A.VAITKŪNUI ATMINTI. ŽENKLAI. 1

2007-10-01

A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt , 2007 10 01 

A.Vaitkūnas. Upelio link. 2000 m., dr., al. 198 x140 cm

„Čia, matyt, ženklas toks“, -- mėgdavo kartoti Arūnas. Kartą, važiuojant iš sodybos į Kauną, kaimo keliuką perbėgo juoda katė. Arūnas, apsukęs mašiną, važiavo kitu keliu. Tai juokingas epizodas, bet jam tai buvo svarbu.

 

Tokių ženklų buvo daug, prasmes skaitė tarp eilučių, ne tik sakiniuose, kai bendraudavo su žmonėmis. Svarbu buvo ir žvilgsniai, ir judesiai. Pasaulis Arūnui vėrėsi lyg tekstas, teikiantis reikiamą informaciją. Mieste ar gamtoje, keliaudamas po Lietuvos vietoves, mokėdavo perskaityti gamtos manifestacijas, tam tikrus kodus.

 

Atsimenu, turbūt 1994 m. važinėjome po Skuodo rajoną. Prie Apuolės piliakalnio, nusileidus kairiuoju šlaitu, yra įspūdingas akmuo, kurio viršutinė dalis iškalinėta runomis. Jos matomos tik tada, kai šviečia saulė. Arūnas jau ruošėsi jas persipiešti į savo blonknotą. Kai pradėjo piešti, užslinko debesys. Palaukė, kai vėl nušvito saulė, pradėjo piešti, bet -- vėl debesys. Tris kartus taip bandė, bet kažkokios jėgos neleido perpiešti runų. Jam tai paliko didelį įspūdį. Kaip ženklą kontakto su senuoju pagonių pasauliu.

 

Lyg vienišas klajotojas mėgdavo keliauti pėsčiomis. Vieną jo pasakojimą apie kelionę po Dzūkiją, Ūlos pakrantėmis, apytikriai 1986m., prisimenu labai ryškiai. Vėliau, manau, savo kelionę įprasmino didelio formato drobėje, „Upelio link“.

 

Arūnas sakė, kad Dzūkijoje tvyro budistinė nuotaika. Atrodo, lyg nieko žmogui nereikėtų, tik -- būti. Spalvos ir tos išblukusios -- pilkos, gelsvai žalsvos, kaip dzūkių audiniuose.

Keliaudamas Ūlos pakrantėmis, menininko žvilgsniu stebėjo vaizdus, o taip pat ir ženklus, kuriais su juo, tokiu vienišu keliautoju, kalbėjosi pasaulis.

 

Arūnas pasakojo: „Žydras vasaros dangus atsispindėjo Ūlos vandenyse, tapdamas ultramarino mėliu, skleidžiančiu vėsą ir šaltį. Vasaros diena buvo ypač karšta. Išdžiūvusiose pievose styrojo sidabrinės pilkų pelynų puokštės, skleisdamos kartų kvapą. Aplink tuščia, tik -- dangus ir siūruojančios pušys. Geltonų pievų fone juodavo kadagiai. Ten, kur Ūla darė vingį, laukymėje staiga, lyg iš niekur, aviečių raudoniu sužibo moters suknelė ir greit pranyko pušyno tankmėje. Vos įžiūrimas žolių takelis vedė tolyn, bet kelią pastojo karūnuotą galvą keldamas ir šnypšdamas didžiulis žaltys.“

 

Tai buvo taškas, ženklas Arūnui, kad kelionę reikia baigti. Gamta kalbėdavosi su juo, pasiūlydama temas ir siužetus. Kelionėse Arūnas dažnai juokaudavo: „Į dešinę eisi -- galvą prarasi, į kairę suksi -- gyvas negrįši“.

 

Tuose žodžiuose slypėjo gili žmogiškosios egzistencijos prasmė. Ką bepasirinktume, kelionės pabaiga visad vienoda.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*