KAUNAS – KŪRYBINGŲ AMERIKIEČIŲ AKIMIS 4

Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2010-06-01

P. ir S.Stohl. A.Masiokaitės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Amerikiečiai Solvei ir Peteris Stohlai jau penkerius metus pro savo namų langą mato Kauno senamiesčio stogus ir jais vaikštančius katinus. Ir jau ketverius metus jie, kai turi laiko po seminarų ir paskaitų, kuriuos veda kaip krikščioniškieji šeimos konsultantai, kuria, įamžindami Kauno senamiesčio gyvenimą.

Daug laiko kūrybai jie neturi – tikisi, kad vasarą jo atsiras daugiau. S.Stohl fotografuoja, P.Stohlas akvarele ir tušu kuria natiurmortus. Jų darbuose – Kauno senamiestis, žmonės, architektūros detalės, daiktai, automobiliai.

Šį pavasarį pamatyti Kauno senamiesčio gatveles Stohlų akimis buvo galima kavinėje „Vero cafe“, dabar dar nevėlu nuvykti į „Lietuvos aido“ galeriją Vilniuje (paroda veiks iki birželio 8 d.). Ateinantį vasarį parodą pamatyti galės Čikagos lietuvių kultūros muziejaus lankytojai.

Su P. ir S.Stohlais kalbėjomės apie Lietuvą ir tai, kaip atsidūrė Kaune, kaip viskas atrodė tada ir kaip atrodo dabar.

Beje, paminėjus Vilnių, Solvei ėmė juoktis: „Visi sutikti žmonės mums sakė: jei jūs menininkai ir norite kurti, turėtumėte gyventi Vilniuje!“

Tarp darbo ir kūrybos

Peteris: Abu dirbome meno srityje, tačiau netrukus po to, kai susituokėme, nusprendėme pakeisti veiklą. Tapome krikščioniškaisiais misionieriais, šeimos konsultantais. Dirbome Rytų Europoje su krikščioniška misija. Organizacija, kuriai priklausėme, atsiuntė mus į Vilnių ir ten dirbdami susipažinome su Lietuvos šeimos centro direktore. Pradėjome su šiuo centru bendradarbiauti. Jis įsikūręs Kaune, tad mus pakvietė atvykti ir apsigyventi šiame mieste. Taigi 2005-aisiais atsikraustėme į Kauną nusiteikę čia likti dešimt metų.

Tuo metu jau daugiau nei dvidešimtmetį aš nepiešiau, o Solvei, nors fotografavo, tai nebuvo meninė fotografija – tiesiog darbų, įvykių įamžinimas. Kai keliauji šešis mėnesius per metus, neturi daug laiko galvoti, nes esi užsiėmęs daiktų pakavimu ir keliavimu – mes taip gyvenome penkiolika metų.
Kai pirmą kartą atvykome į Kauną, jis atrodė kitoks nei Vilnius, bet gražus. Mums patiko senamiestis – tai buvo pirmas dalykas, kurį pamatėme. Tiesa, kadangi atvykome čia dirbti,  neturėjome progos pamatyti daugiau miesto ir jo ištyrinėti.

Daug kas ėmė atrodyti kitaip apsigyvenus. Mes ir anksčiau bendraudavome su vietos žmonėmis, žinojome  jų problemas ir sunkiąją gyvenimo pusę, bet... ji atrodo dar ryškesnė, kai čia gyveni.

Kaunas pažadino norą kurti

Peteris: Praėjus maždaug metams, kai čia atsikraustėme, atėjo pavasaris ir viskas ėmė atrodyti be galo gražu. Pajutau, kad vėl noriu piešti. Mūsų kūryba labai personifikuota – mes čia gyvename, džiaugiamės tuo, ką matome, norime tai išreikšti. Gyvenome tikrai gražiose vietose – Vokietijoje, Nyderlanduose, įamžinome jas fotografijose, tačiau niekada nejautėme poreikio išreikšti tai per kūrybą. Per visus tuos kelionių metus niekada nesijaučiau įkvėptas piešti ar tapyti. Unikalu yra tai, kad ne keliaujame, o gyvename čia – todėl jaučiamės įkvėpti.

Solvei: Mes pamatome miestą iš skirtingų perspektyvų – ne taip, kaip matytume keliaudami: matome, kaip jis diena iš dienos keičiasi – nelygu oras, saulė, žmonės...
Peteris: Į Kauną atvykome dirbti. Tačiau esame labai laimingi, kad buvome įkvėpti kurti – Solvei grįžo prie fotografijos, o aš ėmiau piešti. Esame be galo dėkingi šiam miestui už įkvėpimą ir norime pasidalyti savo kūryba.
Kūryba Kaune ir apie Kauną
Peteris: Stengiamės įamžinti Kauną tokį, kokį matome – tai, kas mus įkvepia, kas mums atrodo gražu. Dirbame atskirai – aš vaikštau sau, o Solvei sau. Tiesa, kai ji grįžta iš savo fotopasivaikščiojimų ir nusprendžia, ką nori perkelti ant popieriaus, atsiranda veiklos ir man.

Mums graži ir Vilniaus gatvė, nors darbuose dominuoja šalutinės senamiesčio gatvelės. Solvei yra padariusi kelias fotografijas. O aš dar neradau savo santykio su ja – kampo, kuriuo norėčiau ją nupiešti.

Solvei: Kūrybine prasme kol kas neišėjome iš senamiesčio, Laisvės alėjos ribų, nes neturime laiko – kūryba dabar yra tik mūsų laisvalaikio užsiėmimas. Štai Peteris tik visai neseniai peržengė Gimnazijos gatvę! O iš pradžių stebėjo viską pro langą.

Vaizdų, kuriuos norėtų įamžinti, medžioklė

Peteris: Vaikštau ir ieškau, ką norėčiau panaudoti piešiniams. Ieškau vaizdų, kurie galėtų tapti natiurmortais – pastatų ir žmonių, tinkamo apšvietimo. Kartais pamatau ką nors pro autobuso langą ir ateinu ten kitą dieną. Arba einant pro šalį kas nors patraukia dėmesį. Jei matau žmones ir man patinka, kaip jie eina, padarau kelis kadrus, vėliau išsirenku geriausią ir svarstau, kaip geriausiai viską perkelti ant popieriaus. Tačiau man patinka realizmas, todėl viskas, kas yra piešiniuose, iš tiesų įvyko būtent toje vietoje.
Štai prieš kelerius metus mačiau man labai patikusį vaizdą – apšvietimas buvo puikus, buvo žmonių ir mašinų. Ir didelis mėlynas sunkvežimis. Atrodė nuostabiai. Deja, negalėjau to vaizdo nufotografuoti, ir jis liko neįamžintas.

Nesistengiu to, ką matau, pagražinti. Tiesiog matau Kauno kasdienybėje daug grožio. Dar studijuodamas daug piešdavau Florencijos gatves: mane žavėjo visos ant stogų esančios antenos ir netvarka. Todėl, kai matau čia kažką panašaus, man taip pat patinka.

Šviesos ir ekspresijos paieškos

Solvei: Man labai svarbi šviesa ir kompozicija – tai ir sudaro tapybiškąją mano fotografijos pusę. Matau tai, ką matau, ir suprantu, kad tai reikia įamžinti. Šviesa padaro daugumą daiktų išskirtinius – vienoks vaizdas, kai šviečia saulė, kitoks – kai debesuota. Mėgstu spalvas. Kartais būtent jos patraukia mano dėmesį, tačiau jei spalva gadina vaizdą, paverčiu jį nespalvotu.

Norėčiau bendrauti su žmonėmis ir užmegzti dialogą, bet nedirbu su pozuotojais, o nors ir kalbu lietuviškai, tačiau ne taip gerai, kad galėčiau kažką paskatinti geriau jaustis, kai fotografuoju. Kalbos sugriautų tai, ką matau, sugadintų ekspresiją, todėl paprastai stengiuosi nesikišti ir tiesiog būti nematoma. Kartais paklausiu, ar galėčiau padaryti nuotrauką, bet tai gerai tik tam tikrais atvejais. Negaliu prieiti, sakyti: „palaukite, ar galiu jus nufotografuoti? O dabar kažką veikite“.

Kartais užsiimu naktine fotografija. Tada kartu eina ir Peteris. Kol aš fotografuoju, jis dairosi, nes nėra saugu, ar laiko skėtį.

Man labai patinka H.C.Bressono fotografija. Jis įamžindavo unikalius momentus, ritmą, veiksmą. Tai vienas mano mėgstamiausių fotografų.

Apie realizmą, fotografiją ir piešimą

Peteris: Kai mokiausi universitete, labai populiarus buvo fotorealizmas arba superrealizmas. Mano technika kitokia, ji ne tokia rafinuota, matyti brūkšniai, tačiau mėgstu realizmą ir erdvinį vaizdą piešiniuose.

Studijavau meno istoriją ir turėjau galimybę pažvelgti į realizmą iš istorinės perspektyvos. Dar prieš fotoaparatą buvo camera obscura ir dailininkai naudojosi šiuo išradimu, nes jis galėjo išryškinti detales, kurių plika akimi neįžiūrėsi. Taigi meno istorijoje įvyko lūžis, kai atsirado galimybė užfiksuoti fotografinį atvaizdą – tai paskatino kitokį vaizdavimo būdą. Tačiau aš vis tiek manau, kad tai, ką įamžinu, atrodo geriau nei fotografija. Kai įamžinu tai, ką noriu nupiešti. Nuotraukos būna siaubingos. Bet aš žinau, kad tai, kas užfiksuota nuotraukoje, taps piešiniu ir atrodys daug geriau.

Įdomu įamžinti kažką, kas po kurio laiko dingsta – pavyzdžiui, senasis Kauno pilies stogas. Ar -- medžiai ir automobilis kieme. Man labai patiko tie medžiai, o dabar nė vieno nebėra – juos nupjovė. Tiesa, automobilis kieme tebestovi.

Mums patinka darbai ant popieriaus – tokie, kurie negali būti tiražuojami. Manau ir tikiuosi, kad tam visada bus vietos.

Kūryba, kuri laukia

Solvei: Pirmajame atviruke, kurį spausdinome iš mano Kaune darytų fotografijų, įamžinti šešėliai ant stogų. Man jie be galo patiko, tačiau nesulaukė kauniečių susidomėjimo. Yra ir daugiau darbų, kurių niekas nesupranta. Pavyzdžiui, senas pastatas be langų: kauniečiai klausia, kodėl aš jį fotografavau?

Peteris: Mūsų kūrinius perka draugai Amerikoje. Lietuvoje kol kas -- ne. Manome, kad kalta prasta ekonominė situacija. Tikimės parduoti savo darbus po penkerių ar dešimties metų. Kaip ir dauguma, laukiame, kol reikalai pagerės.

Spalvota – nespalvota

Solvei: Kai pradėjome lankytis Lietuvoje, čia dar buvo tik nespalvota fotografija. Paskui, regis, per vieną naktį atsirado spalvotos fotografijos technika. Žmonės nusipirko fotoaparatus ir vėliau, visi įsigijo skaitmeninius fotoaparatus. Pokyčiai įvyko labai greitai – kitose šalyse jie truko gerokai ilgiau.

Aš pradėjau nuo nespalvotos fotografijos ir viską darydavau pati – rinkdavausi fotopopierių, dirbdavau su didintuvu. Man patiko stebėti, kaip tai vyksta – koks popierius geresnis, kaip išgauti norimą vaizdą. Eksperimentuodavau su skaidrėmis pozityve – žiūrėdavau į didelę projekciją, išsirinkdavau kokią nors detalę, kuri man būdavo reikalinga. Man patinka šviesa, patinka projekcijos. Iš dalies todėl perėjau prie skaitmeninės fotografijos – dabar yra skaitmeniniai projektoriai ir jas daryti lengviau. Be to, nereikia dirbti su chemikalais, o ir vyksta viskas akimirksniu. Anksčiau reikėdavo ilgai laukti. Nors kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, dangų, fotografuoti juostiniu fotoaparatu yra daug geriau.

Šviesa, kuri yra ypatinga

Peteris: Kaune labiausiai mums patinka šviesa – ji labai stipri. Pavasarį, vasarą, net ir rudenį čia labai ryški šviesa. Kitose šalyse, kur gyvenome, taip nebuvo. Kažką panašaus esame matę lankydamiesi Danijoje, kuri yra apsupta vandens, todėl manome, kad šis reiškinys Kaune gali būti susijęs su upėmis. Rugpjūtį, kai saulė ima leistis, tai ypač nuostabu.

Solvei: Kiekvieną savaitę saulė pakeičia savo poziciją ir kitaip apšviečia Vilniaus gatvę: vieną savaitę ji apšviečia vienus pastatus, kitą savaitę jau kitus. Išryškina įvairius dalykus skirtingu dienos metu ir skirtingais metų laikais.

Kartais vaikštau, pamatau tai, kas man patinka, ir užsinoriu sugrįžti su fotoaparatu. Gaila, bet dauguma puikių dalykų nutinka tada, kai neturiu jo su savimi. Tada padarau nuotrauką telefonu ir užsirašau „keturios trylika grįžk čia“. Nes būtent tuo momentu saulės šviesta išryškina kažką, ko kitu metu nematyti.
 
P. ir S.Stohl kūrybos panorama -- www.stohlonpaper.com


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*