FILMAS „NEMATOMAS FRONTAS“ APIE LIETUVOS PARTIZANINĮ PASIPRIEŠINIMĄ PRISTATYTAS NIUJORKE (Video) 1

Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2012-09-14
Jonas Ohman, prodiuseris Mark Johnston, kinematografas Mark Ryan

Pokalbis su filmo „Nematomas frontas“ („The Invisible Front“) kūrėjais vyko dviem etapais. Pirmąj kartą kūrėjai ir režisieriai -- Lietuvoje gyvenantis švedas Jonas Ohmanas, niujorkietis Amerikos lietuvis Vincas Sruoginis, amerikietis prodiuseris Markas Johnstonas ir kinematografas Markas Ryanas – dar nebaigtą filmą Lietuvos auditorijai pristatė pernai rudenį. Tada jų bandymas papasakoti apie pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje sulaukė itin šilto sutikimo.

Praėjusią vasarą padėtas paskutinis taškas, lieka laukti, kaip susiklostys filmo „Nematomas frontas“ likimas. Autoriai optimistai, jie tikisi, kad filmas sudomins ne tik su pasakojama istorija tiesiogiai susijusius lietuvius.

Per beveik ketverius metus, kuriuos praleido kurdami filmą, autoriai nemažai keliavo po Lietuvą, parsivežė daugybę vaizdo įrašų su neįtikėtinomis ir skaudžiomis istorijomis apie pokario pasipriešinimą  bei šiltų įspūdžių apie lietuvius.

 

Paskutinį kartą Lietuvoje apie kuriamą filmą girdėjome prieš beveik metus, kai jis buvo pristatytas Juozo Lukšos–Daumanto mirties metinių proga Kaune ir Vilniuje. Kaip sekėsi vėliau?

Jonas Ohmanas: Maždaug prieš mėnesį filmą  baigėme ir pristatėme Niujorke. Iki tol vyko postprodukcijos darbai, o tai  ilgas ir daug kainuojantis procesas. Filmas Jungtinėse Amerikos Valstijose parodytas du kartus: draugams, o paskui su filmų pramone susijusiems specialistams. Tikimės, kad kas nors iš jų susidomės ir norės filmą platinti. Mūsų tikslas -  kad filmas būtų matomas kuo platesnei auditorijai. Ieškome  platintojų užsieniečių. Filmas yra nepriklausomų kūrėjų darbas, patys atsakome už jo platinimą ir pateikimą: DVD, internetas, televizija... Manyčiau, kad Lietuvoje „Nematomą frontą“ pamatysite kitų metų pradžioje.

 

Kokių įspūdžių pasisėmėte iš filmo kūrimo proceso, bendravimo su Lietuvos žmonėmis?

Vincas Sruoginis: Kur beužeidavome, mus pasitikdavo geraširdžiai žmonės, norintys dalytis, duoti. Net ir nelabai turėdami kuo, jie ant stalo visada padėdavo maisto, kavos, arbatos. Tai juk taip lietuviška, o užsieniečiai maloniai nustebdavo.

Jonas Ohmanas: Filmuodami labai daug važinėjome po šalį. Pasitaikydavo, kad žmonės tiesiog atnešdavo degalų ir pripildydavo mašinos baką veltui.

Markas Johnstonas: Tiesą sakant, vieną dalyką supratau labai gerai: niekada nebaik cepelino. Palik lėkštėje nedidelį gabalėlį – kaip tik tiek, kad tau neįdėtų dar vieno (juokiasi).

Jonas Ohmanas: Žmonių geranoriškumas buvo akivaizdus ir jiems pasakojant istorijas. Juk mes ateidavome su kameromis, apšvietimu, mikrofonais, apversdavome jų namus aukštyn kojomis. O tie žmonės vis tiek šypsojosi pasakodami mums savo asmeniškiausias, tamsiausias paslaptis, kol apsiverkdavo... Jų poreikis papasakoti buvo toks didelis, kad šviesų ir kamerų jie tiesiog nematė – tik mus.

 

Kas turėtų pasikeisti Lietuvoje ir pasaulyje po jūsų filmo?

Markas Johnstonas: „Nematomas frontas“ turėtų padėti pasauliui suprasti, kodėl žmonės priešinosi baisiam žiaurumui ir trėmimams. Kaip amerikietis, manau, kad elgčiausi visiškai taip pat, jei kas nors ateitų, atimtų iš manęs šeimą ir ją kažkur ištremtų.  

Vincas Sruoginis:  Žvelgiant iš istorinės, kultūrinės perspektyvos, mano svajonė, kad suaktyvintume dialogą tarp Rytų ir Vakarų. Turi įvykti bent kelios dešimtys diskusijų – ir toli gražu ne visos malonios. Norėčiau, kad Lietuva būtų suprasta. Kaip Amerikos lietuvis, esu susidūręs su siaubingai iškreiptu įsivaizdavimu, ką reiškia būti lietuviu. Jie mūsų iki galo nesupranta, kliaujasi stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis.

Jonas Ohmanas: Vien filmo pavadinime yra daugybė sluoksnių. Pirmiausia tai buvo pogrindžio pasipriešinimas – vyko nematomas  karas. Kaip filme sakė Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenėje tarnavęs žmogus, – jiems buvo įsakyta tylėti. Galų gale Vakaruose nematomas, nežinomas karas. Niekas nežinojo, kas vyksta. Mūsų tikslas – padaryti Lietuvos praeitį matomą. Norėdami judėti pirmyn, tobulėti, turite patys žinoti savo istoriją.

Ar pristatę savo darbą filmų pramonės atstovams sulaukėte reakcijos? Kaip filmas buvo sutiktas?

Jonas Ohmanas: Filmas specifinis ir unikalus, nes šia tematika Amerikoje kalbėta labai nedaug. Ir tai jaučiasi – medžiaga nematyta, be to, pateikta  įdomiai, bent mes taip manome. Amato prasme filmas sutiktas tikrai su susidomėjimu. Tema yra sudėtinga, bet mes tai žinojome pradėdami filmuoti.  Pasižiūrėjus klausimų lieka mažiau, tačiau kiekvienam žiūrovui reikia rasti savąjį ryšį. Filmas, filosofiškiau šnekant, yra veidrodis, kur žmogus mato save ir savęs ieško: charakterio, pasaulėžiūros. Ir tai suvokti nėra lengva.

 

Filmą rodėte Kaune, Vilniuje, pristatėte užsienio auditorijai. Ar jaučiate kūrinio poveikį žiūrovui?

Jonas Ohmanas: Istorijos sklaida vyksta – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rusijoje... Mūsų filmas – ilgo proceso dalis. 

Tikrai manau, kad tai filmas, kurį galima žiūrėti šiandien, jis turėtų būti įdomus ir po dešimties metų – jis nėra vienadienis. O ir meilės istorija yra vienas iš geriausiai įsimenančių žmonėms dalykų.

Yra archetipiniai naratyvai žmonijos istorijoje:  neapsakoma ir stipri meilė tarp dviejų žmonių, kitu atveju – tarp žmogaus ir šalies. Kita tema – išdavystė. Drama, tragedija... Pateikdami bet kurį istorinį siužetą mes turime prisiliesti prie bendrų visiems žmonėms dalykų, kurie kartojasi kiekvieną dieną.

 

Minėjote, kad Vakarų žiūrovui sunku suprasti filmą, nes jis kontekste nemato savęs... Bendražmogiškos situacijos padeda atrasti kažką sau artima?

Jonas Ohmanas: Taip. Be to, mes padarėme pedagogišką, aiškią įžangą,  kada, kur ir kas įvyko. Ir įžanga, sakyčiau, yra vienas stipriausių filmo elementų.

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie tremtį: filme yra epizodas, kuris Vakaruose nesuvokiamas, svetimas  – kad kažkas ateitų į tavo namus, tave paimtų ir kažkur išvežtų.

 

Kaip šią skirtingo kultūros ir istorijos suvokimo problemą sprendėte „Nematomame fronte“? Kodėl jis turėtų paveikti Vakarų visuomenę?

Vincas Sruoginis: Labai gera dirbti su tokia komanda, kokia buvome: Markas primindavo, kad reikia paaiškinti dalykus, kurie man atrodė savaime suprantami. Pavyzdžiui, ankstyvoje mūsų filmo versijoje buvo medžiaga iš Jaltos konferencijos. Lietuviui tai puikiai žinomas įvykis, tačiau pamėginkite užeiti į kavinę Niujorke ir pasiteirauti, ar kas yra girdėję apie tokią konferenciją. Į jus nukryps tušti žvilgsniai. Dauguma amerikiečių net nepamena, kad Amerika ir Rusija buvo sąjungininkės.

Pasakojama istorija amerikiečiams turėtų būti įdomi  ir todėl, jog pasipriešinime dalyvavo ne armija, o vaikai, gimę laisvoje Lietuvoje, jaučiantys, kad tai, kas vyksta su jų šalimi, yra neteisinga, pasiryžę imtis veiksmų. Galbūt tai priežastis, kodėl istorija sudomino Marką Johnstoną ir Marką Ryaną. Jonas čia gyvena jau ilgai ir istoriją žino, aš užaugau ją žinodamas ir priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką.

Kita vertus, mes turime rusų draugų, aš pats užaugau su rusų vaikais – jie puikūs žmonės. Labai svarbu filme atsiriboti nuo ideologijos. Jei amerikiečiai matytų filmą, kuriame būtų kartojami kaltinimai rusams, jų reakcija būtų: „Velniop tai,  mano žmona rusė!“ Filmą jie tuojau išjungtų, išmestų ir niekada jo nežiūrėtų.

Markas Johnstonas: Stengėmės, kad filme būtų išgirstos abi istorijos pusės. Manau, filme daug visko, kas sudomins žiūrovą: išdavystė, meilė, kova už savo idealus, svarbūs sprendimai, kuriuos turi priimti. Net nužudyti brolį, įduoti draugą, išgelbėti savo šeimą, tačiau ištremti svetimą šeimą. Žmonės apskritai niekada neturėtų būti verčiami priimti tokių sprendimų.

Deja, tai universalu. Pasipriešinimas primestai svetimai valiai, okupacijai. Dabar stebime, kaip tai vyksta Viduriniuosiuose Rytuose, Egipte, Libijoje, Sirijoje... Istorija kartojasi.

 

Kokia Jūsų nuomonė apie kitus filmus, nagrinėjančius panašias istorines problemas?

Jonas Ohmanas: Man labai patiko filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Vis dėlto, žiūrėdamas lietuviškus filmus, irgi matau neišspręstą lietuviškos tapatybės ir jos pavaizdavimo problemą. Gerai, kad esama bandymų, dirbama, kuriama.

Žinoma, yra ir finansavimo klausimas. Tarkime, Švedijoje jaunas žmogus, norintis kurti, gali gauti geras (tiesa, ne auksines) sąlygas. O čia – tvarkykis pats.

Tačiau svarbu tai, ko pats išmokau kurdamas šį filmą: jeigu yra idėja ir žmogiški santykiai, visa kita - tik fonas, įskaitant pinigus, paramą.

Markas Johnstonas: „Sovietų pasaka“ man padarė milžinišką įspūdį. Galvojau: „Tai šis tipas, su kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu bendradarbiavo Didžioji Britanija ir Amerika, nužudė daugiau žmonių nei Hitleris?.“ Amerikoje Hitleris yra laikomas didžiu blogiu, todėl faktas apie Staliną buvo tikras akibrokštas.

Vincas Sruoginis: Esu matęs daug puikių lietuviškų ir europietiškų filmų, tačiau nuo Amerikos jus 50 metų skyrė geležinė uždanga, todėl mes augome visai kitoje aplinkoje, mūsų supratimas apie Antrąjį pasaulinį karą yra visiškai kitoks nei europiečių.

Pavyzdžiui, filmas „Katynė“. Būdamas Amerikos lietuvis žinau istoriją, manęs nestebina jame pasirodęs partizanas, tačiau amerikiečiai nėra nė tokio žodžio girdėję. Nenoriu pasakyti, kad filmas yra blogai sukurtas, – jis puikus, tiesiog skirtingos mūsų patirtys.

Kai panašius istorinius filmus kuria Baltijos šalių menininkai, dažnai mėginama kažką įrodyti. Jūsų filmas veikiau yra bandymas sovietinę istoriją „parduoti“:  įvilkti į dinamišką, įdomų apdarą. Kaip manote, ar būtų įmanoma taip dirbi lietuviams – savo istoriją pasauliui pristatyti ir apie skaudžius sau dalykus pasakoti įdomiai?

Jonas Ohmanas: Be abejo, ir tai yra vienas iš valstybės išlikimo pagrindų; sugebėti savo naratyvą pateikti pakankamai įdomiai. Imkime holokausto pavyzdį – tikrai be galo sudėtingas, skaudus atvejis. Lietuvoje jis tarsi ir pripažįstamas, bet jo lyg šalinamasi... Jeigu tu pats negali  šnekėti, už tave šneka kiti. Iš dalies tai ir mūsų atvejis – mes irgi esame tie „kiti“.

Be to, Lietuvos istorijoje viskas yra dviprasmiška. Svarbu suprasti, kad daug ką reikia supaprastinti ir nesustoti ties niuansais. Taip pat Lietuvoje niekas negali laimėti: tai tiesiog neįtelpa į istorinį naratyvą. Visi arba žūsta, arba pasiduoda, arba išduoda. Geriausiu atveju – stovi iki galo arba laimi labai didžiule kaina... Palyginkime su amerikiečių naratyvu – jame vyrauja vien laimėjimas. O čia laimėti negali, nes bus dar kažkas: šiandien tu iš savo kaimo priešą išvarai, bet rytoj vėl kažkas ateis.

Savo istorijas žmonės pasakojo ir po premjeros Lietuvoje. Kaip manote, ar taip yra todėl, kad lietuviai, norintys kalbėti apie savo šalies istoriją, kuri anuomet palietė beveik kiekvieną iš jų, turi mažoka progų tai padaryti?

Markas Johnstonas: Galbūt tai susiję su ta penkiasdešimtmetį trukusia sovietų okupacija, kuri varžė žmonių laisvę kalbėti apie savo istoriją? Tuomet tai turėtų pasikeisti metams bėgant.

Mums tai tik pasakojimas: aš nesu niekaip susijęs su stribais, partizanais ar smogikais – tai tiesiog įdomi, negirdėta istorija. Tačiau Rusijos įtaka, Lietuvos praeitis – visa tai labai sudėtinga, todėl lietuviai negali šia tema kalbėti be emocijų, o tai padaro dokumentikos šia tema kūrimą gana sudėtingą.

Vincas Sruoginis: Nesu tikras, ar mes sugebėtume sukurti tikrai paveikų filmą apie Amerikos istoriją, kadangi patys esame amerikiečiai.

Jonas Ohmanas: Čia gyvendamas pastebėjau, kad Lietuva stengiasi rasti savo vietą ir atsakyti į klausimus „Kas mes?“, „Ką turėtume daryti ir ko siekti?“ Dėl kažkokių priežasčių sudėtinga, be galo dramatiška Lietuvos praeitis nėra tai, apie ką galvojama. Dažnai girdžiu nuomonę, kad anuomet visi buvo vienodi, visi vienodai nusikalto. Patys lietuviai turi suprasti, kad ne, buvo ne taip – tai tapo akivaizdu 1990–aisiais. Ir visada buvo žmonių, kurie stengėsi, kad padėtis pasikeistų, net jei tai atrodė neįmanoma.

Mes galime atsiriboti nuo šios be galo sudėtingos istorijos ir pasistengti parodyti tai, kas mums atrodo svarbiausia. Vienas tokių dalykų Lietuvai yra žmogus ir jo asmeninis pasirinkimas: gali elgtis vienaip ar kitaip. Niekada nežinai, kur tai tave nuves, bet priimi sprendimus ir žiūri, kas bus.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*