantis (vien tik) mimesis sričiai, dažnai pasirodo kaip nieko ne(at)vaizduojantis karkasas ar struktūra, kaip kodas, citata, nuoroda, komentaras ar kažkas, kas yra tarp, (s)teigiantis savąją tikrovę ir nuolat verčiantis mus vienaip ar kitaip abejoti ir klausti apie supantį pasaulį. Žinoma, meninė kūryba yra tik nedidelė objektyviai realybei alternatyvių tikrovių gaminimo mašinos dalis, kurių įvairovę tik iš dalies gali atspindėti Kaune, LDS galerijoje „Meno parkas“, organizuota tapytojų paroda „Tikrovės aktualumas“.
Šios parodos struktūra yra grįsta dialogiškumu. Povilo Ramanausko, Rosandos Sorakaitės ir Eimučio Markūno kūriniai kalba apie šviesą, tačiau visi skleidžia skirtingas konotacijas. Šviesdėžė, aptraukta drobe, nevaizduojanti nieko daugiau, tik save pačią, tai – P. Ramanausko objektas „Dedikacija paveikslui“. Šis savireferentiškas kūrinys, aptariantis tik save ir bylojantis apie pačią tapybą bei jos ribas, priklauso modernistinio meno paradigmai. Dar XIX amžiuje, greta vizualiųjų menų atsiradus fotografijai, ėmė klibėti dailiojo meno pamatas, tada buvo iškelti esminiai su vaizdų revoliucija susiję klausimai, taip pat ir aršios diskusijos dėl tapybos kaip medijos, bet vargu, ar dauguma jų išliko vienodai aktualūs iki šių dienų. Ypač tie, kurie kvestionuoja formalųjį kūrinio pagrindą. Materija ir forma svarbios tik tiek, kiek „neša“ tam tikrą semantinę prasmę – yra grįstos savita mitologija.
Galbūt vertingesniu šio kūrinio aspektu galima laikyti P. Ramanausko prisilietimą prie Walterio Benjamino aprašytos mistinės kūrinio auros, kurią iš meno sferos tarsi atėmė naujosios technologijos ir su jomis besisiejančios išsiplėtusios meno reprodukavimo galimybės.[3] Šiuo kūriniu P. Ramanauskas tarsi bando reabilituoti technokratiniame pasaulyje (kiek) pamirštas „aukštojo meno“ vertybes.
Rosandos Sorakaitės tapybos cikle „Vakarinis“ atsispindi kasdienybės fragmentai – erdvėje kabantys šviestuvai ir juos paslaptingai lydintys šešėliai bei atspindžiai. „[...] Tai, kas kūrinyje vaizduojama, virsta ypatingos – estetinės – vaizduotės dariniu, nors šiaip jau būtų kasdieniška ar banalu. Meno problematika Vakarų mąstymo tradicijoje svarbi tuo, kad menas yra, galima sakyti, dirbtinumas par excellence.“[4] Tai iliustruodamas filosofas Arūnas Sverdiolas pasitelkia olandų natiurmortus, kuriuose vaizduojami kasdieniai daiktai komponuojami į vizualinę, kompozicinę, spalvinę visumą; jie yra gerai atpažįstami, tačiau veikia pagal kitus dėsnius, negu realybėje.[5] Vaizduodama kasdienėje terpėje trivialiai tarpstančius objektus, menininkė juos „perkelia“ iš buities į būties plotmę, kur galime juos regėti nebe buitiniu, bet filosofiniu žvilgsniu, apvalančiu nuo kasdienybės dulkių ir priartinančių prie pamatinių filosofinių klausimų apie būtį ir laiką.
Tačiau R. Sorakaitės kūrinių vizualios semantikos nereikėtų apriboti vien tik iki banalaus mimetinio atspindžio. Nors kasdieninių objektų vaizdavimas menininkei tarsi leidžia jausti tikrovės patvirtinimą, tačiau viename atvaizde rodydama ne vieną to paties objekto vaizdą, ji sukuria judėjimo įspūdį ir juo simboliškai kelia klausimus apie laiką ir erdvę, paralelinius pasaulius, kurie galbūt egzistuoja šalia monotoniškai slenkančio kasdienio gyvenimo. R. Sorakaitės kūriniai dar gali priminti nekokybiškas, susiliejusias fotografijas, kurios tarsi sujudėję kasdienybės stop kadrai, patvirtina mūsų daiktinės tikrovės egzistavimą, tačiau išplėšti iš kasdienės aplinkos objektai, vaizduojami neįprastais rakursais, neleidžia pamiršti apie šiuolaikinį simuliakrinį pasaulį.
Dėl banalaus kasdienio objekto įtraukimo į meno sferą, monotoniško jo vaizdavimo, laiko lėtinimo menininkės kūriniai gali būti priskirti nuobodulio estetikai, kuri yra „parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti“[6].
Visai kitokia yra dinamiška ir daugiasluoksnė Eimučio Markūno instaliacija „Vertikalės“. Tai – iš nugaros apšviesti vertikalūs tūriai, „ištapyti“ žmogaus kūno atspaudais, kurie dar lydimi garso. Šis iškalbingas menų sintezės kūrinys yra apie žmogų ir jo pėdsakus laike. Nors iš pirmo žvilgsnio instaliacija atrodo ekstravagantiškai (tokį poveikį sustiprina greta esantys minimalistiniai P. Ramanausko ir R. Sorakaitės kūriniai), iš tiesų po įspūdį keliančiu paviršiumi slypi gili žmogaus trapumo ir laikinumo idėja.
Gretimoje galerijos erdvėje eksponuojamų Sauliaus Paliuko, Agnės Jonkutės, Židrijos Janušaitės, Jūratės Jarulytės ir Arvydo Žalpio kūrinių bendru vardikliu galima laikyti spalvą. Jeigu kalbėtume apie kiekvieną kūrinį atskirai, neišvengiamai reikėtų aptarti jų koloritą, per kurį reiškiasi ne tik kūrinių nuotaikos, bet ir iš dalies pagrindžia jų išdėstymą ekspozicijos erdvėje.
Begarsę Židrijos Janušaitės videoprojekciją „Prisilietimai“ galime matyti tarsi paslaptingai mirguliuojančią abstrakciją. Pirmame plane – aktyvių pastelinių oranžinės ir violetinės spalvų apskritimai savo forma, o iš dalies ir spalvomis, primenantys cukraus vatos puokštę arba dar kažką minkšto. Ar iš pirmo žvilgsnio kas nors galėtų atspėti, kad tai – daug kartų išdidinta šermukšnių kekė? Pritrauktas objektas praranda realias formas bei referentiškumą ir pasirodęs transformuotu pavidalu ima savarankiškai veikti simbolinėje plotmėje.
Parodos kontekste įdomus yra Jūratės Jarulytės atvejis. Greta vienas kito eksponuojami video kūrinys „Untitled (Port-Au-Prince)“ ir drobė „Neracionalūs pjūviai II“ remiasi į tą patį tikrovės pagrindą. Videokūrinyje – plaukiančios vandens transporto priemonės smaigalys. Realų vaizdą projektuojantis ekranas leidžia justi dinamišką kūrinio nuotaiką: giedras dangus, saulės spinduliais žaižaruojantis vanduo, egzotiška gamta – beveik idilė. Šviesią kūrinio atmosferą sugriauna kelioms akimirkoms sustabdytas vaizdas, tarsi pertrūkis, perspėjantis apie vaizdo dirbtinumą ir jo atstovavimą visai kitai dimensijai, veikiančiai pagal savo logiką.
Tapybos kūrinys yra tarsi pirmojo fragmentas, modifikuota kartotės kartotė. Tas pats motyvas šiame kūrinyje veikia jau pagal kitą sistemą ir nuskamba visai kitokia nuotaika. Baltai pilkų atspalvių drobė asocijuojasi su kažkuo, kas negyva, mechanizuota, šalta ir nejautru. Ji atsiveria tartum scena iš postapokaliptinio filmo, kur visur pasklidusios esti civilizaciją menančios liekanos. Technika, technologijos, milžiniški gamybos srautai ir besaikis vartojimas tikriausiai yra tie veiksniai, verčiantys kūrinyje įžvelgti pasaulio pabaigos, chaoso nuojautas, kurių efektą ypač sustiprina hiperrealistinis atvaizdo traktavimas.
Trečio galerijos aukšto instaliacijoje pristatomi keturių menininkų Gintauto Vaičio, Prano Griušio, Arvydo Brazdžiūno ir Igno Gleixner kūriniai, keliantys klausimus apie laiką ir būtį, kūną ir sielą, gyvenimą ir mirtį. Pastarosios konotacijomis nuskamba Arvydo Brazdžiūno tapybos kūrinys, kuriame vaizduojamas pats menininkas, gulintis ant menamo stalo, sunkiai atlošęs galvą. Kūrinio kompozicija ir kūno vaizdavimas aiškiai nurodo į mirties fenomeną. Šį įspūdį patvirtina ir sustiprina mėlynos spalvos fonas, simbolizuojantis amžinybę ir dvasinį pasaulį. Kūrinys praktiškai iliustruoja vienuolių pasisveikinimo žodžius memento mori, savyje talpinančius begalinę prasmę.
Apie tą patį, tik visai kitokia vizualine leksika kalba ir Gintauto Vaičio fotografija „Deganti tyla“, kurios centre vaizduojami vakarinės saulės nuspalvinti, ant sienos liepsnojantys, ažūriniai Pažaislio vienuolyno lango atspindžiai. Dvasinę tylą čia pertraukia į sieną atremtos sulankstomos portatyvinės lovos, rozetės ir radiatoriai, kurie primena apie daiktiško, kasdieniško pasaulio egzistavimą. Fotografijoje jautriai užfiksuotas žmogaus dualumas: fizinė ir dvasinė jo prigimtis.
Ekspoziciją užbaigia gimimo, augimo ir mirties ciklą atspindintis Igno Gleixner videokūrinys „Žydėjimas“. Jo epicentre – miško pelkėje iš medžio žievių suformuotas apskritimas, kuriame meditatyviai plaukiojantys spygliai pamažu užpildo visą dirbtinai sukurto tvenkinio paviršių. Atidarius vidų ir išorę skiriančius barjerus, besisukdami ir tarsi konkuruodami tarpusavyje, spygliai išplaukia į pelkę ir susiliedami su natūralia aplinka užbaigia šį ciklą. Svarbus yra šio kūrinio skleidžiamas miško (lietaus, čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo) garsas, kuris pasklidęs po trečią galerijos aukštą suteikia ekspozicijai savotiškos nuotaikos, o sąveikaudamas su šalia esančiais kūriniais, išryškina juose analizuojamus gyvenimo ir mirties, sekuliarumo ir sakralumo, laikinumo ir amžinybės aspektus.
Visais laikais meno kūrinys, turėdamas vienokį ar kitokį santykį su realybe, atliko tam tikras funkcijas: buvo istorinio fakto iliustracija, estetinio pasigėrėjimo ar katarsio objektas, pamatinių vertybių prieglobstis ir saugotojas, ironiško žaidimo išnara arba kažkas, kas slėpdamas objektyvią tikrovę veikė ištisas mases. „Fiat ars – pereat mundus“[7], – trindami meno ir gyvenimo ribas skelbė politizuoti futuristai. Nors man kur kas artimesnė Henriko Radausko eilėraščio eilutė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“[8]. O kokia yra Tavo realybė?
dovilestirbyte@gmail.com
_________________
[1] Heinlein, R. A., The Unpleasant Prefession of Jonathan Hoag. USA: Gnome Press, 1959, p. 254–256.
[2] Žižek, S., How Real is Reality? In: Looking Awry: An Introduction to Jacques Lacan through Popular Culture.
United States: The MIT Press, 1992, p. 10–12.
[3] Benjamin, W., Meno kūrinys techninio reprodukuojamumo epochoje. In: Nušvitimai, Vilnius: Vaga, 2005 p, 214–243.
[4] Sverdiolas, A., Šis tas apie pamėklinę būtį svetur ir čionai. In: Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 183.
[5] Ibid.
[6] Narušytė, A., Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 304.
[7] Tegyvuoja menas – težūna pasaulis (lot.).
[8] Radauskas, H., Fontanas: eilėraščiai. Kaunas: Raidės leidykla, 1935, p. 6.