Spalis

(Liongino Šepkos kūrybos paroda, skirta žymiausio Lietuvos dievdirbio 100-osioms gimimo metinėms. A. ir P. Galaunių namai, Kaunas) Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 10 09

Šv. Marija  

Paskutinė vakarienė.

Rūpintojėlis. Danutei – Lionginas  

Šv. Jurgis.

Jį vadino įvairiai – ir Pandėlio „durniumi“, ir keistuoliu dievdirbiu, ir genijumi, ir tikruoju menininku. Pats pasirašinėjo išdidžiai: „arkitektas Lionginas Šepka“. Galima gūžčioti pečiais, kol supranti, kad jis taip mėgino apibūdinti savo požiūrį į skulptūrą.

Meninis medžio drožėjo L.Šepkos mąstymas, pervėręs jo trijų dešimtmečių kūrybą, iš tiesų buvo architektoniškas. Tai matyti ne tik smulkiosios architektūros darbuose - paminkluose, antkapiuose, koplytstulpiuose. Kiekviena net ir nedidelio formato jo skulptūra – it atskiras pasaulis, kurį valdo sudėtinga vidinė erdvė, tūrių santykiai ir vaizdiniai.

Skulptoriaus gabumus L.Šepka atrado gana vėlai, jau įpusėjęs savo amžių (1907-1985), tačiau greitai sulaukė dėmesio ir pripažinimo. Liongino gryčia Aukštaitijoje sovietmečiu buvo tapusi panašiu traukos centru kaip ir Orvidų sodyba Žemaitijoje. Atsiskyrėliškas, atšiaurus L.Šepkos gyvenimas bei savita kūryba viliojo žmones ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

... o dabar tai kožna diena važiuoja ekskursijos mąno dirbinių žiurėti ir iš Amėrikos buvo atvaževi iš Novjorko...*

L.Šepkos legenda gyva ir šiandien, netgi daugėja jo garbinimo apraiškų, ypač minint šimtąsias meistro gimimo metines. Spalvingi, kartais ir pagražinti pasakojimai apie L.Šepkos asmenybę neretai kliudo objektyviai vertinti jo palikimą. Lionginas buvo ypač produktyvus dailininkas, tad natūralu, kad tarp tūkstančių dirbinių pasitaikė ir mažiau originalių, ne tokių vertingų darbų.

L.Šepkos temų spektras buvo itin skambus: dievukus keitė Lietuvos kunigaikščiai, mitinius graikų herojus – tarybiniai „didvyriai“, o animalistinius siužetus – jo paties ar draugų gyvenimo epizodai:

... aš tai dabar pasidirbau paveikslą tokį – Hėraklis kovoja su Hydra ir dar viena gero žmogaus paveikslą, o dabar tai reikės pasidirbti Melnikaitė, tai gal pasiakvatis muziejus nupirkti. ną ir tada tai but gerai pasidirbus Salomėja, bet kad jos nuotrauka but, tai tada gražiau možnėtų padirbti...

... padirbau Juditą, Mindaugą, Vaišvilką ir Mindaugo žentą Švarną. Ną, o dabar pradėjau Vitautą, ną ir padirbau gėlių puokšte tai moterei, tik niatokia graži kaip Danutei...

Glausta dvidešimties L.Šepkos skulptūrų paroda, surengta A. ir P. Galaunių namuose, neatspindi viso jo kūrybos sodrumo. Čia vyrauja religinės tematikos kūriniai, taigi ypač pabrėžiamas L.Šepkos, kaip dievdirbio, talentas. Sakralios šviesos nutviekstoje ekspozicijoje tyliai kalbasi Jėzaus Kristaus, Marijos ir šventųjų figūros.

L.Šepka laisvai laužė tradicinės ikonografijos kanonus: jo Rūpintojėliai stovi, glaudžia rankas prie krūtinės arba statiškai sėdėdami egiptietiška maniera remiasi jomis į kelius, tarsi senosios faraonų skulptūros. Savo dievukus L.Šepka aptaisė ne tik įprastomis tunikomis, bet ir pasakingais, puošniais didikų rūbais, romėnų togomis ar paties išgalvotais stilizuotais aprėdais.

Gana charakteringi ir L.Šepkos skulptūrų veidai – pailgi, apibendrinti, didžiulėmis, dažnai primerktomis akimis. Jėzaus ir šventųjų veidams ekspresyvumo suteikia įmantriai sugarbanoti plaukai ir barzdos. Sunku aiškiai nusakyti stabukų mimikos niuansus: rūstoką, asketišką miną švelnina vos pagaunamas šypsnys.

Ne veltui kaimo moterys L.Šepką vadino bedieviu – jis žvelgė į savo kuriamas skulptūras ne davatkos, o menininko žvilgsniu. L.Šepkos skulptūros neturi nieko bendra su religiniu įkarščiu ir manierizmu, meistras nesistengė pabrėžtinai vaizduoti šventųjų ekstazės ar kančių. Jam pavyko ne tik atrasti laisvą skulptūrinę formą, bet ir atskleisti savitą, individualią tikėjimo kryptį.

L.Šepka buvo nuoširdus krikščionis, bet jo sąmonę smelkė pagoniškos pasaulėjautos reliktai:

... ačių Danute už soda, bet ji nieko dančiui niapadeda, kaip patryniau, tai, kad pradėjo skaudėti, tai sušaukiau visus velnius ir perkūnus, ir žalčius, ir givates, ir rupūžes, ir patį liciperiu prišaukiau į pagelbą...

Ši universali jausena, gamtos ir antgamtės jungtis, žemiškas požiūris į sakralumą ryškėja ir L.Šepkos kūriniuose. Jo dievdirbystėje gausu augalinių ornamentų, animalistinių scenų. Pavyzdžiui, parodoje sutinki L.Šepkos Kristų, iš kurio galvos dygsta medis; arba - Rūpintojėlį, apvainikuotą ne erškėčių vainiku, bet tarsi netyčia nutūpusia paukšte.

Paukščiai - L.Šepkos ypač mėgstamas kūrybos motyvas, tačiau savotišku toteminiu gyvūnu ar talismanu jis laikė drakoną: ... kai Danute atvažiuosi pas mane ir jaigu aš galiu taves niapamatyti ateinant tai kaip eisi į priemeni tai tylei niaika priemenėn užtai, kad priemenėja ira smakas arba banginis ar slibinas, sergeja mane nuo niatikusių žmonių ...

Drakonas yra bene svarbiausia figūra L.Šepkos kompozicijose šv. Jurgio tema, kurioje blyksteli laki dievdirbio vaizduotė. Štai ir įspūdingiausias parodos eksponatas - medinis bareljefas „Šv.Jurgis ižgelbėja karalaitė iš mirties nuo prarijimo smako“. Dėmesį prikausto originali, daugiaplanė kompozicija ir plastiška figūrų stilizacija.

Vis dėlto šios nedidelės parodos per maža, kad susipažintum su L.Šepkos drožybos fenomenu. Čia nėra gausybės jo unikalių, sudėtingų, kartais net ekscentriškų kūrinių. Daugelis jo darbų tokie šiuolaikiški, sakytum – postmodernūs, kad galima tvirtinti: L.Šepka buvo skulptorius, pralenkęs savo laiką.

... aš išėjau gonkose nagi žiūriu, kad Danutės laiškas maudosi tame puodi raudoname gumineme... nušluosčiau aš ji ną tai tada ir pradėjome mudu kalbėtis. Ną tai jis mąn papasakojo, kad Danute su teveliu dar laukia idomios naujėnos – krentančių žvaigždžių... sakau kaipgi gali kristi žvaigždės, nes jaigu žvaigždės kris, tai ir mus visus užmuš... ną tai dabar klausiu taves Danute, tai ar iš tikrūju gali kristi žvaigždės?...

Kai kometa krinta, ji paskui save palieka šviesos uodegą – žvaigždžių dulkes. Liongino Šepkos gyvenimas primena žvaigždės gyvenimą, tik jo kūrybai nelemta virsti dulkėmis.

*) Kursyvu pateiktos ištraukos iš Liongino Šepkos laiškų mylimai Danutei.