DAUGIABALSĖS GRUZIJOS ŽAVESYS 4

2007-07-27

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt , 2007 07 27
Pažaislio muzikos festivalis kasmet plečia savo geografiją. Todėl kartais, norint paklausyti įdomaus koncerto, tenka nuvykti į tokius Lietuvos kampelius, į kuriuos neužklystum gal per visą gyvenimą. Taip buvo ir liepos 24-ąją, kai norintieji pasimėgauti originaliai atliekama Gruzijos tradicine sakraline muzika vyko į Jonavos rajone esančius Žeimius.

 

Žeimių bažnyčios erdvę festivalis naudoja jau nebe pirmą kartą. Tam yra rimtas pagrindas: šventovės akustika tiesiog stulbinama. Ji nė kiek neiškraipo garso, nėra jokio aido, puikiai girdimas net tyliausias ir subtiliausias garsas ar akordas.

 

Tuo galėjo įsitikinti ir Gruzijos patriarchato folkloro ansamblis „Basiani“, vadovaujamas George Donadzes. Dainavimas be instrumentinio pritarimo, kitaip vadinamas a capella – nelengva užduotis bet kuriam ansambliui. Gyvas ansamblio skambesys buvo švarus ir tyras, išlaikė tikslius intervalus bei jų sekas ir sklido netgi dvasingiau, šilčiau, negu klausantis iš kompaktinės plokštelės.

 

Bažnyčios presbiterijoje koncertavę dešimt nacionaliniais kostiumais apsirengusių vyrų gerą valandą leido publikai mėgautis savita Gruzijos sakralinės muzikos harmonija. Po keleto pirmųjų giesmių atsiskleidė esminiai šios muzikos atlikimo bruožai. Numeriai grindžiami savita tribalse polifonija. Du solines partijas atliekančius balsus (sąlyginai juos galima būtų įvardinti tenoru ir baritonu, arba tiesiog – pirmuoju ir antruoju) nuolat lydi nenutrūkstanti trečiojo balso (boso) linija.

 

Bosui skiriamas ypatingas dėmesys. Tai liudijo ir atlikėjų sudėčių pasiskirstymas. Daugeliu
atvejų du solo balsus lydėdavo trys, keturi ar net penki bosai. Suderintas grandininis kvėpavimas neleisdavo jų melodinei linijai nutrūkti nė sekundei, net skambant ilgiausioms frazėms. Ypatinga bosų balsų savybė atsiskleidė kūrinių pabaigose. Visos giesmės tradiciškai baigdavosi darniu visų balsų unisonu, kurį, giedant net ir pakankamai aukštu diapazonu, bosai sugebėdavo nuraminti iki subtiliausio pianissimo.

 

Atlikėjai kiekvieną giesmę atlikdavo vis kita sudėtimi, parodydami, kad gali darniai muzikuoti tiek trise, tiek visi dešimt. Dominuojantis atlikėjų vokalas – tradicinis, būdingas daugelio tautų liaudies muzikai. Dažnai jis apibūdinamas „gerklinio dainavimo“ terminu. Tokį apibūdinimą lemia ryškiai girdimas pakankamai aštrus garso atspalvis, suteikiantis siauroko garso spektro įspūdį, ir dominuojantis krūtininis rezonavimas. Itin ryškiai šie požymiai atsiskleidė dainuojant pirmų balsų partijų atlikėjams.

 

Atviresnį, platesnį vokalą demonstravo charakteringi antrojo balso partijų atlikėjai bei keletas bosų. Ypač sodraus balso savininkas, vienuoliktasis ansamblio narys, pasirodė tik koncerto pabaigoje, atliekant nebe sakralinę, o tautinę muziką.

 

Baigiantis koncertui klausytojai išgirdo dar vieno pobūdžio dainavimą. Antrojo balso partijas dainavęs šviesiaplaukis atlikėjas paskutiniuose kūriniuose atsiskleidė kaip ypač aukšto vyriško balso savininkas. Įvaldyta falcetinio dainavimo technika savo maloniu skambesiu prilygo geriausiems vyriško alto pavyzdžiams. Ypač subtiliai skambėjo duetas pritariant styginiam tautiniam instrumentui, kurį norint išgirsti teko gerai įtempti klausą. Atliekant daugeliui žinomą dainą „Suliko“ švelniausiomis spalvomis solisto intonuota antrosios oktavos „si“ abejingų taip pat nepaliko.

 

Iš Kauno, Jonavos, pačių Žeimių ir aplinkinių miestelių suplūdusi publika užpildė gana didelę miestelio bažnyčią. Pasirodo, kad gera aura, intriguojanti muzikos programa ir truputis reklamos geba sutraukti publiką net į atokius periferijos kampelius. Ir laimi dėl to visi: paįvairintas miestelio gyvenimas, gausiomis ovacijomis pamaloninti atlikėjai ir malonių atradimų patyrę klausytojai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*