Kaunas iki fortifikacijos (tarp faktų ir įdomybių) 6
Nuo seniausių laikų Kaunas iš kitų Lietuvos miestų išsiskyrė savo istorija. Dar Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) karalius Henrikas Valua (1551-1589) pavadino Kauną Respublikos puošmena.1 XVI a. viduryje – XVII a. antroje pusėje jo gyvavimo laikotarpis istoriografijoje įvardijamas kaip ,,Kauno respublika“ – tai atspindi savivaldos, miestiečių dalyvavimo miesto gyvenime ir valdyme kokybę, kurios siekė kiti Lietuvos miestai.2 Tad nereikia stebėtis, jog ir architektūriniu atžvilgiu Kaunas patyrė tiek žalingos, tiek naudingos įtakos, kuri iki šiol jaučiama miesto kraštovaizdyje. Šios metamorfozės atsiskleidė per gana trumpą laiką 1795 – 1861 m., kai žlugus ATR Rusijos užimtose žemėse prasidėjo miesto planavimo kaita. Tačiau ar tikrai užkariautojai tik griovė, kaip dažnai bando įpiršti lietuviškoji istoriografija? Kaip atrodė Kauno miestas tuo metu, kai pasikeitė galios pusiausvyra, kaip jį apibūdina liudininkai? Visa tai pabandysime atskleisti šiame straipsnyje.
Baigiantis XVIII a. miestas ėmė prarasti buvusią svarbą ir po truputį tapo nuošalesniu Rusijos imperijos provincijos miesteliu. 1795 m. įvykus Trečiajam padalijimui, Lietuvos Užnemunė kartu su Kauno miesto dalimi kairiajame krante (Panemunė, Freda, Aleksotas) atiteko Prūsijos karalystei, o likusi dabartinio miesto dalis Rusijai. Tačiau dar iki to laiko, prieš prasidedant 1794 m. sukilimui, lietuviai ir lenkai ypač rūpinosi blogėjančia savo valstybės padėtimi. Vienas tokių žmonių buvo garsus diplomatas grafas Mykolas Kleopas Oginskis (1765 - 1833), savo Atsiminimų apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos 1-jame tome aprašęs, kokios pastangos dėtos siekiant užgydyti žaizdas po II padalijimo, ir paminėjęs Kauną. Vienas opiausių klausimų - Torūnės ir Gdansko praradimas. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744 - 1797) siekė prisijungti Lenkijai priklausiusius Torūnės ir Gdansko miestus, kuriuose buvo sutelkta visa to meto jūrinė prekyba, tad Lenkijai grėsė visiškas nepriklausomos prekybos apribojimas. Šis klausimas buvo įtrauktas į vieną iš Prūsijos ir Lenkijos sutarties punktų, todėl pastaroji tam įnirtingai priešinosi, kreipdamasi pagalbos į Angliją ir Olandiją, kurios skelbėsi palaikančios žlungančią Respubliką. Tartis su šiomis valstybėmis buvo pasiųstas grafas M. K. Oginskis. 1790 m. gruodį jis atvyko į Londoną susitikti su Anglijos ministru pirmininku Viljamu Pitu jaunesniuoju (1759 - 1806). Rašoma, jog ministrui pirmininkui Torūnės ir Gdansko atidavimas Prūsijai neatrodė blogas žingsnis, maža to, V.Pitas netgi skatino nusileisti. M. K. Oginskis su juo susitiko du kartus ir būtent antrąją dieną, įėjęs į V. Pito kabinetą, išvydo ant stalo ištiestą žemėlapį, kuriame buvo pavaizduota Lenkija ir Gdanskas su jo apylinkėmis. Ministras pirmininkas pokalbį pradėjo taip: „Šįryt žemėlapyje pažiūrėjau, kur įsikūrę Kaunas ir Merkinė, – apie šiuos miestus mūsų pasiuntiniai, įvairiu metu siųsti į Lenkiją, atsiliepdavo labai palankiai, ypač apie Kauną, įsikūrusį dviejų laivybai tinkamų upių santakoje. Šiame mieste, kaip pasakojama, gausu gyventojų ir labai išvystyta prekyba, seni pamatai už miesto sienos mena keleto šimto namų egzistavimą, kuriuose, kaip manoma, gyveno daugiausia anglų bei olandų pirklių šeimų. Tai, kas buvo, dar gali būti atstatyta.“3 Pateiktos žinios apie miestą - bendrinės, tačiau parodo, kad Anglijos ministras pirmininkas vis dėlto apie Kauną šį tą žinojo ir vertino jo prekybinį palikimą, nešusį naudos ir patiems anglams. Tai greičiausiai susieta ne vien su viduramžiais, bet ir su XVII a. vykusia gyva prekyba grūdais.
Atidžiau patyrinėjus įrašą kyla klausimas, kokias pastatų liekanas, išlikusias iki XVIII a. pab., mini Anglijos parlamento galva. Nusakyta tik jų dislokacija ,,už miesto sienos“, tačiau galbūt turėti galvoje prie Kauno pilies buvę griuvėsiai ar kiti, iki mūsų dienų jau neišlikę pastatai? Taip pat neaišku, kodėl kalbėta apie tuose namuose gyvenusius anglų ir olandų pirklius, o vokiečiai neminimi.
Pačioje XIX a. pradžioje (1800 m.) Kaunas patyrė didelę nelaimę – gaisrą. Kaip mini politinis ir visuomenės veikėjas Vytautas Bičiūnas (1893 – 1943), gaisras kilo, regis, iš pirmosios Kauno žydų maldyklos (Jakšto gatvėje). Sudegė miesto trečdalis ir parapinė bažnyčia.4 Autorius užsimena, kad žinios paimtos iš Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801 - 1875) knygos, tačiau nepateikia nuorodų. Vienaip ar kitaip, M. Valančius apie tai irgi bus iš kažko girdėjęs, nes pats įvykių liudininku negalėjo būti dėl amžiaus (M. Valančius gimė 1801 m., t.y., 7 metai iki pirmosios ugniagesių komandos įkūrimo Kaune (1808 m.)). Be to, šaltinyje esama ir neatitikimo. Iš tiesų, parapinė bažnyčia visa nesudegė, o tik šiek tiek nukentėjo ir dar tais pačiais metais klebono P. Puciliausko rūpesčiu buvo pataisyta.5 Ši nelaimė miesto urbanistiniam veidui atsiliepė dešimteriopai.
Nuo III padalijimo iki 1861 m. miestai imti formuoti kitaip nei anksčiau. Prielaidas tam iš pradžių sudarė Rusijoje ir Prūsijoje galiojusi urbanistinių kompleksų statybos tvarka, o vėliau (nuo 1807 m.) – Lietuvos teritorijoje veikę caro valdžios juridiniai aktai. Dar 1785 m. Rusijos imperijoje įsigaliojo įsakas dėl gubernijų ir apskričių miestų statybos pagal planų projektus. Nuo 1795 m. jis turėjo būti taikomas ir Lietuvos miestams.
Planingai miestų statybai plisti Lietuvoje tam tikros įtakos turėjo 1817 m. imperatoriaus patvirtinti sudegusių miestų atstatymo nuostatai. Juos reikėjo taikyti ne vien valstybiniams, bet ir privatiems prekybos ir amatų centrams, kurie užsiliepsnodavo ypač dažnai. Tačiau planingai statybai trukdė nerangus šių juridinių aktų įgyvendinimas, specialistų trūkumas. Net pirmieji gubernijų ir apskričių miestų planų projektai ilgokai nebuvo parengti. Pavyzdžiui, Kauno planai buvo sudaryti tik 1823 m., o Kauno miesto plėtros planas patvirtintas 1847 m.
Urbanistiniai principai, pagal kuriuos galėjo būti iš pagrindų pertvarkomi ir plečiami Lietuvos miestai, išryškėdavo retokai ir dažniausiai tik didesnių teritorijų planų projektuose. Tai buvo vadinamieji ,,rusų miestų“ planavimo principai, perimti iš Vakarų Europos klasicistinės urbanistikos sistemos ir XVIII a. antroje pusėje Rusijoje savaip pakeisti. Lietuvos urbanistikoje jie pradėti taikyti XIX a. pradžioje ir skyrėsi nuo anksčiau taikytų principų bei jų išraiškos formų. XVIII a. pab. – XIX a. pr. Rusijos imperijoje pagal ,,rusų miestų“ planavimo principus buvo kuriamas dviejų tipų miesto plano karkasą sudarantis taisyklingas gatvių tinklas:
1. Iš dviejų arba trijų vėduoklės pavidalo pagrindinių gatvių ir tarp jų išvestų šalutinių, formuojančių taisyklingus kvartalus (Tverė, Jaroslavlis).
2. Iš stačiakampio gatvių tinklo su šachmatine tvarka išdėstytomis aikštėmis, kai kada plano kompozicijoje paryškinta platesne bulvarine gatve (Odesa, Kaunas).
Planuojant didesnę teritoriją būdavo naudojami abu taisyklingo plano tipai įvairiose miesto dalyse, kuriama bendra kompozicija (Sankt Peterburgas).6
Vilniaus civilinis gubernatorius 1803 m. uždraudė statyti namus ,,be plano“. Šis draudimas įsigaliojo ir Kaune. Tačiau iš tikrųjų pastatų projektus pradėta sudarinėti gerokai vėliau. Toks namų plano projektas atsiskleidžia XIX a. vid. Kauno naujamiesčio statyboje: 1850 m. pagal projektus buvo pastatyti tik 4 mūriniai ir 4 mediniai namai, o 1852 m. jau buvo parengti 43 mūrinių ir 44 medinių namų statybos projektai. Projektai turėjo būti sudaromi pagal ,,architektūros taisykles“, neatitikę šių ,,taisyklių“ ir kitų reikalavimų būdavo grąžinami pataisyti. Nuo 1809 m., išleidus atnaujintus dar XVIII a. pr. parengtų ,,pavyzdinių fasadų“ katalogus, buvo reikalaujama jais naudotis statant privačius namus. Namų planus galėjo parengti patys savininkai, tuo tarpu pritaikyti - tik pagal katalogą. Nurodymas pakartotas 1811 m., o 1812 m. parengtas ir išleistas antrasis ,,pavyzdinių fasadų“ katalogas. Manoma, jog Vilniuje, o drauge ir Kaune (1814 - 1834) ,,pavyzdiniai fasadai“ pradėti taikyti 1814 m. Pagal juos reikalauta statyti ne tik naujus, bet ir rekonstruoti esamus namus. Sąlygos savitam miesto vaizdui formuoti truputį pagerėjo 1858 m., kai buvo panaikintas reikalavimas vadovautis ,,pavyzdinių fasadų“ katalogais. Tačiau Kaune ,,pavyzdinių fasadų“ projekto buvo nepaisoma, ir tuometiniame Nikolajaus prospekte atsirado daug savitų pastatų.
Nors buvo parengti ir medinių, ir mūrinių pastatų ,,pavyzdiniai fasadai“, bet kataloguose pirmųjų buvo daugiau, tad medinė statyba miestuose labiau paplito. Tai rodo ir statistinė medžiaga, pvz., Kauno naujamiestyje 1812 m. surašyta 214 medinių ir 57 mūriniai, o 1857 m. – 1059 mediniai ir 182 mūriniai namai.
Kalbant apie Kauno architektūrą bei miesto planą XIX a. pr. reikia paminėti, kad miestas pradėtas sparčiai statyti jau XVIII a. pabaigoje: remontuojama rotušė, 1781 m. pradėta statyti monumentali dviaukštė austerija (užvažiuojamieji namai) Smetonos ir Gaipiotrovskos (dab. M. Daukšos) gatvių kampe. Kiek vėliau rekonstruoti Zabielų ir Chrapovickių rūmai rotušės aikštėje ir kt. Taip pat keitėsi gatvių tinklas. Išnyko kai kurios pakraščių gatvelės, atsirado naujų. Pvz., sujungus Rokitų (J. Gruodžio g. dalis) ir Didžiąją gatvę ties Dominikonų bažnyčia, atsirado beveik tiesi gatvė, besidriekianti Totorių vartų link; kelių kreivų gatvelių vietoje Ąžuolyno pašlaitėje, tarp naujosios austerijos ir Totorių vartų, susiformavo Smetonos gatvė.
Didžiausią XIX a. pr. sukrėtimą Kaunas patyrė Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto (1769 - 1821) žygio į Rusiją metu (1812 m.). Prancūzų (Napoleono kamerdinerio Konstano Veri (1778 - 1845), seržanto bei Garbės legiono kavalieriaus Adriano Žano Baptisto Fransua Burgonės (1785 - 1867), chirurgo barono Dominyko Žano Larė (1766 - 1842) ir kitų) prisiminimuose miestas aptariamas trumpais blyksniais, išskiriant armijos persikėlimą per Nemuną arba niokojimą grįžtant į Prancūziją. Įdomu, kad juose Kaunui įžeidžiamų epitetų nepastebima, kitaip nei Vilniui, kuris Neapolio karaliaus Joachimo Murato (1767 – 1815), pabėgusio iš apšaudomos sostinės į Kauno priemiestį, užrašuose minimas pašiepiamai:“Neturėjau jokio noro būti sučiuptas šiame myžpuodyje.“7
Nors prieš karą Kaunas nepasižymėjo išskirtine architektūra, tačiau šiam pasibaigus nuskurdo visai. Pavyzdžiui, 1812 m. pr. mieste buvo 271 namas, o praėjus prancūzams beliko apie 200. Atstatymas vyko lėtai: 1813 - 1816 m. pastatyti vos 5 namai, 1817 – 1823 m. – 6, o 1824 – 1828 m. – 7. Vis dėlto rusų valdžia, norėdama paminėti savo laimėjimą prieš Prancūziją, Rotušės aikštėje 1843 m. pastatė įspūdingą paminklą (minimą visų užsienio keliautojų kaip miesto įžymybę), kuris I pasaulinio karo metu buvo nuverstas kaizerio armijos.
XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaunas ėmė po truputį atsigauti, 1820 m. baigus tiesti Kauno – Suvalkų ir pradėjus Daugpilio – Kauno plentą (baigtas 1836 m.), padidėjo miesto komunikacinė reikšmė. Iki atsirandant šiam plentui, kaip savo atsiminimuose apie Didįjį kunigaikštį Michailą Pavlovičių (1798 – 1849) mini aukštas imperijos valdininkas grafas Мodestas Коrfas (1800 – 1876), kelias iš Varšuvos į Sankt Peterburgą eidavo per Kauną, Šiaulius, Mintaują į didįjį Rygos traktą.8 Dėl to 1829 – 1833 m. pastatyta 20 namų. Vienas žinomiausių pastatų, tiesiogiai susijusių su plentu, – arklių keitimo stotis, iki šiol stovinti Rotušės aikštėje. Jos architektas Žozefas Pusjė (1781 - 1821) mokėsi Paryžiuje, vėliau dirbo architekto pavaduotoju, o apie 1803 m. atvyko į Lietuvą. Stotis projektuota 1820 m., o statyta 1821 - 1828 m., kai kuriuos darbus prižiūrėjo architektas Lendze. Pastatas statytas vietoj XVII a. stovėjusios Kauno pinigų kalyklos. Aplink stotį būrėsi mūriniai, malksnomis dengti trobesiai, sandėliai, o viduryje – dar 1822 m. įrengtas šulinys. Patalpos išdėstytos dviem eilėmis, tarpusavyje jungėsi anfiladiškai. Pirmame aukšte glaudėsi po 5 krautuvėles. Stotis nebuvo tokia puošni kaip Utenoje ar Ukmergėje – tai, matyt, lėmė sklypo dydis ir kaimynystėje esanti Rotušė. 1836 m. šiuose pastatuose norėta įrengti valgyklą pravažiuojančiam imperatoriui. Planas patikėtas architektui Karoliui Podčašinskiui (1790 – 1860), tačiau šios minties buvo atsisakyta, nusprendus, jog pašto stotis valdovui priimti netinka, ir rezidencija įrengta pačiuose Rotušės rūmuose. Pagarba monarchui paskatino aikštėje buvusį senąjį turgų 1852 m. iškelti į dabartinę Steigiamojo Seimo aikštę (tuomet ten buvo vienuolių dominikonų laukai), kurioje jis išliko iki 1975 m. Beje, įdomus faktas, jog stoties savininkas Keleris buvo Prūsijos ministro pirmininko Oto fon Bismarko (1815 - 1898), kuris čia lankėsi 1859 m., draugas.9
1860 m. Kaune lankydamasis poetas Vladislovas Sirokomlė (tikrasis vardas Liudvikas Kondratavičius, 1823 - 1862) savo knygoje teigė, kad prie Rotušės aikštės gyveno gubernatorius, buvo kelios parduotuvės bei pora viešbučių. Kaip jau minėta, mieste dažnai lankydavosi imperatoriai Aleksandras I (1777 - 1825) ir Nikolajas I (1796 - 1855), tad Rotušės rūmuose jiems buvo įrengti kambariai. 1838 m. buvo pasamdytas žymus Lietuvos skulptorius Kazimieras Jelskis (1782 - 1867), kuris Rotušėje atnaujino stiuko lipdinius. Pasak bibliografo Aleksandro Ružancovo (1893 – 1966), „...caro kambariai buvo puikiai įrengti. <...> Sienos puoštos carų ir carienių portretais ir 2 veidrodžiais. Kambarį apšviesdavo didelis 16 žvakių sietynas. <...> Didelę rotušės salę puošdavo didelis laikrodis, pora dailių ,,postamentų“ kandeliabrams.“10 Toks puošnus įrengimas išsilaikė iki 1862 m., kai rūmai imti nuomoti Kauno klubui. Vėliau kambariai su visais baldais ir daiktais ėjo iš rankų į rankas tai vieniems, tai kitiems šeimininkams, kol galiausiai 1872 m. generalmajoras Čičerinas ir Zarasų ,,ispravnikas“ sugrąžino dalį pagrobtų Rotušės baldų, tačiau patys brangiausieji taip ir nebuvo rasti.
Ryškiausią architektūrinį suklestėjimą Kaunas išgyveno XIX a. penktajame dešimtmetyje. Gerokai sutankėjo pastatai, jie tapo kapitalesni ir aukštesni, taigi labiau išryškėjo pagrindinės gatvės. 1843 m. Kauną paskelbus gubernijos centru, parengtas ir 1847 m. patvirtintas miesto plano projektas. Beveik nepertvarkant anksčiau užstatytos teritorijos, Kauną numatyta plėsti į rytus tarp Nemuno vagos ir šlaitų iki Girstupio. Taip suplanuotos trys šachmatine tvarka išdėstytos stačiakampės aikštės ir viena platesnė bulvaro tipo gatvė. Išplečiamo Kauno plano pavyzdys buvo Odesos miesto centrinė dalis, kurios svarbiausias elementas buvo dvi aikštes jungianti platesnė Deribasovskajos gatvė. Pagal šį pavyzdį architektas Nikolajus Ikonikovas suprojektavo Nikolajaus prospektą (simboliška, tačiau 1859 m., čia apsilankius Aleksandro II (1818 - 1881) sūnui ir sosto įpėdiniui Didžiajam kunigaikščiui Nikolajui Aleksandrovičiui (1843 - 1865), prospektas sietas būtent su jo vardu). Tuo metu už miesto sienos buvo kapinės, kurių įkūrimo datą galime sieti su XVIII a. pr. švedų karu bei maro epidemija. Prie rytinės prospekto dalies glaudėsi kapinių koplyčia (nugriauta 1863 m.). Plečiant miestą senosios kapinės buvo iškeltos į Karmelitų kapinių vietą (dab. Ramybės parkas). Jau vėliau, 1862 m., pagal Kauno miesto projektinį planą abiejose prospektu sujungtose aikštėse buvo numatytos bažnyčios – dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje – katalikų, o aikštėje priešais miesto sodu paverstas kapines, ties skersine Malaja Sadovaja (dab. L. Sapiegos) gatve – stačiatikių. Tad toks projektas būtų pavertęs prospektą gerokai ištaigingesniu. Amžininkai mini, kad prospekte veikė žydų parduotuvės, o daktaras Teodoras Triplinas netgi prideda, kad tvyrančią tylą protarpiais sudrumsdavo kavalerijos pulko muzikavimas.
Įdomu, jog Kaunui imperatoriai Nikolajus I ir Aleksandras II negailėjo pagyrų. Ne ką kitaip miestas minėtas ir imperatoriaus Pavlo I (1754 – 1801), teigusio, kad „Kaunas turi būti toks, koks gali ir turi būti.“11 Tokie atsiliepimai, matyt, darė įtaką ir vėlesnių monarchų požiūriui. O štai Vilnius Nikolajaus I nemėgtas. Tą iliustruoja daktaro ir tikro XIX a. pr. kultūros šviesulio Stanislovo Moravskio (1802 - 1853) memuarų Keleri mano jaunystės metai Vilniuje pavyzdys. „Lietuvą dar jis [Nikolajus I – M.V.] galėjo pakęsti, bet Vilnius jam buvo atgrasus. <...> Kai tik imperatorius Nikolajus įžengė į sostą, jau niekuomet nebeslėpė savo akivaizdaus pasišlykštėjimo tuo miestu. <...> Dar ilgai visi kalbėjo, jog po 1831 metų sukilimo imperatorius Nikolajus, kai jam jau pabodo nuolatiniai Vilniaus jaunimo išsišokimai, <...> panoro rusišku įpročiu <...> Vilnių pavadinti Čiortogradu, nes rėmėsi kažkieno jam paslaugiai sugalvotu archetipu – lietuvišku žodžiu ,,velnias“.“12
Rusiją sudrebinus Krymo karui (1854 – 1856 m.), Kaunas vėl išgyveno pakilimą, mat tuomet jis tapo vieninteliu imperijos uostu, kurio negalėjo blokuoti priešų laivynas. Iki 1854 m. nutiestos pagrindinės gatvės, pastatytos husarų kareivinės, arklidės, kalėjimas. Iki 1855 m. naujoje miesto dalyje kasmet būdavo pastatoma vidutiniškai 24 pastatai. Ėmė ryškėti Naujamiesčio planas, kuris skyrėsi ir nuo ankstesnio rytinės dalies netaisyklingo plano, ir nuo stačiakampio Senamiesčio centro plano. 1858 m. Kaune lankęsis žinomas rašytojas Teofilis Gotje (1811 – 1872) savo užrašuose apie Kauną atsiliepė proziškai.13
Iki 1855 m. Naujamiestyje pastatyti 183 namai - 53 mūriniai ir 130 medinių. Kai kurie architektai, kaip minėta anksčiau, ne visada kopijuodavo ,,pavyzdinius projektus“, jie sukūrė ir įdomesnių pastatų, pritaikytų vietos sąlygoms.
Geromis proporcijomis, kompozicija ir formų įvairove pasižymi Kauno gubernijos namų projektai, sukurti architekto Semiono Gorskio, 1843 m. parengusio I. Balšono namo Kumelių g. projektą. Tai dviaukštis pastatas, kurio centre išryškinta portiko imitacija, sukomponuota kaip būdinga ampyrui. Jis taip pat užsiėmė ir rekonstrukcijomis. Žymesnė jų – 1844 m. dviejų augustijonams priklaususių namų Vilniaus g. 20 ir 22 rekonstrukcijos projektas. Nuo ketvirto dešimtmečio S. Gorskis užsiėmė Kauno naujamiesčio miestiečių namų statybomis. 1857 m. buvo parengtas miestiečio V. Gartvicho namo projektas, kuris gali būti laikomas vienu iš Kauno naujamiesčio mažaaukštės architektūros pavyzdžių. Taip pat architektas suprojektavo nemažai kitų pastatų: bajorės T. Kovalevskajos mūrinį namą (1863 m.) Vilkomirskajos ir Petrovskajos gatvių kampe (Šv. Gertrūdos ir M. Daukšos g.), pirklio B. Verbeliunsko mūrinį namą Nikolajaus prospekte (1852 m.), titulinio patarėjo M. Gorskio mūrinio namo fligelį ir vartus Nikolajaus prospekte (1866 m.), pirklio M. Hausmano maldos namus Novaja g. (Maironio g.) (1864 m.), Jerovičių medinį namą Provijantnajos g. (K. Donelaičio) (1864 m.), pirklio Kopelianskio garo malūno priestatą Janovskajos g. (Jonavos g. ) (1865 m.).
Šiuo periodu statybomis užsiėmė ir gubernijos architekto padėjėjai, pavyzdžiui, Petras Ignatjevas (dirbęs 1850 – 1858 m.). Nepaisydamas ,,pavyzdinių projektų“ jis statė namus, kuriuose jaučiama romantizmo įtaka. Jo suprojektuotų pastatų fasadams būdingi pusapskričiai bei sudvejinti langai - J. Peisacho namas (Meskupo g.). Kitas architekto padėjėjas – N. Timofėjevas (dirbęs 1846 – 1860 m.). Jo pastatai mažiau išraiškingi, panašesni į tipinius, nors tiksliai jų nekartoja.
Kaune savo pėdsaką paliko ir žymiausias Vilniaus architektas Nikolajus Čaginas (1823 – 1909). Tai tas pats architektas, kuris Vilniuje suprojektavo Šv. Onos bažnyčios varpinę, kai senąją nugriovė generalgubernatorius Michailas Muravjovas (1796 - 1866). Kaune išlikę keletas jo pastatų, pvz., pirklio B. Monasevičiaus namas Kijevskajos g. (Gedimino g.) (1862 m.), kuriame iki 1892 m. veikė pašto kontora, o 1901 m. pastatą įsigijo Kauno bajorų draugija. Taip pat dabartinė Maironio gimnazija Gimnazijos g. Į naująjį pastatą 1863 m. buvo perkelta iš Kražių atkelta Kražių kolegija. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, gimnazija uždaryta, o jos kanceliarija perkelta į Smolenską. Dar vienas įdomesnis architektūros egzempliorius (jau po fortifikacijos) - bajorų Jacevičių mūrinis namas (1897 m.) Nikolajaus prospekto pradžioje. Jį projektavo architektas N. Andrejevas. 1907 m. namas pertvarkytas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę ir toks yra iki šiol.
Tad galima drąsiai teigti, jog Kaunas nėra vien tik pilka, neturinti jokio veido beformė erdvė, o savo statiniais bei istorija galintis kuo puikiausiai konkuruoti su Lietuvos sostine miestas. Žinoma, iki mūsų dienų kai kurie senieji architektūros paminklai neišliko, kiti negailestingai suniokoti rekonstrukcijos, treti pasmerkti lėtai nykti, nesirūpinant paveldo išsaugojimu, tačiau apie juos visus (arba apie kiekvieną atskirai) būtų galima parašyti ne vieną įdomią publikaciją.
Keletas Kauno fortifikacijos bruožų tarp praeities, dabarties ir ateities
Fortų statyba (1882 m.) pakeitė Kauną tokiu pačiu mastu, kaip ir Paryžių barono Žoržo Eženo Hausmano (1809 – 1891) projektas (1860 m.).14 1873 m. imperatorius Aleksandras II nutarė pradėti stiprinti vakarinę imperijos sieną, o Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove. 1879 m. liepos 7 d. pagal projektą miestas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2 – 2,5 km atstumu) ir 9 baterijų žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai bei įvairūs įtvirtinimai. Tvirtovės statymas ne tik neleido miestui plėstis, bet ir draudė statyti aukštesnius pastatus. 1911 m. buvo parengtas, o 1912 m. patvirtintas naujas milžiniškas tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį numatyta pastatyti dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, slėptuves. Šis gynybinis – fortifikacinis žiedas turėjo apjuosti visą miestą su senaisiais įtvirtinimais ir paversti jį nenugalimu bastionu. Tačiau, nepaisant visų sumanymų, Kauno tvirtovė vokiečių armijos per I pasaulinį karą buvo užimta per vienuolika dienų, bombarduojant ,,storosiomis Bertomis“. Tarpukariu tušti fortai tarnavo Lietuvos kariuomenei, juose buvo įrengti gyvenamieji butai, archyvas, kalėjimai. Per II pasaulinį karą juose veikė mirties stovyklos, o po karo įsikūrė sovietinės karinės bazės. Po 1990 m. fortai buvo palikti toliau griūti, išskyrus IX fortą, kuriame nuo 1959 m. iki šiol veikia muziejus, pristatantis hitlerinės bei sovietinės okupacijos ekspozicijas. VI forte 2012 m. planuota įrengti Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ekspoziciją, VII fortas sutvarkytas ir 2011 m. atidarytas lankytojams, jame vyksta karo istorinės rekonstrukcijos. Jis naudojamas kultūrinei, mokslinei, visuomeninei veiklai, kareivinių kazematuose kuriamos skirtingus forto laikotarpius atspindinčios muziejinės ekspozicijos.
2005 – 2007 m. įgyvendintas ,,Baltic Culture and Tourism Route Fortresses“ (BFR) projektas, pasak dr. Ingridos Veliutės, vienu svarbiausių tikslų išsikėlė parengti kultūros ir turizmo maršrutus, jungiančius Baltijos jūros šalyse išsibarsčiusias tvirtoves ir padedančius populiarinti valstybių periferijose esančias vietoves.15 Taip pat į Kauno apskrities archyvą iš Rusijos centrinio valstybinio karo archyvo Maskvoje buvo atvežtos aukštos kokybės Kauno fortų skaitmeninės tvirtovės planų kopijos, leidžiančios istorikams gilinti miesto fortifikacijos istorijos žinias. Kauno fortų statiniai įtraukti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir yra skirti viešajam pažinimui. Tad nuolat mąstoma, kaip dar labiau priartinti – įlieti – Kauno fortus į bendrąją miesto istoriją ir su jais supažindinti miestiečius bei miesto svečius. Juolab kad istorija, kaip mokslas, privalo išlikti nešališka: kai kalbama apie bet kurią epochą – atmesti ,,priešų“ ir ,,savųjų“ sąvokas ir į viską žvelgti grynai bendru aspektu.
1 Афанассьев Д . ,,Материалы для географии и статистики России. Ковенская губерния,“ Санкт – Петербург, 1861, 341 c.
2 Kiaupa Z. ,,Kauno istorija“ I T., Vilnius, 2010 m., 391 psl.
3 Oginskis M. K. ,,Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų“ I.T., Vilnius, 2007 m., 63 psl.
4 Bičiūnas V. ,,Kaunas 1030 – 1930”, Kaunas, 1930 m. 50 psl.
5Puzinas J.. ,,Iš Kauno bažnyčių istorijos” // Savivaldybė, 1928 m., Nr. 11, 15 psl.
6 ,,Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio“, II T., Vilnius, 1994 m., 209 - 211 psl.
7,,Napoleono armija Lietuvoje. Prancūzų prisiminimai“ sud. Everatt, J., Vilnius, 2011 m., 26 psl.
8 ,,Воспоминания вел. кн. Михаила Павловича о событиях 14 декабря 1825 г. (Записанные бароном М.А. Корфом)“, Москва, 2003 г., 360 c.
9Daugirdas T., ,,Kaunas vokiečių okupacijoje“ // Karo archyvas, 9 T., Kaunas, 1938 m., 159 psl.
10 Bičiūnas V. ,,Kaunas 1030 – 1930”, Kaunas, 1930 m. 97 psl.
11 Antanaitis K. ,,Kaunas XIX a. antrosios pusės literatūriniuose aprašymuose“ // Kauno istorijos metraštis, I T., Kaunas, 1998 m., 93 psl.
12 Moravskis St., ,,Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818 – 1825)“, Vilnius, 1994 m., 245 psl.
13 Готье Т. ,,Путешествие в Россию“, Москва, 1988, 341, 343 с.
14 Kirkman E. ,,Haussmann's Paris. The Art History Archive – Architecture”, 2007.
15 Veliutė I., ,,Kauno tvirtovių metamorfozės XXI amžiuje” // Kauno istorijos metraštis, 10 T., Kaunas, 2009/10 m., 119 – 120 psl.