Literatūra

Būtent taip dažniausiai jaučiuosi, kai su kolegomis literatais prieiname prie populiariosios literatūros temos. Kol rimtais veidais nagrinėjame rimtas knygas, jaučiuosi visai saugi ir rami dėl savo sielos. O štai jei užsimenu, kad skaičiau kokį romaniūkštį apie meilę ar detektyvą su trimis lavonais, jaučiuosi kalta.

Padorūs žmonės neskelbia, kad skaito populiariąją literatūrą. O jei ir išsiduoda, dar gali išsiginti, kad knygą pasiėmė iš bibliotekos ar skolinosi iš abejotinų draugų.

Bet kodėl, kodėl minios žmonių greitai virškinamą meilės romaną ar nesudėtingą detektyvą atsiverčia kur kas dažniau už gilų ir dvasingą svarstymą apie žmogaus vietą šiame pasaulyje? Kodėl dažniau renkasi nulaižytas ir iki skausmo pažįstamas lėkštas metaforas, o ne pagalvoti verčiančią ir neretai už vidutinį gerokai aukštesnio išsilavinimo reikalaujančią kalbą?

Nes populiarioji literatūra turi ir kitą vardą – pramoginė. Galima visą laiką būti užsivertusiam aukščiausios kokybės tekstais, bet kartais reikia tiesiog atsipalaiduoti tiek kūnui, tiek galvai. Grįžus po darbo, pavalgius ir pamaitinus visus, kuriuos reikia, kartais norisi tiesiog pailsėti. Ir geriau žmogus tegu atsiverčia siaubo trilerį ar dar vieną Pelenės istoriją, nei varvina akis į penkioliktą neprofesionalų šokių konkursą. Aš irgi prieš miegą dažnai susigundau kokiu lengvu skaitalu – tai fantastika, tai detektyvu, tai kelionių proza. Ir nematau nieko bloga. Nebent tai, kad toks skaitymas atrodo menkavertis didiesiems literatams.

Nesudėtingos literatūros norisi ir tiems, kurie negali skaityti rimtos, sudėtingos, sunkiai ir reikliai kalbančios knygos. Tokie skaitytojai arba tiesiog neturi dovanos skaityti, patys matyti istoriją ir sugerti jos vertybes. Deja, tokių yra, bet ne visus reikia gelbėti.

Kitų tiesiog niekas neišmokė skaityti rimčiau. Arba atbaidė nuo klasikos ir moderniųjų šedevrų visiems laikams.

Pavyzdžiui, atbaidė mokykloje. Labai sunku suvokti, kad vaikas, kokioje septintoje klasėje skaitydamas K. Donelaičio „Metus”, juos nagrinėdamas po eilutę ir neretai verčiamas kalti mintinai, paskui norės skaityti. Ne, aš neturiu nieko prieš mūsų literatūros patriarchą, bet kiekvienam tekstui yra savo laikas. Gerai, kad dabar tai jau imta po truputį suprasti ir mokyklose – programa pamažu, lėtai lėtai keičiama ir į ją įtraukiama vis daugiau įdomių, skaitytojų amžių atitinkančių kūrinių.

Populiarioji, tai yra pramoginė, literatūra kaip tik ir yra ta grandis, kuri gali jauną skaitytoją atvesti nuo vaikiškos ar jaunimui skirtos iki aukštosios literatūros. Žinoma, net  ta “tarpinė” literatūra privalo būti kokybiška – vienadienių žvaigždučių biografijos ar prasti meilės romanai niekada neįvykdys misijos, bet jų ir tikslas kitas. Gera, verta dėmesio pramoginė literatūra turi būti parašyta sklandžia, turtinga ir įdomia kalba, pasakojimas turi būti įdomus ir  nepaleisti iki paskutinio puslapio. Tačiau tokie reikalavimai gali būti keliami visoms knygoms. Pramoginių kūrinių negalima, tiesiog bedieviška, lyginti su aukštąja literatūra. Vieną kartą perskaitomų ir paliekamų kūrinių tikslas toks ir yra: pamaitinti trumpalaikį pramogos, skaitymo poilsio poreikį ir jį pamiršti, o ne ieškoti veikėjų vidinio augimo, dramatiško atsivertimo ar gyvenimo tiesų. Ne. Detektyvas turi leisti skaitytojui pasijusti detektyvu (kaip vaikystėje), truputį jį pavedžioti už nosies ir padėti atsipalaiduoti. Lengva meilės istorija – nubraukti laimingos pabaigos ašarą ir pasijuokti prisiminus savo nuotykius. Viskas. Jokių gylių, tik istorija atsipalaiduoti. Iš prekybos centro konditerių juk irgi nereikalaujame desertų su tikraisiais triufeliais ir kitomis gėrybėmis.

Pastaruosius kelerius metus būtent pramoginė literatūra karaliauja perkamiausių knygų dešimtukuose. Ir, lietuviškos literatūros mėgėjų liūdesiui, tos knygos dažniausiai yra užsienio autorių. Tačiau nuodėmingieji, spjovę į aukštuosius skaitovus, gali pasidžiaugti, kad populiarioji literatūra Lietuvoje ima atsigauti. Teisingiau, įgauna antrą kvėpavimą.

Jau ir anksčiau turėjome šiokią tokią  pramoginę literatūrą – Ugnės Barauskaitės, Zitos Čepaitės, Andrės Eivaitės ir dar keleto kitų autorių romanai turėjo džiuginti. Pasiklausinėjau kaimynų ir kitų nuodėmingųjų „prastosios” literatūros skaitytojų – mažai kas, išskyrus literatus profesionalus, apie jas girdėjo. Vienintelė tikrai ryški tarp šių autorių – Jurga Ivanauskaitė. Tik klausimas, ar jos kūriniai skaitomi vien dėl to, kad įdomūs, skanūs ar kažkiek vertingi. Greičiau dėl įdomios autorės asmenybės.

O štai dabar pramoginė literatūra skaitytojams pateikė krūvą naujienų. Per keletą pastarųjų metų ir porą šių mėnesių išleistos net kelios lietuvių autorių knygos. Tačiau ne tai yra stebuklas – tylutėliai tautiečių pramoginiai kūriniai leidžiami jau senokai. Tačiau dažniausiai (išskyrus turbūt J. Ivanauskaitės ir galbūt Kristinos Sabaliauskaitės knygas) būdavo išlaikomas dvasingumas ir apie knygos pasirodymą nutylima. O dabar net keli autoriai ne tik pasakoja įvairias įdomias istorijas be perdėto dvasingumo ir įsitaisę patogiau nei Rūpintojėlis, bet ir drįsta tuos savo pasakojimus reklamuoti.

Reklama, padorių žmonių, kurie skaito aukštąją literatūrą, nuomone, knygoms yra nederamas dalykas. Gera knyga, turinti puikų siužetą, parašyta gražia, sudėtinga, tvarkinga ir paveikia kalba, kalbanti apie prasmingas ir gilias problemas ir reiškinius, pasak jų, savo skaitytoją suranda ir be priverstinio kišimo į geriausiųjų lentyną. Tik bėda, kad tokią knygą taip randa tik profesionalai ir tie, kam pastarieji ją rekomendavo. O didžioji skaitytojų masė, kurią taip nori apšviesti tekstų profesionalai, apie knygą dažnai nesužino visai.

Štai vienas literatūros kritikas buvo labai pasipiktinęs Andriaus Tapino knygą „Vilko valanda” knygų mugėje reklamavusiu dirižabliu. Jis net teigė, kad vien to užtenka parodyti, jog knyga nieko verta. Jos net neskaitęs.

Būsimuosius piktus kritikus nugirdau toje pačioje mugėje prieš Justino Žilinsko „KGB vaikų” pristatymą. Prisiskaitę universitete privalomos geros ir kokybiškos aukštosios literatūros, jie piktinosi, kaip geriausias mugės pristatymo laikas atiduotas kažkokiam pramogų rašytojui.

Knyga ne prekė, kad ją reikėtų reklamuoti, jėga brukti skaitytojui ir skambinti visais varpais, kad tuoj bus ir tęsinys, pasakytų jie. Kažkodėl visas pasaulis jau seniai suprato, kad knyga yra tokia pati prekė, tokia pati paslauga kaip bet kuri kita. Tai, kad rašytojas papasakoja istoriją mums, yra tokia pat paslauga kaip ir viešasis transportas. Autobusas veža nuo Klaipėdos iki Vilniaus, knyga nukelia į kitą supratimo, estetinio malonumo ar tiesiog elementaraus poilsio lygį. Tai taip paprasta.

Deja, jau praėjo tie laikai, kai rašytojai buvo gyvi tik vandeniu, duona ir savo didžiu dvasingumu. Dabar, liūdna tai ar nelabai, viskas yra prekė. Jei ji nepaskelbiama, lieka trūnyti lentynoje. Arba rašytojo stalčiuje.

Ir nereikia bijoti, kad dabar lietuviškų knygų rinka bus užversta pramogine literatūra ar grafomanija. Visada yra ir puikių šedevrų, ir maisto masėms. Čia iš tiesų kaip virtuvėje: yra kasdienės duonos – darbo tekstų, greito ir pigoko maisto – pramoginės literatūros, ir gurmaniškų, bet retų pietų – aukštosios literatūros. Ir kažkodėl niekas nesipiktina, kad visas  būrys picerijų mieste visais įmanomais būdais reklamuojasi, o prabangieji restoranai santūriai laukia gurmanų.