Respublikos mecenatė – Izabelė Fleming-Čartoriska (III dalis)  1

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2017-10-27

Abiejų Tautų Respublikos mecenatystėje kunigaikštienė Izabelė Čartoriska atliko svarbų vaidmenį, kolekcionuodama įvairius su tėvynės ar pasaulio istorija susijusius reliktus. Daugelis sukauptų eksponatų buvo ne tik išsaugoti ateičiai, bet kartu iliustravo XVIII–XIX a. visuomenės požiūrį į kultūros paveldą. Deja, nors turtingi meno rinkiniai artimi Lietuvai, mūsų istoriografija tam neskiria dėmesio, o Pulavų ir Krokuvos Čartoriskių muziejus tautiečiai lanko gana vangiai, leisdami toliau vešėti kultūriniams stereotipams.

Čartoriskius supusi prabanga stebino daugumą amžininkų. Antai Vilniaus gydytojas profesorius Jozefas Frankas rašė: Ilsėdamiesi Liubline, matėme pravažiuojant kunigaikštienę Čartoriską – Austrijos maršalo kunigaikščio Adomo žmoną, Vilniaus kuratoriaus motiną. Ji kažkur vyko iš savo rezidencijos Pulavuose; jos gurguolė mums leido įsivaizduoti, kaip keliauja lenkų magnatai[1]. Pasak šaltinių, viena turtingiausių Respublikos šeimų disponavo milžiniškomis latifundijomis Pulavuose, Pšibislavice, Grabove, Terespolyje, Volčine, Klevanėje ir kt.[2] Visgi Adomas Kazimieras užvis labiau mėgo Seniavos dvarą (1672). Žvelgiant į lenkų tapytojo Juliaus Kosako (Juliusz Kossak, 1824–1899) drobę „Seniavos dvaras“ (1873), vaizduojančią jaukiame itališko stiliaus parke tarp medžių šmėkščiojantį pastatą, sunku patikėti, kad rūmai buvo ankšti, niūrūs bei „drėgni“. XVIII–XIX a. sandūroje čia būta vos 13 kambarių, todėl svečiai apsistodavo sodo paviljonuose[3]. Palyginti su Pulavais, tai buvo tipiška provincijos rezidencija. Nepaisant to, 1718–1720 m. ankstesnis šeimininkas, Karūnos lauko etmonas Adomas Mikalojus Seniavskis (1666–1726), įrengė ten oranžeriją, kurioje augo tropiniai medžiai, pvz., 1726 m. pirmą kartą minimi apelsinai[4]. Visgi interjeras pagal to meto savimonę išsiskyrė „kuklumu“; sienas puošė Seniavskių, Čartoriskių, Poniatovskių giminių portretai, saugotos Ž. P. Norblino kurtos Ovidijaus „Metamorfozių“ miniatiūros, kambariai apstatyti prabangiais baldais. Anot 1914 m. registro, ten buvo dvi Gdansko spintos, Gdansko skrynios, 6 kordybanu (ėriuko, veršiuko ar ožiuko dažyta bei paauksuota oda) aptraukti foteliai, 24 dramblio kaulu inkrustuoti krėslai ir kt.[5] XIX a. pr. knygoje „Mano prisiminimuose“ (W moich wspomnieniach) dvarą aprašė Leonas Demokovskis: Mūriniuose vienaaukščiuose rūmuose buvo vienas erdvus salonas ir keletas miegamųjų; prieškambary stovėjo didžiuliai vargonai, ten paprastai būdavo valgoma. Saloną puošė keletas angliškų karikatūrų bei graviūrų, vaizduojančių drąsią Austrijos armijos kovą prancūzų kampanijoje. Viename kampų stovėjo biliardo stalas[6]. Šiuos rūmus kunigaikštis A. K. Čartoriskis ketino paversti kultūriniu bei politiniu regiono centru, versališka rezidencija, kupiną unikalių architektūrinių idėjų. Jis rengė pokylius, literatūros, meno vakarus, teatro spektaklius. Vis dėlto Izabelė rūmais nesižavėjo: Kai iš Pulavų vykstu į Seniavą, dažnai patiriu jausmą, lyg po siuvinėto frako su žabo apsivelku patogų chalatą[7]. Be to, padėtį blogino kaimynystė, nes Lancute gyveno Izabelės moša I. Liubomirska, tarp kurių tvyrojo pagieža. Tad Seniavoje Izabelė svečiuodavosi retai, visą meilę skirdama Pulavams, kurie istoriografijoje pelnytai tituluojami I. Čartoriskos deimantu.

Pradedant kalbėti apie Pulavus, dera pažymėti, kad tai buvo antrasis Respublikos kultūros centras, drąsiai konkuravęs su karališkosiomis rezidencijomis. Beje, miesto, kaip ir Čartoriskių giminės, herbe vaizduojamas Vytis[8]. 1671–1676 m. iškilusius rūmus aprašė prancūzas Daleyrac’as: Šiame Vyslos krante stovi gražus kaimelis, kurio kalvą puošia itališko stiliaus rūmai su prabangiais atriumais, marmuriniais ornamentais bei ištaigingu salonu. <....> Šis namelis neabejotinai gražiausias naujosios architektūros pavyzdys Lenkijoje[9]. Ne kartą sugriautas, perstatytas, apiplėštas dvaras kaskart atgimdavo tartum feniksas, o valdant Čartoriskiams (1732–1831) patyrė tikrą aukso amžių. Remiantis šaltiniais, dvare nenutrūkstamai virė gyvenimas. Izabelės laikais rūmų savininkus ir gausų būrį svečių aptarnavo 4 kamerdineriai, 12 liokajų, 6 kredenseriai. Grojo dvaro kapela, kulinarui padėdavo 20-ies konditerių, vynininkų, pyragaičių kepėjų ir virėjų grupė. Arklidėse laikyta 80 žirgų. Be to, stovėjo kazokų dalinys ir du turkai, kurie palaikę „rytietišką atmosferą“[10]. Beje, vienas turkų išgėręs dilgėlyne švaistydavosi kardu, vadindamas augalus netikėliais. Taigi, sudėjus dvaro ir tarnų išlaidas, Pulavai kasmet atsieidavo 1,5 mln. zlotų. Visgi įdomu, iš kur Pulavuose radosi turkai? Atsakymas paprastas: juos iš Konstantinopolio 1774 m. parsivežė Adomas Kazimieras. Be to, kunigaikštis ten sutiko Lietuvos dailei ypač nusipelniusį būsimąjį tapytoją Joną Rustemą (1762–1835). Dešimtmetis berniukas su kunigaikščiu susipažino Osmanų imperijos sostinės priemiestyje Peroje, kur esą sužavėjo didiką prancūzų kalba[11]. Tad Adomas Kazimieras atsivežė būsimąjį tapytoją į Respubliką. Kita vertus, meno istorikas Vladas Drėma (1910–1995) įrodinėjo, jog kunigaikštis galėjo būti J. Rustemo tėvu[12]. Deja, mūsų istorikai netyrinėja Valstybinio Osmanų archyvo (Stambulas) dokumentų, galinčių detaliau atsakyti į šį klausimą. Beje, A. K. Čartoriskis turėjo kamerdinerį Hasaną, osmanų laivyno jūrininką, su kuriuo šnekėdavosi turkiškai[13]. O Žydruosiuose rūmuose saugotos turbanų ir turkiškų pypkių kolekcijos[14]. Tad rytietiška atmosfera šeimai nebuvo svetima. Tačiau viską pranoko įspūdingi Pulavuose rengti orientalistiniai Izabelės pasirodymai.

Ruošdamasi sutikti Prūsijos princesę Luizą Radvilienę (Luise von Preußen, 1770–1836), ištekėjusią už lietuvių kilmės didiko Antano Henriko Radvilos, I. Čartoriska neapsiribojo vien uždaru salonu, bet organizavo vaidinimą kieme. Spektaklyje vaizduota turkų pašos kelionė į Meką. J. U. Nemcevičius rašė: Pasirodė net kunigaikščių arklidėse laikyti kupranugariai ir gražūs žirgai. Lobyną sudarė daugybė senovinių balnų, auksu siuvinėtų gūnių, pakinktų bei turkiškų drabužių. <...> Be galo sužavėta Prūsijos princesė, grįžusi į Berlyną, įvedė panašių vaidinimų madą[15]. Didikės talentą gyrė ir pati L. Radvilienė: Pulavuose nebuvo galo įvairiems šeimos žaidimams, kurie buvo puikiai sumanyti ir atlikti. Labai elegantiškų ir prabangių kostiumų atranka praėjo be priekaištų. Turiu pripažinti, kunigaikštienė turi ypatingą dovaną[16]. Nenuostabu, lauko inscenizacijas I. Čartoriska dievino. Tą liudija kitas, daug prašmatnesnis vaidinimas Lvovo kelyje netoli Pulavų. Ten atvykę svečiai rado turkiškas palapines, išklotas pagalvėlėmis ir divanais, žydinčių rožių pilnas vazas ir didžiuliuose vazonuose augančius apelsinmedžius. Turkiškai apsirėdę tarnai kiniškuose ir japoniškuose porceliano induose patiekė svečiams kavą, rytietiškus gardėsius, šerbetą, ledus. Staiga susirinkusieji išvydo keliu atskubantį karavaną. Amžininkai rašė: Priekyje bėgo trys šimtai puikių avių su po kaklais tabaluojančiais varpeliais. Avis varė tamsiais turbanais pasipuošę barzdoti ir nudegę laukiniais žvilgsniais arabai. Po jų laisvai žingsniavo šimtas karvių su didesniais varpeliais, o tada dvylika jaunų haidukų, apsirėdžiusių turkiškai; su šlepetėmis ant basų kojų, geltonais šarovarais, raudonais fesais bei trumpomis katankomis. <...> Po to vedini arabų risnojo žavingų grynakraujų rytietiškų žirgų eilė. <...> Už jų dvylika apkrautų kupranugarių. <...> Galiausiai pasirodė dengtas karavanas su moterimis[17]. Reginys pribloškė, todėl spektaklis kartotas dar keletą sykių. Visa tai demonstravo ne tik Čartoriskių turtus, pomėgius, bet ir Ancien Régime tuštybę.

Vis tik gražiausia Pulavų vieta buvo Apšvietos dvasia kurtas angliško stiliaus parkas, kur augo didžiuliai pačios Izabelės sodinti medžiai, neretai 36 pėdų skersmens[18]. Pasak lietuvių ir baltarusių istoriko Leonardo Chodźkos, atvykę į rūmus lankytojai pirmiausia išvysdavo priešais centrinį fasadą telkšantį tūkstančio pėdų ilgio skaidraus vandens tvenkinį. Tuomet pasukę į dešinę, pro kolonomis remiamą vestibiulį, kurio viršuje įrašas skelbė: Ducite solicitae quam iucunda oblivia vitae („Tegu žino visi, kaip nuostabu pamiršti gyvenimo vargus“), atsidurdavo parke. I. Čartoriska samdė geriausius menininkus, kraštovaizdžio architektus, kurie pagal jos užmanymą pertvarkė teritoriją (darbams vadovavo architektas Joachimas Rochas Hempelis (1744–1810)). Tad nuostabaus dizaino sode galėjai aptikti skulptūrų, grotų, antikinių statinių kopijų, kuriuos įkvėpė šeimos kelionės po Europą. 1788 m. parke išdygo dorėniško stiliaus oranžerija, vadinta Graikišku nameliu (Domem Greckim), 1791 m. – Marinki rūmai, 1800–1803 m. – Romos Panteoną primenanti Pulavų koplyčia, kurią kunigaikštis dedikavo motinai. Vilnietė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869) rašė: Pilies papėdėje, žaliame šlaite prie šaltinėlio, stovėjo marmurinė skulptūrų grupė, kurią iškalė garsus italų menininkas; ją grafas Ževuskis, sumokėjęs 30 tūkst. dukatų, dovanojo kunigaikštienei[19]. Žinoma, Pulavams itin pakenkė 1794 m. sukilimas, tačiau dėl jo parkas įgavo naują, griežtai apibrėžtą formą, kurioje atsispindėjo sentimentalizmo, romantizmo, patriotizmo idėjos. Parkas formuotas remiantis Žano Antuano Vato (Jean-Antoine Watteau, 1684–1721), Aleksandro Popo (Alexander Pope, 1688–1744), Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau, 1712–1778), Žako Delilė (Jacques Delille, 1738–1813) ideologiniais-meniniais principais[20]. Kita vertus, gamtos grožį nustelbė rūmų interjeras. Antai, kunigaikščio kabinetas buvo išmuštas auksiniu damastu, kita salė spindėjo baltu marmuru. Be to, XVIII a. aristokratų rūmuose paplito vonios kambariai. Buvo statomi specialūs, prašmatniai įrengti paviljonai su gryno marmuro voniomis. Ši naujovė neaplenkė ir Pulavų. Amžininkas aprašė didelį kambarį, buvusį greta Izabelės apartamentų, kur stovėjo keturi romėniško tipo staliukai ir didžiulė porfyro vonia[21].

Žinoma, niekas taip neatspindėjo novatoriškų Čartoriskių idėjų kaip biblioteka, kuri 1783 m. iš Varšuvos perkelta į Pulavus. Įdomu, kad 17871793 ir 17971804 m. biblioteka rūpinosi Vilniaus universiteto profesorius Godfrydas Ernestas Grodekas (17621825)[22]. Joje saugota daugiau nei 20 tūkst. veikalų; tarp jų 2 tūkst. rankraščių bei dešimtys tūkstančių užsienietiškų knygų anglų, lotynų, graikų, persų, prancūzų kalbomis. Deja, po 1794 m. didžiuma rinkinio išvežta į Sankt Peterburgą. Nors Pulavų biblioteka ištuštėjo, kunigaikščiai suskubo vėl ją gausinti; 1804 m. minima 2 770 knygų bei 200 rankraščių. Galiausiai 1818 m. I. Čartoriska iš istoriko Tado Čackio (1765–1818) našlės Barboros įsigijo ilgai velionio kauptą Pavlovkos biblioteką, kurioje buvo 480 pergamentų, 1 574 rankraščiai ir 15 tūkst. knygų, kurių dalis priklausė paskutiniam Respublikos valdovui[23]. Nuo tada Pulavų biblioteka laikyta vertingiausia krašte. Nustatyta, kad iki 1830 m. bibliotekoje būta 3 tūkst. rankraščių ir 70 tūkst. spaudinių. Pavertusi dvarą kultūros židiniu, Izabelė pritraukė nemažai to meto šviesuolių, pvz., filosofą Gžegožą Piramovičių, jėzuitą Joną Paulių Voroničių, poetus Pranciškų Karpinskį, Juozapą Šimanovskį, Pranciškų Dionizą Kniažniną, dramaturgą Pranciškų Zablockį, rašytoją Ignotą Krasickį ir kt. Be to, čia lankėsi karališkieji asmenys, pvz., Saksonijos karalius Frydrichas Augustas[24]. Dėl to Pulavai buvo praminti lenkų Atėnais (polskich Aten), Parnasu (Parnas), Medičių centru[25].

Tiesa, du statiniai I. Čartoriską išgarsino labiausiai. Viename iš lenkų miniatiūristo Juozapo Kosinskio (1753–1821) darbų nutapyta Sibilę įkūnijanti Izabelė, sergstinti šventąją ugnį. Būtent Sibilės šventykla ir Gotiškas namas yra pirmieji pastatai, kuriuos po 1794 m. įvykių atkurdama parką kunigaikštienė užsakė architektui K. P. Aigneriui. Pasak šaltinių, Sibilės šventykla (1798–1801) mėgdžiojo Tivolyje (Italija) ant aukšto skardžio stūksančią deivės Vestos šventovę (I a. pr. Kr.). Tiesa, XVIII a. manyta, kad griuvėsiai priklausę Tiburo Sibilės (Sibilla Tiburtina) šventyklai. Visgi Pulavų rotondos paskirtis buvo ne religinė, o kultūrinė, nes I. Čartoriska ten eksponavo Respublikos istoriją menančius daiktus. Ji rašė: 1793 m. Lenkija žuvo. <...> Tuomet man kilo pirmoji mintis surinkti lenkiškus suvenyrus, kuriuos skirčiau ainiams. <...> Šiame rinkinyje įmanu rasti Boleslovo Drąsiojo, Kazimiero Didžiojo, Stepono Batoro, Jono Zamoiskio, Stanislovo Žolkievskio, Stefano Čarneckio, Leono Sapiegos ir kitų žymių bei narsių žmonių pėdsakus[26]. Visgi kolekcionuoti didikė ėmė kur kas anksčiau, bet politinė krizė pastūmėjo ją įkurti konkrečia ideologija bei tematika paremtą muziejų. Taip radosi klasicistinė Sibilės šventykla, kurios pamatinis akmuo padėtas 1798 m. gegužę, jauniausios dukters Sofijos vestuvių su Stanislovu Kostka Zamoiskiu (1775–1856) metinių dieną. Įdomu tai, kad oficialus Sibilės šventyklos vardas patvirtintas tik 1804 m., atmetus kitus variantus, pvz., šventovė, Atminties šventykla. Beje, simbolika šventykloje įžvelgta net monumentaliuose vartuose, kurie atkartojo senovės romėnų poeto Vergilijaus citatą: „Atveriu atminties šventyklą“[27]. Dviejų aukštų statinys neatitiko originalo, nes buvo dvigubai didesnis. Nepaisant to, virš įėjimo sentimentalus įrašas skelbė: „Praeitis – ateitis“[28]. Visa tai kūrė aliuziją apie šlovingus Respublikos laikus bei siekius kada nors atgauti nepriklausomybę. Be to, Izabelė troško surinkti eksponatus, pristatančius valstybės istoriją nuo seniausių laikų, todėl nemažai daiktų dovanojo privatūs asmenys.

Nustojus egzistuoti ATR, karaliaus prašymu T. Čackiui pavesta peržiūrėti valstybės archyvus. Visgi istorikas ne tik įniko tyrinėti dokumentų, insignijų, bet ir atvėrė keletą karališkųjų kapaviečių Vavelio koplyčioje, iš kurių paėmė relikvijų[29]. Krokuvą užėmus austrams, jis gavo imperatoriaus leidimą radinius išsivežti; tuo pačiu atverta daugiau žymių Respublikos asmenų kapų. Nors iš pradžių savo rinkiniais T. Čackis konkuravo su I. Čartoriska, tačiau jam mirus viskas atiteko kunigaikštienei. Taip Pulavų šventykloje sukauptas unikalus lobynas, pvz., du kryžiuočių kalavijai iš Žalgirio mūšio, karalienės Konstancijos Habsburgaitės plaukų sruoga, Marijos Leščinskos lyra, Kazimiero Didžiojo rašymo stalelis, Mikalojaus Koperniko kaukolės fragmentas iš Fromborko, karalienės Jadvygos bateliai ir kt. Be to, įsigyta mūšio prie Vienos trofėjų, pvz., Kara Mustafa Pašos (ara Muṣṭafā Paşa, 1634–1683) balnakilpė, husarų šarvai ir kt. Apskritai, sąrašas mirga nuo gausybės vėliavų, ginklų, privilegijų, žemėlapių įrašų[30]. Ten saugota net Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1561–1621) palaikų dalis, t. y. pelenai su didiko kryželiu. Laiške etmono palikuoniui Aleksandrui Pranciškui Chodkevičiui (1776–1838) kunigaikštienė rašė: Tarp Zamoiskių, Čarneckių, Žolkevičių bei kitų giminių pasigendu Karolio Chodkevičiaus atminimo. To drįstu prašyti jo palikuonių...[31] Anot Pulavų muziejaus administracijos, Izabelės kolekcijoje būta ir vėliavos, kurią etmonas po Salaspilio mūšio (1605) dovanojo Vilniaus miestui. Žinoma, svarbiausią vietą šventyklos viduryje ant granitinio pjedestalo, išmušta damastu, užėmė Karališkoji dėžutė (Szkatuła Królewska, 1800), kur laikyti karališkiesiems Respublikos asmenims priklausę 73 vertingi raretai, pvz., tabokinės, šaukšteliai, raktai, vėriniai, rūbų skiautės, signetai ir kt. Užrašas ant dėžutės bylojo, kad viską surinko I. Čartoriska. Bet  sutuoktinės nevengęs pašiepti Adomas Kazimieras žodyje „surinko“ (zebrała) virš „z“ pažymėjo tašką, iškreipdamas reikšmę į „elgetauti“ (żebrać)[32].

Tiesa, anekdotų apie Izabelės pomėgį kolekcionuoti netrūko, mat panorusi gauti daiktą šioji neatsispirdavo pagundai net vagiliauti, pvz., slapta paėmė rašiklį nuo Frydricho Didžiojo stalo. O kitąsyk kunigaikštis nuavęs girtam kazokui batą ir nunešęs žmonai gyrėsi neva įsigijęs Čingishano batą[33]. Vis dėlto 1825 m. Pulavuose su tėvais lankiusis G. Giunterytė-Puzinienė I. Čartoriską mini šiltai. Dvaras autorei priminė užkerėtą pilį su aštuoniasdešimtmete burtininke – sulinkusia, sauso veido, skvarbaus žvilgsnio, pudruotais plaukais. Tai buvo kunigaikštienė Izabelė, <...> ant didelės salės slenksčio mandagiai, netgi širdingai sveikinanti mus, o jos netvarkingi drabužiai dar stiprino paslaptingumo įspūdį[34]. Iš Vilniaus atvykę Giunteriai vaišino didikę lietuviškais šaltibarščiais. O pati kunigaikštienė svečiams davė sultinio ir avies kepenų, sakydama, kad pasitiki tik savimi, nes revoliucijos metu virė valgyti trisdešimčiai žmonių[35]. Tame pat šaltinyje citata skirta ir šventyklai. Vieną rytą Sibilė atidarė mums savo lobyną, lietuvės širdis atminty išsaugojo tik Jogailos kardą ir Jadvygos grandinę[36].

Tuo tarpu pirmajame aukšte, kriptoje, Izabelė įrengė juodo marmuro obeliską Leipcigo mūšyje žuvusiam Juozapui Poniatovskiui pagerbti[37]. Viršuje žibėjo Varšuvos kunigaikštystės 27-ojo[38] pėstininkų pulko vėliavai priklausęs sidabrinis erelis, o ant paminklo kabojo su žuvusiuoju iš Elsterio upės ištrauktas kardas. Sienas puošė stilizuoti Respublikos didvyrių skydai. Tokioje okultinėje aplinkoje rinkdavosi masonai, kuriems priklausė ir Adomas Kazimieras bei Adomas Jurgis. Akibrokštas, nuo 1816 m. Kazimiero Didžiojo moterų ložėje kartu su Elena Radviliene bei Aleksandra Potocka dalyvavo ir Izabelė[39]. Atskiro tyrimo reikalauja Sibilės šventyklos relikvijų originalumas. Kaip žymi šaltiniai, kunigaikštienė reikalaudavo autentiškumą įrodančių sertifikatų bei konsultavosi su T. Čackiu. Visgi nemažai daiktų liko ginčytinos kilmės, pvz., karalienės Jadvygos bateliai dabar priskiriami Žygimanto Augusto karūnacijos batams, o poeto Jono Kochanovskio kaukolė pasirodė esą moteriška[40]. Laimei, tai nesumenkino I. Čartoriskos indėlio puoselėjant ATR kultūrą.

Tuo tarpu Gotiškame name kunigaikštienė saugojo daiktus apie pasaulio istoriją. Dviejų aukštų statinio (1801–1809) simbolinė inauguracija vyko 1809 m., dalyvaujant J. Poniatovskiui, o oficiali – 1811 m. kovo 25 d., kartu pažymint dukters Marijos Anos gimtadienį. Manoma, kad šį namelį didikė nusižiūrėjo viešėdama E. Radvilienės „Arkadijoje“, tačiau istorikai įkvėpimo šaltinio siūlo ieškoti Vakaruose. Dvi vietos ypač reikšmingos. Tai britų istoriko Horacijaus Valpolo (Horace Walpole, 1717–1797) Strawberry Hill rūmai (1749–1776), laikomi XIX a. gotiško meno atgimimo pranašu Europoje, bei Vorlico parke (Vokietija) Anhalto-Dessau kunigaikščio Leopoldo III (Leopold III, Herzog von Anhalt-Dessau, 1740–1817) Gotiškas namas (Gotische Haus, 1773–1813), kurį Izabelė aplankė 1785 m. Pasak lenkų istoriko Zdislavo Žigulskio (1921–2015), architektūrinis perėjimas nuo Sibilės šventyklos prie Gotiško namo rodo ryžtingą romantizmo pergalę Pulavų idėjoje[41]. Pastato interjerą kūrė F. Baumanas ir Voicehas Jaščoldas (Wojciech Jaszczołd, 1763–1821). Tai lapidariumas (akmens statinių bei skulptūrų muziejus), kurio gausios ekspozicijos dalį sudarė akmeniniai bei keraminiai suvenyrai. Kaip ir visuose Izabelės pastatuose, virš įėjimo puikavosi Vergilijaus citata: Sunt lacrimae rerum et mentem mortalia tangunt („Yra ašaros daiktams bei mirtingi daiktai protui“). Kiekviena muziejaus siena turėjo atskirą pavadinimą su konkrečiu rinkiniu: Kazimiero Didžiojo siena (lenkų erelis iš Lobzovo pilies, gabalas juodo marmuro iš Liublino pilies ir kt.), J. Dlugošo siena (24 galvos iš Vavelio Pasiuntinių salės, „Vytis“ iš Krokuvos, marmuro rankenėlė nuo Kazimiero Jogailaičio karsto ir kt.), Romos siena (Nerono arkos, Marcelijaus teatro, Stambulo Šv. Sofijos mečetės nuolaužos, Šiljono pilies raktas iš Šveicarijos), Sido ir Chimenos siena (Bastilijos plytos, akmuo iš Edinburgo pilies, kur gyveno Marija Stiuart, Sido ir Chimenos karsto akmuo ir kt.), Gostynino siena (daiktai iš pilies, kur mirė Vasilijus Šuiskis), Boguto ir Sendzivojaus siena (lenkų kapinyne rastos akmens statulėlės, plyta iš Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios ir kt.), T. Kosciuškos siena (įvairūs patrankų sviediniai, rasti mūšių laukuose prie Vienos, Varšuvos ir kt.), Lietuvos siena (Vilniaus Valdovų rūmų, Jono Karolio Chodkevičiaus rūmų, Šv. Barboros, Šv. Onos bažnyčių plytos ir kt.), S. Žolkievskio siena (patrankos sviedinys, rastas prie Senųjų Trakų pilies vartų, S. Žolkievskio bronzinė skulptūra, kelios plytos iš karaliaus Mindaugo pilies, tašyto akmens gabalas iš Barboros Radvilaitės rūmų Vilniuje ir kt.)[42].

Antrąją, didžiausią, kolekcijos dalį sudarė garsių žmonių asmeniniai daiktai, pvz., Viljamo Telio, Ričardo Liūtaširdžio, Henriko VIII, Karolio I, Oliverio Kromvelio, Džordžo Vašingtono, Liudviko XVI, Napoleono ir kt. Tarp jų buvo galima aptikti švedų karaliaus Gustavo Adolfo kaftano atraižą, kurią Vienos arsenale nuplėšė Izabelė. Šį faktą patvirtina Z. Žigulskis, įrodęs, kad Vienos meno istorijos muziejuje esančiame kaftane trūksta keturkampio audinio fragmento[43]. Be to, 1789 m. lankydamasi Murene (Šveicarija), didikė iš koplyčios nugvelbė viduramžių riterių kaulus. Tuo tarpu Stradforde (Anglija) aplankiusi dramaturgo Viljamo Šekspyro namą, susižavėjo menininko krėslu. Atsiminimuose gyrėsi, kad sėdėdama ant jo regėjusi priešais išnyrančius Romeo ir Džiuljetą, Desdemoną, Ofeliją, tad panorusi baldą įsigyti. Nors šeimininkė ilgai prieštaravo, nes krėslas teikė pajamas, tačiau galiausiai už 20 ginėjų pardavė[44]. Šia neįprasta kolekcija stebėjosi G. Giunterytė-Puzieninė: Kunigaikštienė maloniai ir linksmai kilnojo sunkias skryneles, kuriose gulėjo vaikiški skurdūs Žano Žako Ruso drabužėliai, ponios de Sevinjė laiškai ir kt., o Abelaro ir Elizos, Lauros ir Petrarkos kaulus, kuriuos ji paėmė iš jų karstų, ir šiandien, regis, matau jos kaulėtose rankose[45]. Beje, išgirdusi, kad Adomas Giunteris ketina Dabraulėnuose (Baltarusija) statyti riterių koplyčią, Izabelė dovanojo jam skrynią spalvotų stiklų, kuriuos po Didžiosios revoliucijos gavo iš Moguncijos katedros.

Visgi kai kurie daiktai Pulavuose atsirasdavo mįslingai, pvz., Vavelio galvos. Okupuotoje Krokuvoje pilyje įrengtose kareivinėse austrai šaudydavo į lubų dekorą. Taip 1804–1807 m. iš 194 skulptūrinių galvų (XV a.) dauguma buvo sunaikintos. Iki šiol nėra aišku, kaip I. Čartoriska į Pulavus atsigabeno 24 galvas, tačiau, pasak politiko Leono Dembovskio (1789–1878), iki pastatant Gotiškąjį namą didikė jas laikė vienoje rūmų salių. Taip buvo išsaugoti originalūs dekoro elementai ir 1921 m. grąžinti į Vavelį. Tuo tarpu Napoleono karų metu su prancūzų armija žygiavę lietuviai ir lenkai siųsdavo kunigaikštienei sugriautų Europos bažnyčių vitražų šukes ar kitokius įdomesnius radinius.

Kiek menkesnę dalį, apie 50 paveikslų, Gotiškame name sudarė tapyba. Visgi trys kūriniai iki šiol laikomi vertingiausiais Lenkijos muziejų eksponatais, t. y. Leonardo da Vinči „Dama su šermuonėliu“ (1489–1490), Rembranto van Reino „Peizažas su geruoju samariečiu“ (1638) ir Rafaelio Santi „Jaunuolio portretas“ (1513–1514). Deja, pastarasis žuvo per Antrąjį pasaulinį karą; kiti du šiuo metu eksponuojami Krokuvos Čartoriskių muziejuje. Anot šaltinių, Rafelio ir L. da Vinči darbus motinai 1798 m. viešėdamas Italijoje nupirko Adomas Jurgis[46]. Kadangi Izabelė nežinojo „Damos su šermuonėliu“ istorijos, tai identifikavo modelį Madame Féron, Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I favorite. Dabar žinoma, kad tai pirmojo Europos salono šeimininkė Cecilija Galerani (Cecilia Gallerani, 14731533). Rembranto drobę Paryžiaus aukcione 1774 m. įsigijo Čartoriskių šeimos dailininkas Ž. P. Norblinas. Reikia paminėti, kad Žydruosiuose rūmuose būta prancūzų tapytojo Fransua Bušė (François Boucher, 1703–1770) paveikslų[47]. Apskaičiuota, kad iš viso Gotiškame name buvo 4 tūkst. eksponatų. Nepaisant to, 1830 m. bėgdama iš Pulavų, kunigaikštienė su savimi išsigabeno tik vertingiausią daiktą – Karališkąją dėžutę.

Praūžus sukilimui, stengtasi ne tik sunaikinti rūmų turtus, bet ir ištrinti miestelio pavadinimą; 1846–1918 m. Pulavai tapo Naująja Aleksandrija. Visgi ilgai gyvavusios Čartoriskių šlovės aplinkiniai neužmiršo. Sibilės šventykla ir Gotiškasis namas laikomi pirmuoju atviru Europos muziejumi, kuriame eksponatai buvo klasifikuoti pagal Kunstkabinett metodiką. Tad jame netrūko keistų bei neretai šokiruojančių įvairenybių. Kai 1875 m. Izabelės kolekcijos pagrindu buvo sukurtas Krokuvos Čartoriskių muziejus, ten įrengtas specialus Įdomybių kabinetas (gabinet Ciekawości). Siaučiant karams, Pulavų rinkinius gelbėjo paprasti žmonės, slėpdami juos bažnyčiose, atkampiuose dvaruose ir savo pirkiose. Deja, 1939 m. Vokietijai okupavus Lenkiją, Seniavos rūmuose paslėptas Čartoriskių lobynas buvo išplėštas Vermachto armijos (dalis grąžinta).

Taigi Izabelės Čartoriskos biografija ir kultūriniai saitai liudija, kad Lietuvos istorija neturi apsiriboti vien tarpukario ar viduramžių laikotarpiais. Respublikos epocha yra tiek pat Lietuvos, kiek ir Lenkijos istorinė atmintis, kurioje brendo šviesiausi mūsų visuomenės protai.

_______________

[1] Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, 42 p.

[2]Sieniawa. Szlakiem ogrodów Izabeli Czartoryskiej [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ogrodniczkawpodrozy.blogspot.lt/2014/09/sieniawa-szlakiem-ogrodow-izabeli.html.

[3]Ibid., Sieniawa. Szlakiem ogrodów Izabeli Czartoryskiej.........

[4]Pałac Czartoryskich w Sieniawskim Parku [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.sieniawa.pl/Site?param=26.

[5]Ibid., Pałac Czartoryskich w Sieniawskim Parku....

[6]Ibid., Pałac Czartoryskich w Sieniawskim Parku....

[7]Sieniawa. Szlakiem ogrodów Izabeli Czartoryskiej.........

[8] Ciara S., Czartoryscy herbu Pogoń Litewska - zarys dziejów rodu [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wilanow-palac.pl/zarys_dziejow_rodu_czartoryskich_herbu_pogon_litewska.html.

[9]Puławy w rękach magnackich rodzin - od Lubomirskich do Czartoryskich [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://muzeumczartoryskich.pulawy.pl/historia/. 

[10]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.konflikty.pl/historia/nowozytnosc/zycie-izabeli-czartoryskiej-na-tle-historii-polski/.

[11] Janonienė J., Jonas Rustemas, Vilnius, 1999, 8 p.

[12] Drėma V., Paslaptinga Jono Rustemo kilmė // Kultūros barai, Nr. 10, 1984, 65 p.

[13] Dembowski L., Moje wspomnienia, I T., Petersburg, 1898, 104–105 s.

[14] Janonienė J., Jonas Rustemas...........10 p.

[15] Kowecka E., W salonie i w kuchni, Poznan, 2016, 224 s.

[16]Ibid., 224 s.

[17]Ibid., 225 s.

[18] Chodzko L., La Pologne, historique, littéraire, monumentale et pittoresque, Paris, 1836, 6 p.

[19] Puzinienė-Giunterytė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius, 2005, 91 p.

[20] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach, Warszawa, 1978, 190–210 s.

[21] Kowecka E., W salonie i w kuchni.......156 s.

[22] Pezda J., Zbiory rękopis. Biblioteki XX Czartoryskich w Krakowie, // Biblioteka Nostra: sląski kwartalnik naukowy, 2/2, 2009, 12 s.

[23]Ibid., 13 s.

[24]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski..........

[25]Ibid., Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski..........

[26] Czartoryska I., Mémoires et petits diverses,. 65–67 s. // Biblioteka Czartoryskich, Ew XVII/986 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://cyfrowe.mnk.pl:8080/dlibra/docmetadata?id=11986&from=&dirids=1&ver_id=&lp=2&QI=.

[27] Skowrońska M., Kolekcja Czartoryskich. Świątynia pamięci księżnej Izabeli [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wyborcza.pl/alehistoria/7,121681,21206631,kolekcja-czartoryskich-swiatynia-pamieci-ksieznej-izabeli.html.

[28]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski..........

[29] Widacka H., „Schowanie w trunę ciała królewskiego,[interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/schowanie_w_trune_ciala_krolewskiego.html. 

[30] Żygulski Z., Dzieje zbiorów puławskich: Świątynia Sybilli i Dom Gotycki, Kraków, 2009, 43–50, 67 s.

[31] Už suteiktą informaciją dėkoju Pulavų Čartoriskių muziejui, Lenkijoje.

[32] Widacka H., „Schowanie w trunę ciała królewskiego......

[33]Ibid., Widacka H., „Schowanie w trunę ciała królewskiego......

[34] Puzinienė-Giunterytė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose.............88–89 p.

[35]Ibid., 89 p.

[36]Ibid., 91 p.

[37]Dzieje kolekcji książąt Czartoryskich [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://culture.pl/pl/artykul/dzieje-kolekcji-ksiazat-czartoryskich.

[38] Šį pulką klaidingai mini P. Kozlovskis „Rejestr pamiątek starożytnych i staroświeckich złożonych w Świątyni Pamięci Puławskiej“.

[39] Aleksandrowicz A., Różne drogi do wolności, Puławy Czartoryskich na przełomie XVIII i XIX wieku: Literatura i obyczaj, Puławy, 2011, 218–219 s.

[40] Sensacyjne odkrycie w Krakowie, to nie jest czaszka Jana Kochanowskiego [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://krakow.onet.pl/sensacyjne-odkrycie-w-krakowie-to-nie-jest-czaszka-jana-kochanowskiego/54s5m.

[41] Żygulski Z., Muzeum Czartoryskich: Historia i zbiory, Pulawy, 2009, 51 s.

[42]Poczet pamiątek zachowanych w Domu Gotyckim w Puławach, Warszawa, 1828 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://mbc.malopolska.pl/dlibra/docmetadata?id=16785&from=publication.

[43]Krzesło Szekspira i inne zdobycze księżnej Czartoryskiej [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://culture.pl/pl/artykul/krzeslo-szekspira-i-inne-zdobycze-ksieznej-czartoryskiej.

[44]Ibid., Krzesło Szekspira i inne zdobycze księżnej Czartoryskiej........

[45] Puzinienė-Giunterytė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose............91 p.

[46]History of The Czartoryski Museum [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.czartoryski.org/museum.htm.

[47] Janonienė J., Jonas Rustemas........10 p.

 

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia >>

Antrąją straipsnio dalį skaitykite čia >>


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*