Kovas

Gaio de Lima. Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

Aistringa samba ar ilgesinga bosanova – štai kas daugeliui pirmiausia suskamba ausyse  išgirdus žodį Brazilija. O juo labiau pamačius koncerto, pavadinto “Brazilijos karštis”, afišą. Tiesa, Lietuvos koncertų salėse gyvai atliekama braziliška muzika skamba retokai, o dar rečiau tenka pamatyti ją atliekančius brazilus, o ne santūrokus lietuvius muzikantus, susiburiančius lotynų amerikietiškos muzikos projektams. Tad “Brazilijos karštis” kovo 14-ąją buvo tikrai netradicinis įvykis, juolab kad braziliška muzika, nuspalvinta džiazo tonais, skambėjo akademinėje erdvėje – Kauno valstybinėje filharmonijoje.

„Brazilijos karščio“ koncerte skambėjo Gaio de Lima Quintet atliekama muzika, o ansamblio sudėtis – braziliška ir lietuviška: Gaio de Lima (vokalas, mandolina, perkusija), Vitoras Celestino (septyniastygė gitara), Remigijus Rančys (fleita, saksofonas), Mykolas Bazaras (kontrabosas, bosinė gitara), Darius Rudis (mušamieji). Žinoma, koncerto puošmena tapo charizmatiškasis multiinstrumentalistas Gaio de Lima, o atliekama buvo ne tik tradicinė braziliška muzika, bet ir originalios jo ir Remigijaus Rančio kompozicijos.

Egzotiški ritmai ir melodijos, įvilktos į džiazo apdarą, tąkart skambėjo veikiau ne karštai, o subtiliai ir švelniai, drauge užtikrintai bei profesionaliai. Tai buvo keistokas kultūrų susiliejimas, mat švelniai turėjęs skambėti santūriųjų lietuvių muzikavimas suskambo visai atvirkščiai. Gaio de Lima išties spinduliavo karštį, tačiau kiek kitokį, nei daugelis įsivaizduoja –  šįkart jis veikiau  priminė tingią popiečio siestą – vasaros pavėsio ramybę. Tokią atmosferą kūrė  aksominis Gaio de Lima balsas – ramus, švelnus, be jokio vibrato. O itin subtiliai gana tradiciškai atrodančios, tačiau mums neįprastos septynstygės gitaros stygas virpino Vitoras Celestino. Atsvara egzotiškajam subtilumui buvo lietuviai – pirmiausia užtikrinti Dariaus Rudžio būgnų pasažai, suteikiantys kompozicijoms stabilumo: stiprūs, tačiau kaip visuomet organiškai įsikomponuojantys į visumą. Kontrabosą su bosine gitara nuolatos kaitaliodamas Mykolas Bazaras buvo kūrybingas ir savimi pasitikintis – tarsi antrino Dariui Rudžiui melodiniais garsais, kartais paįvairintais improvizacijomis. Na, o scenoje vis kalbėjęs ir juokavęs Remigijus Rančys ansamblį papildydavo ir saksofonu, ir fleita, ir barškučiais, kiekvienu iš jų skleisdamas skirtingą koloritą: sodrias improvizacijas saksofonu ir švelnias melodijas fleita. Iš tiesų, džiugu klausytis ansamblio, kurio kiekvienas narys yra individualus ir įdomus, tačiau demonstruodamas savitumą neužgožia kitų. Visi kartu šie muzikantai geba išgauti unikalų skambesį.

Smagu, kad tąkart Gaio de Lima Quintet buvo gana įvairus: skambėjusi muzika nebuvo vienoda – nuo ramios nostalgiškosios bosanovos iki audringų džiazo improvizacijų, į programą įterpiant ir romantišką mandolinos bei septynstygės gitaros duetą. Beje, pats Gaio de Lima ne tik dainavo ir grojo mandolina, bet į rankas vis paimdavo braziliškus instrumentus – įvairius būgnelius ir itin egzotiškai atrodančią kavakinją – mažą brazilišką gitaros tipo instrumentą.

Atlikėjų teigimu, tai buvo pirmasis lietuvių ir brazilų muzikantų projektas, tad įgyvendinti jį nebuvo paprasta. Jau repetuojant išryškėjo pagrindinis lietuviško ir braziliško temperamento skirtumas – pernelyg skirtingai suvokiamas ritmas. Iš tiesų, grojant tai buvo jaučiama, tačiau ne visose kompozicijose ir ne taip stipriai, kad išgirstų ir neįgudusio klausytojo ausis.  Šiaip ar taip, kad ir kokie būtų skirtingi žmonių temperamentai, akivaizdu, jog vienokia ar kitokia jų sintezė mene tikrai įmanoma, o kartais gali būti netgi labai įdomi.

Klausantis „Brazilijos karščio“ Kauno valstybinėje filharmonijoje ramybės nedavė dar vienas klausimas: ar išties ši koncertų salė tinkama tokiai muzikai? Juk Filharmonija šiaip jau yra siejama su klasikine muzika, ir nors to, kas skambėjo, nedrįsčiau pavadinti pramogine muzika, vis dėlto ji nėra ir akademinė. Tokie apmąstymai kilo visai ne todėl, kad konservatyviai manyčiau, jog nevertėtų laužyti nusistovėjusių tradicijų – anaiptol. Juk į koncertą einama pasiklausyti muzikos, o ne tikrinti, kas tinka konkrečiai erdvei. Tačiau mūsų – Vakarų Europos – muzikinėje kultūroje vis dėlto nuo seno egzistuoja tradicijos ir tam tikros nusistovėjusios taisyklės, kurias pakeisti ar bent jau laisvai interpretuoti nėra taip lengva. Taip jau yra, kad džiazo muzikantams taikomi kitokie reikalavimai nei klasikinės muzikos atlikėjams. Vienas pagrindinių skirtumų – elgsena scenoje. Grojantieji džiazą paprastai laisvai juda scenoje, ne tik žvilgsniais ir ženklais, bet ir verbaline kalba bendrauja tarpusavyje ir su publika. Tuo tarpu skambant klasikinei muzikai su klausytojais dažniausiai bendrauja vakaro vedėjas, atlikėjai sėdi ar stovi savo vietose, nesikalbėdami, bendraudami tik sutartiniais ženklais. Tad ir per „Brazilijos karščio“ koncertą akademinė erdvė buvo šiokia tokia kliūtis sklandžiam vyksmui. Atlikėjai atrodė šie tiek įsitempę ir besijaučiantys nejaukiai, nors apšvietimu ir bandyta atmosferą padaryti šiek tiek mažiau įpareigojančią. Be to, publika tąkart buvo itin santūri – nors ir raginama šokti, dainuoti ar kitaip reikšti savo emocijas, ji sėdėjo tarsi klausydamasi simfoninio orkestro. Ir tikriausiai čia kalta visai ne publika, o pernelyg oficiali tokiam koncertui Kauno valstybinė filharmonija. Kita vertus, panašu, jog Kaunas neturi didesnių koncertų salių ar klubų, tinkamesnių tokiai muzikai. Tad, ko gero, kito pasirinkimo organizatoriai ir neturėjo.

Šiaip ar taip, koncerto erdvė nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis jo sėkmę ar nesėkmę. Muzika visada kalba pati savaime, nekreipdama dėmesio į išorinius nesklandumus. Svarbi ir žinia, kurią ji neša: šįkart ji buvo šiek tiek egzotiška, tačiau įspūdinga. Džiugu, kad nešta ypač nuoširdžiai – atitinkamai ir priimta. O jauniesiems lietuvių džiazo atlikėjams norisi palinkėti ne tik sėkmės, bet ir drąsos bei išradingumo rengiant egzotiškus ir profesionalius projektus.