Maršrutas „Progresyvioji Kauno architektūra" 14
Filosofijos profesorius Tomas Kačerauskas viename savo straipsnių išsakė mintį, kad „bet koks naujas „beprotiškas“ pastatas pretenduoja suardyti nusistovėjusią miesto erdvių sąveiką, kuri sudaro taip geidžiamos centrinės erdvės regimybę. Drauge jis pretenduoja pakeisti miesto naratyvą perkeldamas urbanistinių maršrutų stoteles. Būtent todėl architektūrinė „beprotybė“ atrodo tokia pavojinga saugotojams tradicinio naratyvo, kurį apkasuose gina suglaudę pečius paminklosaugininkai...“ (Urbanistika ir architektūra, 2011, Nr. 2). Šia prasminga citata ir prasidėjo Architektūros ir urbanistiko tryrimo centro (AUTC) mokslininkų – dr. Vaido Petrulio ir dokt. Kastyčio Rudoko – paskutinį rugsėjo savaitgalį vedama ekskursija „Progresyvioji Kauno architektūra“, į kurią gausiai susirinko įvairaus amžiaus kauniečiai ir miesto svečiai. Suvokdami nepaprastai sudėtingą paveldosaugos ir dabarties bei atminties ir globalaus pasaulio, kuriame dėl informacijos pertekliaus vis sunkiau ką nors atsiminti, santykį, AUTC tyrėjai nusprendė į progresyvumą pažvelgti tiek per istorinės retrospektyvos, tiek ir per šiuolaikinės bendramokslinės paradigmos prizmes.
Ekskursija pradedama nuo Kauno pilies, arba, semantiškai žiūrint, nuo ten, kur prasideda architektūrinis miesto naratyvas, keitęsis nuo klestinčio viduramžių Hanzos miesto iki carinės Rusijos provincijos karinio sustingusio miestelio, per vieną naktį tapusio Nepriklausomos Lietuvos sostine... Architektūra šiuo atveju yra viena geriausių miesto naratyvo iliustracijų. Antroji ekskursijos stotelė – „Perkūno“ namas ir Rotušės aikštė. Pastarosios kompozicija pasižymi „auksine proporcija“, kuri, nors ir pastebima, tačiau jau praradusi savo žymenis – puikiai iliustruoja ekonominio klestėjimo periodą. Tokie planingi urbanistiniai ir architektūriniai sprendimai buvo padiktuoti poreikio ir laiko. Panašiai kaip ir dalies ekskursijos dalyvių nepasitenkinimą sukėlęs daugiafunkcis kompleksas „Bokštas“ (Kęstučio/I. Kanto g.), prie kurio stabtelėjome jau antrojoje ekskursijos dalyje, Kauno rotušės aikštė (XV – XVIa.) ir „Perkūno“ namas (XV a. pab.) buvo ryškiausi savo laikotarpio ženklai.
Iš tiesų, būtų įdomu sužinoti, kaip „Perkūno“ namo kaimynai vertino impozantišką lietuviškosios gotikos objektą jo sukūrimo metu. Juk profiliuotos plytos ir ornamentai, puošę įspūdingą pastato frontoną, turėjo nustelbti net plokščiafasadišką ir ne tokią progresyvią Vytauto bažnyčios architektūrą.
Toliau keliamės į sovietmetį ir iškart suvokiame, jog ne viskas, kas drąsu ar funkcionalu, yra ir progresyvu. Maža to, ne viskas, prie ko gali būti klijuojama zeitgeist progresijos etiketė, iš tiesų yra kokybiška. V. Petrulis aptaria transporto infrastruktūros Kauno centrinėje dalyje plėtrą, apimančią Karaliaus Mindaugo pr., Birštono g. ir Šv. Gertrūdos g. tapsmą magistralinėmis miesto arterijomis. Akivaizdu, jog ne viskas čia buvo progresyvu net ir žvelgiant iš socialistinio modernizmo varpinės, tačiau CIAM‘o (Tarptautinis moderniosios architektūros kongresas) postulatų atkartojimas čia juntamas – transporto infrastruktūros tobulinimas buvo savotiškas miesto sanitarinės ir gyvenimo kokybės sinonimas.
Praeiname senosios gaisrinės rūmus, žyminčius retrospektyvizmo ir modernizmo Kauno tarpukario architektūroje lūžį. Įdomu tai, jog šis architekto E. Fryko suprojektuotas pastatas pasižymi stipriai redukuota puošyba, kuri visiškai nebūdinga paties architekto kūrybai (galime prisiminti neoklasicizmo dvasia alsuojančius dabartinius Kauno filharmonijos rūmus). Tuo pat metu būtent 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių sandūra byloja apie rimtus Lietuvos architektūros diskurso pokyčius, kai nuo istorizmo tendencijų gręžiamasi link tarptautinio stiliaus – moderniosios architektūros.
Stabtelime miesto žemėlapyje architektūriniu spaudu nepažymėtoje vietoje. Tai – tiesiog šv. Gertrūdos bažnyčios pasakojimo dalis. Jaunesnioji karta neatsimena, o vyresnioji galbūt primiršusi planus 1987 metais iš Gruodžio g. pusės statyti komunistų partijos skyriaus pastatą, kuris uždengtų bažnytėlę. Istorija tikrai verta tiek gilesnio profesionalų, tiek ir visuomenės dėmesio. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis kartas, kai visuomenė, tuo metu inspiruota Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, nulėmė kultūros paveldo objekto likimą, užkirsdama kelią kito pastato statybai. Viena vertus, ši istorija žymi progresyvią „nuo monumento link bendruomenės“ paveldosauginę paradigminę slinktį, kita vertus – papildo ir nematerialiąsias pačios šv. Gertrūdos bažnyčios prasmes. Šiuo atveju grįžtame prie naratyvo tematikos, kuria buvo pradėtas šis straipsnis ir pati ekskursija: visuomenė nusprendė pati ėmėsi rašyti miesto istorijos. Vėliau Lietuvoje panašus visuomeninis judėjimas pasireiškė tik protestais prieš kino teatro „Lietuva“ uždarymą.
Toliau – Centriniai pašto rūmai Laisvės alėjoje – „tautinio“ ir tarptautinio stilių dermė Lietuvos tarpukario architektūroje. V. Petrulis čia išskiria ne tik architektūrinę – kompozicinę progresiją, bet kalba ir apie Laisvės alėjos tapsmą Europos valstybės lygio centrine gatve, pabrėždamas tuo metu itin aukštus pastatus, kaip Paštas ar Pienocentras. Paradoksalu, tačiau vienas KAF renginių – diskusija „Aukštybiniai pastatai Kaune: mada ar būtinybė?"– kaip tik buvo skirta minėtųjų objektų problematikai Kaune.
Ateiname prie minėtojo „Bokšto“. Čia kyla tam tikri ginčai dėl paveldosauginio korektiškumo statyti būtent tokį pastatą, būtent šioje vietoje. Bandau paaiškinti, jog „Bokštas“ šiuo atveju yra tas pats „Perkūno“ namas, tik kitos epochos ženklas. Tokių agresyvių pastatų atsiradimas strateginėse vietose iliustruoja neoliberalios ekonomikos amžių, kai ši, it kieminėjantis valdovas, įvairiuose pasaulio urbanizuotuose kampeliuose palieka savo atributus. Kita vertus, šis pastatas atspindi ir poindustrinį miesto tapsmą.
Paskutinėje ekskursijos stotelėjė – prie „Žalgirio“ arenos – pasisako abu ekskursijos gidai. Tiesa, mūsų nuomonės kiek išsiskiria, bet prie išvadų prieiname tų pačių: tai – vienas unikalesnių tokio funkcinio tipo pastatų Europoje. Nors „Žalgirio“ arenai būdinga stilistinė eklektika, visgi galima kalbėti apie unikalią pastato formą. Galbūt šis objektas bus vienas iš tų, kurie ateityje papildys oficialiąją Europos architektūros istoriją.
Ekskursijos „Progresyvioji Kauno architektūra“ tikslas – išjudinti diskusijas apie paveldosaugą, paskatinti visuomenę ir profesionalus plačiau kalbėti ir mąstyti apie savo gyvenamosios vietos istorijas. Progresas šiuo atveju turėtų būti suvokiamas kaip raktinis žodis naratyvui apibūdinti: kiekviena vietovė ir jos žmonės siekia kurti patrauklesnį, geresnį ir tobulesnį pasakojimą apie save.
Renatos Kilinskaitės nuotraukos