Birželis

Parodoje "Po raudona žvaigžde"

S.Ušinsko plakatas

Kauno istorinėje prezidentūroje surengta paroda „Po raudona žvaigžde“: iš kino juostos aidi Justo Paleckio, Salomėjos Nėries balsai, iš portretų šypsosi Stalinas ir Leninas. Visa tai, į ką iš dabartinės nepriklausomybės ir laisvės aukštumos jau įmanoma žiūrėti ironiškai arba šiek tiek atlaidžiai, vis dėlto tvoksteli nemalonia tiesa: kai kurių menininkų patarnavimai politikai, ideologizuotai demagogijai, raudonoji agitacija yra 1940-1941 metų Lietuvos kultūros istorijos dalis. Ji dar neįvertinta, dar ne visai aiški, todėl reikalinga tyrimo ir diagnozės.

Parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė ėmėsi sociokultūrinės tiriamosios veiklos ir detalaus vienerių metų meno istorijos rekonstravimo, skatindama į brutaliai keičiamą ir besikeičiančią Lietuvos kultūrą, o šiuo atveju – į jos grimasas žiūrėti atviru ir apibendrinamu žvilgsniu. Lietuvoje dar niekada nebuvo parodų, atveriančių menininkų vaidmenį politinių lūžių laikotarpiais. Šios problematikos menotyros istoriografiją, nesižvalgydama į politinę konjunktūrą, savo moksliniais straipsniais šiuo metu papildo taip pat bene viena G.Jankevičiūtė.

Paroda „Po raudona žvaigžde“ – didesnio, keliems politiniams ir atitinkamai kultūriniams lūžiams skirto G.Jankevičiūtės mokslinio projekto „Lietuvos dailės gyvenimas 1939-1944 m.“ dalis.

Jau vien tai, kad paroda surengta pirmosios Lietuvos Respublikos aura apgaubtoje Kauno istorinėje prezidentūroje, suteikė viltį, kad po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo savo istorijos nebėgame, atminties neslopiname. Bet argi atidaryme nuskambėję nuogąstavimai dėl esą galimų kontraversiškų parodos vertinimų nereiškia, kad vis dar bijomasi savo istorijos, o vidinis cenzorius tebeveikia? Kaip tik todėl moksliškai parengtos sociokultūrinio pjūvio istorinės dailės parodos labai reikalingos.

Paroda „Po raudona žvaigžde“ chronologiškai apima vienerių metų laikotarpį - nuo 1940 m. birželio, kai Lietuva „įstojo“ į SSRS (Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga), iki sovietinę okupaciją pakeitusios nacių okupacijos 1941 metų vasarą. Eksponatai ir filmuota medžiaga pasakoja apie visų Lietuvos tautų ir pirmiausia meno ir mokslo inteligentijos naivių lūkesčių etapą, dalies menininkų atlapaširdišką atsidavimą komunistinei ideologijai, apie nesugebėjimą, pasidavus asmeninės gerovės ir pripažinimo iliuzijai, giliau analizuoti ir vertinti politinį blogį.

Parodoje demonstruojamas kuratorės ir parodos architektės Julijos Reklaitės parengtas kino kadrų montažas vaizdžiai atspindi, kaip vos per du mėnesius buvo sugriauta Lietuvos valstybė. 1940 metų birželio 15 dieną, SSRS kariuomenei įžengus į Kauną, raudonas valktis laisvai tautai tarsi užkrenta ant akių. Įvyksta neįtikėtino masto mitingai; kaip liudija džiugūs veidai, tik iš dalies – suvarytųjų mitingai. Ekrane judantys kino kadrai pasirodo įtaigesni už statiškas fotografijas ar skaitytus atsiminimus. Liepos 21-ąją vadinamojo Liaudies seimo posėdyje Lietuva skelbiama sovietų socialistine respublika. Rugpjūčio 3-iąja Lietuvos prašymas priimti į SSRS patenkinamas Maskvoje. Dar po mėnesio, rugpjūčio 24 dieną, priimta Lietuvos SSR konstitucija. Visa tai vyko už kelių žingsnių nuo Prezidentūros, Kaune, Valstybės teatre (dabar Muzikinis teatras). Parodoje eksponuotose nuotraukose matome, kaip keitėsi teatro fasado dekoracijos. Ypač iškalbinga viena: fasadas, padabintas pagrindinės sovietų marionetės Justo Paleckio gigantišku portretu ir saulės su raudona žvaigžde simboliu.

Žinome ne visus fasadų dekoruotojus, bet turėtume įsidėmėti vardus tų, kurie savo talentu, kad ir simboliškai, prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo griovimo. LSSR herbą pagal sovietinius standartus sukūrė pripažintas Lietuvos heraldikos žinovas Mstislavas Dobužinskis, LSSR prašymo priimti į SSRS deklaraciją tautiniais ornamentais išpuošė Lietuvos vaikų ir jų tėvelių pamilta grafikė Domicėlė Tarabildienė. Padedant dailininkams, Stalino saulei parvežti iš Maskvos buvo pasiruošta. „Stalino saulės parvežimas“ – tai ne dabartiniais laikais sukurta metafora, bet autentiški Justo Paleckio žodžiai, patetiškai ištarti Kauno geležinkelio stotyje, išvykstant į sovietijos sostinę su prašymu priimti Lietuvą į SSRS. Įsimintinas kino kronikos kadras, kuriame užfiksuota LSSR delegacija: saulės vežėjai susikaustę, veiduose įtampa. O jiems sugrįžus neįtikėtino dydžio mitingu Petro Vileišio aikštėje, pervadintoje Raudonosios armijos aikšte, prasidėjo priverstinis žygis į „didelę ir laimingą socialistinę ateitį“. Nors sovietų represijų mastas pasaulyje buvo gerai žinomas, atrodo, 1940 m. vasarą Lietuvoje dar niekas neįsivaizdavo lietuvių tautai parengto juodojo scenarijaus. Turbūt negalvota, kad primestos politinės doktrinos įgyvendinimas pareikalaus žmonių aukų, o visai neseniai buvusios laisvos tautos realybe taps staliniškojo Gulago archipelago kapinės.

Anonimas. Trikalbis (lietuvių, žydų, lenkų k.) rinkimų kampanijos plakatas „Ką anksčiau rinko ir ką renkame dabar“. 1940, Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka.

Parodos eksponatai ir taikliai parinkti tekstai iš anuometės spaudos atskleidžia tikrą proto ir emocijų sumaištį, sukeltą totalios sovietizacijos. Nestebina primityvi didaktika „Agitpropo“ (rusiško pavyzdžio agitacinės propagandos priemonių gamybos organizacijos) plakatuose, skubiai sudėliotuose pagal primityvią „anksčiau ir dabar“ schemą, aiški ir vulgarios satyros „Šluotos“ žurnale kilmė. 4 deš. kairiųjų dailininkų leista pogrindyje, ankstyvuoju sovietmečiu „Šluota“ tiesiog sužydėjo revanšo žiedais. Kai kurie dailininkai sąmoningai perėmė rusų agitacinės propagandos braižą, rėmėsi minios mąstysena ir aiškiai sutiko būti politikos įrankiu. Tokiais atvejais neįmanoma kalbėti nei apie sveiką humorą, nei apie estetiką, nei apie kūrybą apskritai. Bet gerokai stipriau šokiruoja knygų iliustracijos, tapyba, plakatai, kuriuose aiškiai jaučiamas rimtas ir sąžiningas dailininko darbas, jo talento dydis, neoklasikos formomis tebespinduliuojanti plastinio mąstymo kultūra. Valstiečio ir grėbėjos tipažai, Paryžiaus ir Niujorko pasaulinėse parodose (1937 ir 1939 m.) įkūniję Lietuvos – laisvo žemdirbių krašto idealus, dabar virsta rinkimų agitacijos paveikslais. Galima būtų guostis nebent Josifo Brodskio mintimi, kad „blogis, ypač politinis, visada yra prastas stilistas“. Tačiau kai politinis blogis įvelkamas į stilingą ir talentingai sumodeliuotą formą,  jausmų sumaištis - užtikrinta, įmanomas ir protų užvaldymas.

Antanas Gudaitis. Plakatas „Darbo žmogau! Balsuok tik už Lietuvos darbo sąjungos kandidatus“. 1940, Lietuvos nacionalinis muziejus.

Vytautas Kasiulis. Laikraščio „Komjaunimo tiesa“ reklaminis plakatas. 1941, Lietuvos nacionalinis muziejus.

Plakatams, laikraščių iliustracijoms kartais būdavo panaudojami dar nepriklausomoje Lietuvoje anksčiau sukurti dailininkų darbai. Žiūrovą tai trikdė, dezorientavo, kūrė įspūdį, lyg niekas esmingai nesikeistų. Per vienerius metus pakitusią Lietuvos situaciją gerai atspindi pašto ženklų istorija. 1940 m. antrojoje pusėje keletą mėnesių greta sovietinių cirkuliavo ir Lietuvos pašto ženklai. Paskui naudoti Lietuvos pašto ženklai su LTSR antspaudais. Parodoje eksponuojama keletas dviejų sistemų „persidengimo“ pašto ženkluose pavyzdžių ir įdomus bei svarbus istorinis dokumentas – 1941 metų pašto ženklų naikinimo aktas, saugomas Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Cenzūruotų pašto ženklų panaudojimas. Vokas su 1940 m. vasaros sovietiniais spaudais iš Vyginto Bubnio kolekcijos.

1940 metų rudenį atsirado valstybiniai užsakymai menininkams. Jie rengėsi Lietuvos kultūros dekadai Maskvoje, kuri neįvyko, nes prasidėjo karas. Nugalėjęs konkurse, Antanas Gudaitis pradėjo tapyti „Keturis komunarus“, Justinas Vienožinskis „Valstiečių mitingą“, Povilas Puzinas – „Žemės dalijimą valstiečiams“. Neįprastai didžiulės drobės, keliolikos figūrų kompozicijos, svetimos temos ir realizmo reikalavimas lietuvių dailininkams buvo nelengvi uždaviniai, tad apie jų meniškumą sunku būtų ir kalbėti. Sunkumus, su kuriais susidūrė socrealizmo pamokas pasišovę išmokti Lietuvos dailininkai, puikiai atskleidžia Leonardo Kazoko paveikslas „Kūlimas“, eksponuotas pirmojoje parodos salėje.

Marija Cvirkienė. "Bulviakasis". 1940, Lietuvos dailės muziejus.

Parodoje demonstruojami natūralistiški ir kartu siurrealistiniai Lenino ir Stalino portretai, nutapyti karaimų kilmės Vilniaus dailininko Bari Egizo. Veidai kruopščiai ištapyti, o drabužiai nejaukiai styro, tarsi po jais nebūtų kūno. B. Egizo portretai bene vieninteliai kūriniai parodoje, atitinkantys socialistinio realizmo dogmas. Leonardo Kazoko, Marijos Cvirkienės, Vlado Jankausko drobės darbo tema atspindi ankstesnės tapybos tradicijos tąsą. Būtų buvę įspūdinga akivaizdžiai pamatyti socrealizmo ir arsininkų, neoklasikų tradicijos kontrastą tiek tapyboje, tiek skulptūroje. Muziejų fonduose 1940-1941 metų kūrinių išlikę nedaug. Pasak parodos kuratorės, raiškiausi socrealizmo pavyzdžiai buvo sunaikinti pačių autorių rankomis vos pasigirdus vokiečių motociklų ūžesiui Kauno gatvėse. Kai kurie „sovietinio romano“ liudijimai buvo sunaikinti ir palyginti neseniai. Pasak dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės, kompozicijos „Keturi komunarai“ eskizą Antanas Gudaitis suplėšęs jos akivaizdoje, aštuntame dešimtmetyje paprašytas prisiminti 1940-uosius ir tų metų dailę.

Svarbus parodos segmentas – spaudos puslapiai. Anų laikų tekstai skleidė oficialias propagandines žinias, rašytas instruktuotų žmonių. 1940-aisiais nustatytas karingai optimistinis sovietinės spaudos tonas išliko nepakitęs iki perestrojkos laikų. Spaudos fotografijose – neįtikėtiną liaudies genijaus fantaziją liudijantys proletkultiniai „artefaktai“: Vilniaus kailių fabriko „Furs“ darbuotojai kailio gabalais puošia milžinišką penkiakampę žvaigždę su Stalino ir Lenino portretais, Kauno „Lituanikos“ fabriko batsiuviai pozuoja greta milžiniško vyriško pusbačio - gegužės pirmosios demonstracijos akcento. Jei nebūtų žinomas šio „meno“ kontekstas, galima būtų manyti, kad proletariškas entuziazmas gimdė kažką panašaus į agresyvią šiandieninę reklamą arba į popartą.

Sovietinių laikraščių iškarpose gausu informacijos apie dailininkų pagalbą darbininkams, rengiantis paminėti dvi pagrindines sovietų šventes – bolševikų perversmą Rusijoje ir gegužės 1-ąją. Abi iki karo Lietuvoje švęstos po vieną kartą: „spalinės“ 1940-aisiais, „gegužinės“ – 1941-aisiais. Vilniaus ir Kauno gatvių papuošimo projektus kūrė jaunųjų menininkų „žiedas“ – Vytautas Kasiulis, Kazys Varnelis, Liudas Truikys, Antanas Gudaitis, Juozas Mikėnas, Teodora Miknevičienė. Dekoracijos buvo gaminamos Valstybės teatro dekoracijų ceche. Nei dėl temų, nei dėl formų dailininkams rūpintis nereikėjo: visa jau buvo sugalvota ir išbandyta Maskvoje.

Didžiulį dėmesį sovietų propagandininkai skyrė knygoms ir žurnalams. 1940 m. rudenį pasipylė sovietinių autorių knygos. Vertimai iš rusų kalbos leisti milžiniškais tiražais: Michailo Zoščenkos „Pasakojimai apie Leniną“ – 10 tūkstančių ir per du kartus: su importinėmis ir vietinėmis iliustracijomis, G. A. Tichomirovo „Molotovas“ – 25 tūkstančiai vienetų. Gana greitai literatūrinį „importą“ papildė lietuvių parašyta ir apipavidalinta raudonoji lektūra.

Žurnalo „Genys“ 1941 m. pirmojo numerio viršelis su Domicelės Tarabildienės lenininės tematikos iliustracijomis.

Žurnalo „Genys“ 1940 pirmojo numerio atvartas su Domicelės Tarabildienės iliustracija Kazio Jakubėno eilėraščiui „Po nauja vėliava“.

Rimto sovietų valdžios dėmesio susilaukė vaikai. 1940 m. rudenį pasirodė mėnesinis žurnalas „Genys“. Kas sugalvojo šį pavadinimą, nežinoma, bet galima tik stebėtis jo autoriaus sugebėjimu net ir gamtoje matyti ideologijos ženklus. Raudona genio galvelė lėmė šiam paukščiui būti sovietinių vaikų bičiuliu, kartais, beje, ir visai puikiu, nuoširdžiu žaidimų draugu. Parodoje galima pavartyti pirmųjų „Genio“ žurnalo numerių kopijas. 1940-1941-aisiais pramaišiui, neįkyriai „Genyje“ buvo spausdinami mieli vaikiški lietuvių autorių tekstukai ir verstiniai eilėraščiai, pavyzdžiui,  apie raudonarmiečius. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie iliustracijas.

Žurnalo „Genys“ 1941 m. paskutinio, šeštojo numerio viršelis su Jono Juozo Burbos iliustracijomis. Tikėtina, kad tai paskutinis prieš tremtį Lietuvoje sukurtas dailininko kūrinys.

Paskutinioji istorinės Prezidentūros salė gali pasirodyti šiek tiek tuštoka, bet ta tuštuma šiuo atveju veikia kaip tragiška tremties, mirties, nebūties scenografija. Sofijos Romerienės, Vytauto Bičiūno, Adomo Smetonos, Jono Juozo Burbos, Juozapo Perkovskio gyvenimus sulaužė sistema. Nežinia  kodėl, jei ir „Šluotoje“ bendradarbiauta (Adomas Smetona), ir plakatas „Raudonasis sportas“ sukomponuotas (Jonas Juozas Burba). Sofija Romerienė už paveikslą „Į rinkimus“, kuriam pozavo Tytuvėnų dvaro ūkvedys Tadas Mantautas, net sovietų piniginę premiją „už meną“ laimėjo. Šių menininkų kūrybinės biografijos menkai skyrėsi nuo kitų, kūrusiųjų smetoninėje Lietuvoje, jie nebuvo niekuo daugiau „prasikaltę“ naujai sistemai, nebent išskyrus į politinę krikdemų veiklą įsitraukusį Vytautą Bičiūną. Ir vis vien įvyko tai, ko 1941 metais Lietuvai išvengti buvo neįmanoma, kas buvo skirta aktyviausiems, išmintingiausiems, versliausiems šalies piliečiams, kėlusiems grėsmę naujajam režimui.

Sofija Romerienė, "Į rinkimus", 1941, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Ši paroda nebus priimta vienareikšmiškai. Kelių generacijų patirtys, kiekvienos jų santykis su 1940 metais Lietuvai primesta komunizmo ideologija ir vėliau įsibėgėjusia prievartos mašina vis kitoks. Pagyvenusieji atidarymo metu sakė „visa tai“ gerai prisimenantys, todėl jų nenustebino nei agitacinių plakatų turinys, nei kino kronikoje skambantis plieninis Justo Paleckio balsas, nei Kauno karininkų ramovės salėje šokančios rusų kareivių poros. Dabartiniai penkiasdešimtmečiai su 1940 metais užvesta propagandos mašina turi savų sąskaitų. Priversti bręsti spalio ir gegužės agitacinių stendų fone (beveik tokių pačių, kokie matomi parodos nuotraukose), jie dar prisimena tėeskapo (SSRS komunistų partijos istorijos) paskaitas ir aukštųjų mokyklų partorgų žvilgsnius, tačiau jau nesijaučia jų suparalyžiuoti. Priešingai, pažintasis kontrastas skatina veikti, reflektuoti save istorijoje ir rimtai apmąstyti ir atvirai pasakyti tai, kas XX a. viduryje buvo atsitikę ir su tauta, ir su jos menininkais. Sunkiausia spėti, ką parodoje atras šiandieninis jaunimas. Jau teko išgirsti vienos merginos retorinį klausimą prie nutapyto Stalino, kuris jai, ko gero, tik nepažįstamas dėdė: „Ak, kada gi aš išmoksiu taip tapyti?“ Ši paroda protaujančiam žiūrovui kelia rimtų klausimų, jos komunikacinė idėja ne estetinė, bet etinė: svarbu ne tik kaip, bet ir ką, dėl ko ir kodėl kurti. Šis klausimas be atsakymų vis krebždėjo mintyse, bežiūrint į Antano Gudaičio, Stasio Ušinsko, Vytauto Kasiulio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės ir kitų dailininkų propagandinius plakatus, į grafiko Viktoro Petravičiaus ant Michailo Šolochovo knygos „Pakelta velėna“ viršelio nutepliotą kreivą tanką. Jauni, valstybės lėšomis 3-4 dešimtmetyje Lietuvos ir Vakarų meno mokyklose lavinti menininkai, angažavęsi netgi modernizmui, 1940 metais jau darbavosi „Agitprope“, tuo stipriai prisidėdami prie sovietinio režimo įtvirtinimo Lietuvoje.

Balys Macutkevičius. Spalvota įklija „Genio“ žurnale su Viačeslavo Molotovo ir Mečislovo Gedvilo portretais.

Afiša „Vilniaus dramos teatro repertuaras: „Šarvuotis 14–69“, „Viltis“, „Jaunieji daržininkai“, „Topazas“, 1941, Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka.

Fotografija iš spektaklio „Šarvuotis 14-69“. Filonovas – Valys Derkintis. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Fotografija iš spektaklio „Šarvuotis 14-69“. Boba nuo cerkvės stogo – Ona Juodytė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Fotografija iš spektaklio „Šarvuotis 14-69“. Scena ant cerkvės stogo: Sin Bin U – Valys Derkintis, Vaska Okorokas – Petras Zulonas, Veršininas – Mečys Chadaravičius. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Fotografija iš spektaklio „Šarvuotis 14-69“. Prie šarvuoto traukinio pabūklo (su papacha Veršininas – Mečys Chadaravičius). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Taip pat ir kitų sričių menininkus - aktorius, režisierius, kompozitorius politinių užsakymų vykdymas privertė nužengti į minią. Tik teatralų „persiorientavimas“ užtruko ilgiau. Įspūdingos šriftinės teatro afišos tebedvelkia prieškario estetika ir liudija, kad 1941 m. pradžioje Vilniaus, Šiaulių, Kauno teatruose prasidėjo ideologinių spektaklių era. Vilniuje, Lietuvos valstybiniame dramos teatre, 1941 metais pastatytas Vsevolodo Ivanovo spektaklis „Šarvuotis 14-69“ (režisierius Romualdas Juchnevičius, dail. Vytautas Palaima). Žiūrint į šarvuotį aptūpusius bolševikus (Valys Derkintis, Petras Zulonas, Mečys Chadaravičius) ir „bobą nuo cerkvės stogo“ (Ona Juodytė), taip norisi rasti nors mažiausią ženklą, kad lietuvių aktoriai socrealizmo absurdui buvo atsidavę nevisiškai, kad vaidino laikydami „špygą kišenėje“. Sprendžiant pagal grimo kiekį ant Onos Juodytės veido, neatrodo, kad būtų save tausojusi... Pritarčiau kažkada „Šiaurės Atėnuose“ perskaitytai minčiai, kad galima manyti, jog 1940-ųjų lūžio laikotarpiu menininkai naiviai tikėjo, jog Lietuvos prijungimas prie stalininės diktatūros valdomos imperijos pagerins žmonių gyvenimą. Inteligentija tikėjosi išsaugoti bent jau kultūrinį suverenitetą, manė, kad politiniai pokyčiai menininkų nepalies. Jie norėjo pripažinimo, materialinio atlygio ir tikėjo, kad dosnioji sovietų valdžia įvertins jų pastangas. Bet ar ne perdėm pavojingas buvo tas šviesuomenės naivumas?