Apie tapybą, rugpjūčio vakarą ir kitus motyvus 3

pokalbis su tapytoja E.Balsiukaite-Brazdžiūniene
Kalbino ir parengė Nomeda Repšytė
www.kamane.lt, 2013-05-07

Balandžio mėnesį Meno mokykloje, Pelėdų kalne, senajame Žaliakalnyje, veikė kaunietės tapytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos darbų paroda.  Kartu su kuratoriumi, tapytoju Arvydu Martinaičiu autorė parodą „Tapyba” sudarė iš  ankstyviausiojo savo kūrybos periodo paveikslų. Kaune ši  menininkės 1991-1995 m. sukurtų tapybos darbų kolekcija rodoma pirmą kartą.

Elena (g. 1958 kovo 4 d. Žaliakalnyje) baigė Kauno meno mokyklą (tada – Stepono Žuko taikomosios dailės institutas, dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas). 1978 m. Studijavo Vilniaus dailės institute, kurį baigė metais vėliau nei  kiti jos grupės draugai.  Tuometinės instituto partinės nomenklatūros sprendimu  Elena pašalinta iš studentų 1988 m., kai buvo likę vos trys mėnesiai iki diplominio darbo gynimo. Elenos „nusikaltimas“ – nusirašinėjimas per valstybinį mokslinio (sic!) marksizmo egzaminą.  Sprendimą priėmusieji pridėjo prie jos „nuodėmių“ ir šelmiškas išdaigas, be kurių studentas nebūtų studentas, o studijų metai netaptų žaviu, legendines istorijas primenančiu gyvenimo tarpsniu.  Po metų Elenai buvo leista grįžti ir baigti institutą (diplominio darbo triptiko „Rugpiūtis“ vadovas Augustinas Savickas).  Privalomos mokslinio marksizmo disciplinos studijų tvarkaraštyje 1989 m. pavasario semestre nebebuvo.

Elenos studijų pabaiga ir savarankiško kūrybinio darbo pradžia sutapo su sovietinės okupacijos pabaiga ir Nepriklausomybės atkūrimu. Retai kada didžioji istorija  padaro tokią dovaną: kartu su studijų pabaiga suteikia ir visiškai naujų kokybinių galimybių pasinerti į neribotus intensyvius ieškojimus ir atradimus.  Elenai neteko tapyti dainuojančių traktorių ir raudonojoje ekstazėje alpstančių stachanoviečių ideologiškai aprobuotomis estetinėmis formomis, perteikti savo idėjas žiūrovui ezopiniais vaizdiniais. Neteko autorei eiti į kompromisus su savimi mėginant gauti sočius, bet ideologiškai nepriimtinus valstybinius užsakymus, o vėliau – versti viešai savo kailį į kitą pusę ir įrodinėti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“.  Po studijų pabaigos tapytoja iš karto pradėjo dirbti pagal savo pačios estetinę darbotvarkę, priimdama laisvus, savarankiškus meninius sprendimus. Autorė pasisveikinime su parodos lankytoju atvirai prisipažįsta: „Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad man gyvenime pasisekė.“

Apie Elenos savarankiškos kūrybos pradžią, apie pavykusio kūrybinio gyvenimo pirmuosius metus prieš beveik ketvirtį amžiaus kalbėjomės su ja parodoje „Tapyba“ balandžio 20 dienos popietę.

2013 metai – nusprendi parodyti darbus, kuriuos laikai pirmais svariais ir svarbiais savo, kaip tapytojos, kūriniais.  Jiems – apie 20 metų, ir toks laikotarpis yra tik lengvas istorijos kvėptelėjimas.  Šie kūriniai jau yra labiau  Tavo, kaip autorės, ar Lietuvos tapybos istorijos dalis?  Kodėl būtent tokia paroda ir kodėl  dabar?

Visų pirma, Kaune niekada tokios kolekcijos nerodžiau. Tik pavieniai darbai dalyvaudavo bendrose parodose. Man pačiai svarbu pamatyti ir parodyti, kiek aktualūs šie darbai yra šiandien, ar atlaikė jie laiko išbandymą.  Tai – modernistinė kolekcija, nes vėliau pradėjau krypti į tapybos, kaip tokios, konceptualizavimą. Ši paroda – tarsi įžanga į ateinančią mano parodą.

1989 m. baigei Vilniaus dailės institute tapybą.  Tavo laidos absolventai buvo pirmieji, kuriems negaliojo prievolė atidirbti sovietinei valstybei trejus metus „pagal paskyrimą“ darbe, kurio  niekas nei prašė, nei labai norėjo. Tuo metu jau buvo ir kiti pirmieji – pirmieji emigrantai su sovietiniais „zagranpasportais“, nelaukiantys žalių lietuviškų pasų.   Judėjimo,  pasirinkimo laisvė jau buvo, nors dar ne tokia ištaigi kaip dabar.  Tu pasirenki grįžti namo į Kauną. 

Kaunas buvo mano namai.  Kaune tuo metu buvo gausu stiprių ir aktyvių tapytojų, veikė grupė „PostArs“, o ir buvo toks pojūtis, kad viešame gyvenime daug kas keičiasi į gerają pusę.  Iš mano kurso niekas neemigravo nei studijuoti, nei dirbti.  Po studijų ir su jomis susijusių peripetijų tiesiog norėjau dirbti taip, kaip noriu, be ideologinių šarvų.  Man visada buvo svarbus visas Kauno istorinis ir kultūrinis kontekstas, tradicijos.

Be to, grįžti į Kauną privalėjau, nes sirgo tėvas.

Pradedantis savarankišką kūrybinę veiklą tapytojas turėjo susidėlioti ir praktinius reikalus: net ir turėdamas genialų sumanymą ir unikalią meninę viziją, tapybos nesukurs be porėmio, drobės, dažų, teptukų.  Rotušės aikštėje, kur dabar yra Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Meno parkas“, veikė dailininkų reikmenų parduotuvė. Tačiaut be LDS pažymėjimo į  siūlomas prekes galima buvo tik paspoksoti, bet jų įsigyti – ne.  Tuo tarpu Tavo darbai 1989-1992 m. jau rodomi grupinėse parodose, 1990 m.  surengi pirmą personalinę parodą tokiu pat pavadinimu kaip ši – „Tapyba“ – Kauno menininkų namuose.  Kaip atrodė šioji, labai medžiaginė ir apčiuopiama, jauno tapytojo gyvenimo dalis tuo metu?

Uždaras ratas: negali įstoti į Dailininkų sąjungą, nes nesi surengęs parodų, o kaip jas surengsi, jei neturi dažų, neturi medžiagų, nes jas parduoda tik Dailininkų sąjungos nariams?  Prisigalvodavome visokiausių dalykų.

Pavyzdžiui, Jonas Gasiūnas su studentais važiuodavo į Piterį, į gamyklą, pirkdavo dažus ne tūbelėse, bet gerus aliejinius dažus didesnėse skardinėse (gal kas nors „išnešdavo“ iš fabriko, gal buvo koks nors kioskas).  Palangos dailininkų kūrybos namuose buvo kioskas, kuriame dirbo malonios pardavėjos. Gal todėl,  kad į ten suvažiuodavo iš visos SSSR, jie gaudavo medžiagų, tad parduodavo dažus laisviau.  Jei kas nors važiuodavo į Palangą, įduodavome pinigų, nupirkdavo ir parveždavo.

O Kaune prisikabindavau prie ko nors, jau esančio LDS nariu, ir prašydavau, kad nupirktų medžiagų toje parduotuvėje.  Tiesiog kaulydavau.  Molbertą man nupirko a.a. Arūnas Vaitkūnas.  Jei nupirkdavo muziejus ar kolekcininkas iš parodos paveikslą, tada tikrai galėjai jau ir medžiagų nusipirkti, ir porėmių užsisakyti, nes ir kainos buvo nedidelės , nebrangiai kainavo. Maža tūbelė ochros kainavo 14 kapeikų, didelė – 40 kapeikų. 

Dar galiojo tokia tvarka, kad kiekvienam LDS nariui buvo paskiriami dažai; LDS gaudavo dažus ir paskirstydavo, kiek kuriam tapytojui kokių dažų priklausė. LDS tapytojų sekcijoje pagal pavardes sudarinėdavo sąrašus, kur paskirstydavo gautus dažus.  Būdavo, kad nereikėdavo kokių nors dažų.  Man dažų nupirkdavo LDS nariai, paskui mainydavom, perparduodavom.  Kadangi socrealizmas buvo vyraujantis stilius, buvo labai daug ochrų, rudų, anglų raudonų; šitų neišpirkdavo, tad juos galėdavai nusipirkti kaip laisvas pirkėjas.  Taip pat ir su drobe: tam tikras jos kiekis  būdavo paskirtas kiekvienam LDS nariui tapytojui. Kai kada jos irgi atlikdavo, kažkas kažkam ją atiduodavo.  Kažkaip turėjai suktis, verstis - tai buvo savaime suprantama.

Dailininkui reikia ir patalpos, jam neužtenka kompiuterio ir suoliuko Laisvės alėjoje su interneto prieiga. 

Iš pradžių dirbtuvė buvo mano bute Vilijampolėje. Vienas kambarys, gal 16 kvadratinių metrų, buvo dirbtuvė, o kitame kambaryje – aš, vyras Arvydas ir sūnus Kazimieras.

Štai paveikslas „Laiškai sau“ 1993 m. yra nutapytas  mano bute.  Ekspresionizmas neleidžia daug taisymų, bet ir gyvenimas savo suriktuoja.  Štai tu jautiesi jau prinokęs,  sūnus miega, dažai išspausti, jau sutarta, kad dabar 3-4 valandos priklauso man, aš dingstu iš buities. Ir staiga Arvydas ateina ir sako: „O žinai, dabar – krepšinio varžybos.“  Įsijungia mažą „Šilelį“, kuris stovėjo dirbtuvės kampe, ir žiūri krepšinį...  Bet aš vis tiek padariau šitą darbą vėliau.

Paskui gyvenimas taip pasisuko, kad Eugenijus Varkulevičius išvažiavo į Berlyną. Trumpam grįžęs užsuko pas mus į svečius ir pamatė, kaip mes ir tapom, ir gyvenam, ir vaikas tik pradėjęs vaikščioti. Jis pasakė: „Imkit raktus ir eikit dirbt.“  Taip mes su Arvydu Augio dirbtuvėje E. Ožeškienės gatvėje dirbome 6-7 metus.

1991 m. sukurtas  paveikslas „Čiuožėjas“. Beje, parodoje jis – vienintelis, vis dar turintis klasikinį paveikslo rėmą.  2012 m. dailės istorikei Kristinai Budrytei-Genienei sakei, kad šis darbas Tau yra programinis.  Kas nutiko jį tapant?

 Aš jo nekūriau kaip tokio, paskui pamačiau, kad viename darbe sujungti keli dalykai, keli motyvai.  Institute tapėme iš natūros: kažkas padėta, viskas aišku – tapai iš natūros. Šitame darbe yra kažkas iš natūros ir kažkas ne iš natūros, sujungti du skirtingi dalykai: ką tu matai, realus impulsas, ir paskui nerealus, susintetintas vaizdas, kuris atsiranda galvoj; kažkas pamatyta, kažkas pastebėta ir pridėta prie to realaus motyvo.

Baigusi Dailės institutą dar tapiau natiurmortus, tiesiog sudėtus ant palangės daiktus, tokias daiktų procesijas – kažkas stovi, kažkas guli.  Tapiau daiktų kontūrus, siluetus ant visiškai baltos drobės.  O po „Čiuožėjo“ natiurmortų daugiau nebetapiau.  Natūraliai atėjau prie to, kad gali greta atsirasti visiškai skirtingi dalykai.  Duosiu pavyzdį.  Temsta, tamsus kambarys, tu žiūri į langą ir matai, kas yra už lango, ir drauge matai, kas yra kambaryje.  Kompozicija tampa daugiasluoksnė: tapant kažkas susiniveliuoja ir dingsta, kažkas užaštrėja ir išryškėja.  Erdvė kažkur toliau, erdvė čia esanti ir dar vidinė erdvė, ir motyvai vienas ant kito sugula.

Paminėjai 1993 m. kūrinį „Laiškai sau“, kuris turi tiesioginių sąsajų su Henriko Radausko poezija, eilėraščiu „Laiškai sau pačiam“ iš Čikagoje 1950 m. išleisto poezijos rinkinio „Strėlė danguje“.  Eilėraštis prasideda taip: „Vos liesdamas daiktus ir žmones, / Aš laikausi pats už savęs / Ir einu be dangaus malonės / Per pasaulio gatves.“ Elegantiškoje radauskiškoje strofoje, manau, nusakytas ir bendras Tavo kūrybinis principas, kūrybos metodologija: supantys žmonės ir visai greta esantys daiktai , autorius, kaip individas ir kūrėjas, platusis kultūrinis-sociologinis mūsų gyvenimų kontekstas – visa tai menininko dėka susitinka konkrečiame kūrinyje.

Tokį kūrybos metodą diktuoja pats gyvenimo būdas.  Kartais menininkai sako, kad eina į dirbtuvę iš ryto kaip į darbą.  Niekada neturėjau tokios galimybės – kokią nors temą nuosekliai studijuoti, perteikti, analizuoti, kad ji eitų iš darbo į darbą kokia nors seka. Tiesiog tada nebuvo tam laiko. Taip gyvenu ir šiandien.  Kažkada norėjau, svajojau panagrinėti vieną temą, padaryti ekspoziciją, kuri būtų labai tolygi.  Kaip dabar suprantu, norėjau ateiti iki labai konceptualių dalykų, bet gyvenimas taip suriktavo, kad nepriėjau. Ir tiek to, taip ir turi būti.

Žiūrovą prie įėjimo pasveikinančiame tekste teigi, kad menininkui  itin svarbu surasti savąjį motyvą.

Esu susidūrusi su tokiu dalyku, kad menininkas nesuformuluoja sau motyvo. Gali būti abstrakti tapyba, bet ir abstrakcija kyla iš konkretybės, iš konkrečių atspirčių. Būna taip, kad autorius nemoka, negali susirasti sau motyvo, net iš gamtos. Man tai  neįtikėtina. Tada jis pradeda nusirašinėti nuo kitų; bet kai kuriems tas yra labai natūralu, jie ieško sau motyvų kitų paveiksluose, o ne poezijoje, ne muzikoje, ne toje perkurtoje realybėje, kitaip sakant, kultūroje.

Buvo dailės istorijoje tokių dalykų.  Picasso nenorėdavo niekas įsileisti į dirbtuvę, nes jis nuvalgydavo grietinėlę nuo torto, visus papuošimus be jokių skrupulų, ir iš to padarydavo daug savo variacijų.  Taip, labai  svarbu surasti savo motyvą įvairiausiomis prasmėmis.  Labai svarbu sukurti savo plastinį ženklą, suformuluoti jį kaip mintį, sukonkretinti.  Tegul apie tai daug kas yra mąstęs,  bet tu suformuluoji savąjį.

Grįžkime prie vienas ant kito sugulančių motyvų, kurie yra ne tik techninės kompozicijos, bet ir kūrinio prasminės architektonikos dedamosios.  Tarkime, 1991 m. paveikslas „Vakaro keleivis“.  Na, lietuviško kaimo peizažas per vėlyvojo ekspresionizmo potėpių prasmingumą ir koloristikos mistiką.  Taip matant kūrinys tėra tik dar vienas aras tuose  tokios pakraipos mūsų tapybos hektaruose.  Žiūrovas vargiai atspėtų, kad paveiksle yra ir diena, viena svarbiausių  1985-1992 m. Lietuvos, Europos, pasaulio istorijoje, dėl kurios pasaulis šiandien yra būtent toks, o ne kitoks, koks buvo 1922-1991 m., kai egzistavo  politinis monstras  SSSR.

Labai įstrigo ta diena (1991 m. rugpjūčio 19 d. – N.R.), kai sužinojome, kad Maskvoje vyksta pučas, karinis perversmas, kad neaišku, kaip mūsų gyvenimas pasisuks.  Kaime buvau, tapiau.  Mano a.a. teta, pas kurią buvau, klausė: „Kaip dabar reikės daryt?  Bulves reikės kast ar nereikės?“ Raminom, kad patys ateis ir nusikas, jeigu ateis. Teta nerimavo, liepė man neleisti vyro Arvydo į Vilnių. Bet kaip galima būtų buvę neleisti,  jei būtų organizavę savigynos būrius... Labai gražus rugpjūtis buvo, šiltas vakaras, ir tas peizažas man nuo vaikystės įstrigęs. Tapau, ir mano dėdė su dalgiu pareina.  Ir viską padariau taip, kaip ten buvo.  Štai tau ir istorija, štai tau ir motyvas.  Nežinau, kas čia svarbiau, nes nepavaizduota, neparašyta, kad vyko pučas, o mano reakcija į tą dieną buvo tokia.

Taigi kiekvienas Tavo kūrinys turi daug didesnius prasminius sluoksnius, nei žiūrovui prieinama per tiesiogines neurologines sensacijas ar per taupius kūrinių pavadinimus.  Šitoje ekspozicijoje yra 1993 m. nutapyti „Trys atodūsiai“, kuriuos galėtume priešpastatyti įrėmintam „Čiuožėjui“,  ir parodoje jie abu žiūri tiesiai vienas į kitą.  Sprendimas  sudėlioti vieną paveikslą trijose savarankiškose plokštumose, neabejotinai, irgi neatsitiktinis, ne grynai formalus kūrėjo gestas.

Paveikslo idėja buvo kontekstas. Šv. Jurgio bažnyčioje tuo metu buvo atliekami polichrominiai tyrimai, ir kilo mintis surengti parodą „Kontekstas“ bažnyčioje, iš kurios ką tik buvo iškraustytas sandėlis.  Kūrinys turėjo būti vertikalus, rodomas ant kolonos.  Plastinis sprendimas atsirado iš analogijos: susižeidi pirštą ir jį subintuoji, o paskui ateina laikas keisti tvarstį, nusivynioji, ir lieka kraujo taškas, kuris atsispaudžia keliose vietose, panašiais intervalais. To darbo idėja buvo tokia: kūrinys yra tarsi išvyniotas tvarstis, rodomas ant kolonos. Aš asmeniškai šį darbą labai vertinu, man jis yra vienas  įdomesnių mano ankstyvesnių kūrinių. Labai gerai atsimenu, kad tai buvo per šv.Velykas, nes per jas vienos dienos yra užimtos, kitos laisvos, gali tapyti.  Paveikslas nutapytas per du seansus, jis toks ir liko, neužbaigtas, bet nereikalaujantis užbaigtumo.

Vienas kūrinys parodoje  „Meilės laivas“ (1992 m.) kelia klausimą, kokios autoriaus unikalaus individualumo ribos. Nori ar nenori, bet bent trumpam prisimeni ir chrestomatinį Lietuvos XX a. pabaigos tapybos kūrinį, būtent Rimvido Jankausko-Kampo (1957 – 1993) „Juodą saulę“.  Motyvas – laivas – nėra perdėm lietuviškas, mes ne latviai, kurie negali nedainuoti apie laivelį.  Gal daug laiko su Kampu praleisdavote prie Vytauto parko sūpynių-laivelių?  Intriguojantis bazinio motyvo sutapimas dviejų labai savitus balsus turinčių tapytojų darbuose.

Tai beveik tie patys metai, kai jis nutapė „Juodą saulę“. Jei padėsi abu paveikslus šalia, matysi, kad abu darbai tikrai skirtingi, ir manęs tai neerzina. Daug kas daug kam ką nors primena. Kai įsižiūrėsi į kompoziciją, pačią tapyseną, pastatysi paveikslus greta, pamatysi, kad toli gražu jie nėra panašūs.  Nemeluosiu: prieš Amžinybę jaučiu atsakomybę.  Kai pakabinau darbą parodoje „Keturios“ Paveikslų galerijoje, Kampas atėjo pažiūrėti ir pasakė: „O!  Ir aš irgi panašų nutapiau“. Bet mes vienas kito nematėm. Paskui pavasarį Šv. Jurgio bažnyčioje  buvo paroda „Kontekstas“, ir jis išstatė „Juodą saulę“. Ten aš jį pirmąsyk ir pamačiau.  Tik tiek, kad motyvas tas pats – valtis.  Ryškios spalvos, daug kas iš mūsų po instituto taškėmės tomis spalvomis. Toks vaizdas, kad turėjome daug dažų.

Šitą darbą tapiau prie ežero Utenos rajone. Lauke tapiau, kaime, šiaurinėje pusėje, nuostabus apšvietimas, ir spalvą gali kelt, styguot.  Šviesa yra labai svarbi tokiam tapymui, ryškumui dieną, kai viską puikiausiai matai. O dėl to, jog kažką primena, aš nematau jokios problemos.  Galų gale, mes mokėmės vienam kurse, studijavome, galim būti kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi. Jei mūsų, tuo metu studijavusių ir tapiusių, darbus sudėtume draugėn, daug kas įžvelgtų tendencijų, panašumų.

Kitos tokios progos  pamatyti Tavo ankstyvuosius darbus vienoje ekspozicijoje Lietuvos dailės pasauliui teks laukti, matyt, ilgokai.  Ar įsivaizduoji, kokia Tavo šių darbų ateitis?  Ar ją planuoji?

Mano sūnus Kazimieras, būdamas gal dešimties metų, paklausė: „Mama, o ką tu darysi su tais savo paveikslais po to?“  Neklausiau, kas yra tas po to.  Atsakiau, kad gal jis ką nors darys, gal sudegins, gal kur nors padės.  Nežinau. Mano dirbtuvėje yra stelažai, šie darbai juose sudėti.  Nėra jų beprotiškai daug, jie man netrukdo.  Kol kas jie būna ten.  Nieko negalvoju apie tai, absoliučiai nieko.

Ačiū, Elena, už pasakojimus.  Iki pasimatymo Tavo ir Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapybos darbų parodose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje birželio mėnesį.

 

Nomedos Repšytės nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*