24 SERGEJAUS RACHMANINOVO PRELIUDAI PAGAL LUKĄ GENIUŠĄ 0

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2012-01-24
Lukas Geniušas

 J. S. Bacho „Gerai temperuotas klavyras“, V. A. Mocarto ir L. van Bethoveno sonatos – tai tik maža dalis fortepijoninių solinių kūrinių, itin dominančių profesionalius pianistus. Žinoma, kone kiekvieno jų repertuaras neapsieina ir be žymiojo romantizmo fortepijoninės literatūros tandemo: švelniojo F. Šopeno ir ekstravertiškojo F. Listo opusų. Skambina juos (kaip, beje, ir daugelį kitų) ir pianistas Lukas Geniušas, dar vasarą Kauno valstybinės filharmonijos klausytojus panardinęs į F. Šopeno 24 etiudų ciklą ir filosofiškai faustišką F. Listo sonatą h-moll. Šįkart šio pianisto ar tiesiog fortepijoninės muzikos gerbėjai galėjo pasidžiaugti kiek vėlesniu muzikos istorijos tarpsniu – 24-iais S. Rachmaninovo preliudais fortepijonui (op. 3, Nr. 2; op.23 Nr. 1-10 ir op. 32, Nr. 1-13). Šį ciklą Lukas Geniušas skambino sausio 17-osios vakarą Kauno valstybinėje filharmonijoje.    

Sergejus Rachmaninovas – rusų pianistas ir kompozitorius, dar vis romantikas, tačiau jau peržengęs dvidešimtojo amžiaus slenkstį. Vadinamas išraiškingu kompozitoriumi, S. Rachmaninovas buvo dar ir talentingas pianistas – anuomet  įvardijamas kaip vienas geriausių. Tad visai nenuostabu, kad įveikti šio kompozitoriaus opusus tampa iššūkiu ne vienam muzikantui. Juolab atliekant visą jų ciklą, kaip tai padarė L. Geniušas.

Apskritai groti ne pavienius kūrinius, o jų ciklu, nėra taip jau dažnai pasitaikantis  Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinys. Tačiau, regis, pianistas L. Geniušas tokį variantą itin pamėgo – tuo galėjome įsitikinti ir šįkart. Tiesa, vienu atsikvėpimu pagroti daug ypatingos technikos reikalaujančių kūrinių yra gana sudėtinga: ne tik technine ar fizine prasme – prireikia ir itin didelio susitelkimo ne tik repeticijų, bet ir koncertų metu. Tačiau klausantis L. Geniušo muzikavimo ne pirmą kartą kyla mintis, jog būtent didelė koncentracija ir ištvermė gali būti įvardyti kaip išskirtiniai šio atlikėjo bruožai: sėdęs prie fortepijono jis, regis, pamiršo viską ir   giliai pasinėrė į S. Rachmaninovo muziką. Pasinėrė ne tik pats, bet drauge panardino  ir klausytojus. Ne itin gausiai  Kauno valstybinės filharmonijos salėje susirinkusi publika nuo pat pirmo iki paskutinio akordo klausėsi užgniaužusi kvapą, nepaisant to, jog S. Rachmaninovo muzika nėra itin lengva, persmelkta gana sudėtingų `muzikinių struktūrinių audinių. Beje, neaptiksime čia  „saldžių“ melodijų, paglostančių širdį, tad panašu, kad S. Rachmaninovo preliudų ciklas tapo išbandymu ne tik atlikėjui, bet ir klausytojams.

Nevertėtų  pamiršti ir techninių bei meninių L. Geniušo gebėjimų, kuriuos pianistas įrodė laimėjęs ne vieną reikšmingą prizą tarptautiniuose konkursuose. Ištobulinti pasažai, tvirti akordai, sodri faktūra – visa tai išties žavi. Tačiau dar labiau paperka atlikėjo meninė branda. Būdamas dar gana jaunas, jis dažnai atsisako paviršutiniškų kūrinio interpretacijų, bandydamas įžvelgti gilias prasmes ir kiekvieną atlikti kaip mažytę muzikinę dramą. Tai daryti visai neblogai jam sekėsi ir šįkart – taip pat ir ieškoti savitos bei filosofiškos S. Rachmaninovo muzikos interpretacijos, kuri buvo santūroka: privengta maištingo, tačiau neretai išoriškai traktuojamo muzikos skambesio. L. Geniušas susitelkė veikiau į patį muzikos psichologizmą nei išorinį technikos demonstravimą, o tai, tiesą sakant, nudžiugino. Kaip S. Rachmaninovas kadaise ilgai brandino kiekvieną savo kūrinį, taip ir L. Geniušas, regis, brandino kiekvieno jų interpretaciją.

Po kone dviejų valandų S. Rachmaninovo muzikos publika plojo atsistojusi ir reikalavo iš L. Geniušo ne vieno biso. O pianistas, regis, grotų dar ir dar... Tad lauksime kitų jo pasirodymų, įspūdingų koncertinių programų Kauno (ir ne tik) koncertų salėse. Šįkart girdėjome S. Rachmaninovą, galbūt kitą kartą išgirsime ką nors iš XX a.  fortepijoninės muzikos repertuaro?


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*