Birželis

 Sulig vasaros pradžia jau šešioliktąjį kartą Pažaislio muzikos festivalis kviečia kauniečius ir miesto svečius klausytis klasikinės muzikos. Pagal giliai įsišaknijusią tradiciją ir šiemet, birželio 5-osios vakarą, festivalio atidarymo koncertas vyko Pažaislio vienuolyne, tradiciškai muzikuojant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, diriguojamam Gintaro Rinkevičiaus.

Jau lyg ir įprasta, kad pradedamasis festivalio koncertas publikai pasiūlo ką nors neįpareigojančio, vienaip ar kitaip siejamo su populiariosios muzikos pasauliu. Tokia festivalio koncepcija – pritraukti įvairaus skonio ir amžiaus publiką, klasikinę muziką išlaisvinant iš ceremonialumo grandinių. Stengtasi ir šiemet – galbūt net per daug: atidarymo koncerte skambėjo populiariosios muzikos klasika, į programą įtraukti ir šiuolaikiniai populiariosios komercinės muzikos opusai. Skambėjo Tinos Turner, Michaelo Jacksono, George'o Michaelo, Whitney Houston, Barbros Streisand ir grupės „Queen“ dainos, o šalia jų – Madonnos ir Lady Gagos kūriniai. Solo dainavo gerai žinomi atlikėjai Rosita Čivilytė, Donatas Montvydas, Sasha Song ir Vilija Pilibaitytė-Mia.

Klausiantiems, kur šioje programoje aptinkami klasikinės muzikos elementai, atsakymo teks ieškoti ilgai ir nuobodžiai. Ir tikriausiai jo neras - tai neva turėjo būti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, taip pat akademiškesne muzikos kalba parašytos populiariosios muzikos kūrinių aranžuotės. Tačiau teko nusivilti: klasikos renginyje tebuvo vienas mažas trupinėlis – ištraukos iš Rimanto Giedraičio simfoninės siuitos „Farewell to Michael“, paremtos M. Jacksono dainų motyvais. Šis kūrinys, nors ir ne visai akademinis, truputį priminė rimtąją muziką. Visa kita – gryniausias popsas, o aranžuotės simfoniniam orkestrui skambėjo kaip identiška dainų fonogramų versija, tik atliekama kitais instrumentais.

Įdomu būtų sužinoti tokio pasirinkimo motyvus: ar išties renginio programa festivalio organizatoriams pasirodė klasikinė? O galbūt pritrūkta fantazijos? Akivaizdu, jog programa nebuvo rengta specialiai Pažaislio festivalio atidarymui: birželio 4-ąją (dieną prieš) ji jau skambėjo Vilniaus paveikslų galerijos kiemelyje, pavadinta taip pat kaip ir viena žymiausių Tinos Turner dainų – „Simply the Best“ (liet. „Tiesiog geriausi“). Koncerto idėja – pritariant simfoniniam orkestrui atlikti žymius populiariosios muzikos opusus. Tiesa, dainos pasirinktos neatsitiktinai, tendencija akivaizdi – kiekvienas solistas rinkosi savo mėgstamo atlikėjo dainas, nebuvo išvengta ir tam tikro kopijavimo: Donatas Montvydas įkūnijo Michaelą Jacksoną, Sasha Song – George‘ą Michaelą, Mia – Lady Gagą, o Rosita Čivilytė rinkosi taip pat labai charizmatiškų asmenybių – Tinos Turner, Whitney Houston, Barbros Streisand – dainas.

Natūralu, jog kiekvienas bet kokio stiliaus ar žanro atlikėjas turi savo idealus, iš kurių mokosi, kartais tam tikra prasme ir kopijuoja. Pastaruoju metu gausu populiariosios muzikos koncertų, skirtų kokio nors žymaus atlikėjo ar grupės garbei. Vis dėlto tokiame kontekste žinomos dainos akivaizdžiai trukdė atsiskleisti solistų originalumui, nors ir neužgožė kiekvieno jų vokalinių gebėjimų. Deja, orkestras kokybe nepasižymėjo – aranžuotės buvo nuplagijuotos, tad stigo originalumo, be to, būta ritminių nesutapimų ir instrumentų grupių disbalanso. Gerokai kliuvo ir faktas, jog, be simfoninio orkestro, solistų, choro ir žavingų pritariančiųjų vokalisčių, scenoje buvo tik būgnai – jau pats muzikos stilius sufleruoja, jog nepakenktų ir keletas kitų populiariosios muzikos instrumentų. O bendrą skambesio kokybę gadino  ir blogas įgarsinimas.

Tiesą sakant, stebino ir klausytojų reakcija. Regis, solidžiai publikai popso fiesta labai patiko – po kiekvieno opuso aidėjo skambios ir ilgos ovacijos. Patiko visiems ir šokinėti, mojuoti bei ploti rankomis, tarsi vasarinėje diskotekoje „kam per trisdešimt“. Galbūt festivalis keičia savo koncepciją? Tokie pastebėjimai suponuoja mintį, jog klasikinė muzika Kauno muzikiniame gyvenime ima trauktis į paraštes. Vienas iš nedaugelio šio miesto klasikinės muzikos festivalių, kviečiančių rimtosios muzikos mėgėjus į neįprastas, tačiau jau tradicinėmis tampančias erdves, tampa pernelyg eklektiškas. Idėja klasikinę muziką pateikti atvirose erdvėse, laužant tam tikrus stereotipus (juk lyg ir įprasta, kad klasikinė muzika skamba specialiai tam skirtose koncertų salėse) ir atsisakant pernelyg didelio ceremonialumo, yra išties patraukli. Tačiau paklausius koncerto panašu, jog festivaliui kyla pavojus tapti panašiu į Kauno dienas ar kitus masinius renginius, orientuotus į kitokią publiką ir šiek tiek kitokias vertybes. Beje, pastarųjų kontekste, ko gero, ir „Simply the Best“ projektas būtų vertintinas kaip kur kas originalesnis ir profesionalesnis. Bet šiuo atveju riba tarp popso ir klasikos buvo per maža.

Muzikologas Lawrencas Krameris yra pasakęs, jog pastaruoju metu klasikinei muzikai jau skamba laidotuvių maršas. Pažaislio muzikos festivalyje tam tikra prasme jis nuskambėjo, tačiau neskubėkime laidoti šios muzikos rūšies – tas pats festivalis šią vasarą siūlo ir kitų, klasikinės ar bent jau akademinės muzikos koncertų, nors ne vienas jų jau yra skambėjęs anksčiau. Tikėkimės, jog ateityje klasikinės muzikos pasaulio atstovai ims mąstyti apie šios muzikos vertybes ir originalumo sąvoką, o Lady Gagos opusai skambės ne vienuolynuose, bet tinkamesnėse erdvėse.