Gegužė

A.Burneika. "Relax"

Nusprendusi parašyti apie lietuvių skulptūros situaciją remdamasi ką tik Vilniuje, Šv.Jono gatvės galerijoje, pasibaigusia paroda-konkursu „Metų skulptūra ‘09“, ir pradėjusi kalbinti joje dalyvavusius ir nedalyvavusius skulptorius, patekau į tas pačias pinkles, kaip ir jos sumanytojas skulptorius Marius Zavadskis.

Norėjosi pasidžiaugti darbų įvairove, pabandyti apčiuopti raidos kryptis ar bent povandenines sroves. Juk parodos organizavimo principai buvo patys demokratiškiausi, kaip tik tokie, apie kokius svajoja dailininkai: jokios atrankos komisijos, kiekvienas skulptorius gali pats pasirinkti, ką geriausio yra sukūręs pernai, ir būtent tą darbą parodyti publikai.

Tačiau vos įžengus į galeriją tapo aišku, kad suneštinės parodos modelis galbūt ir tinkamas nedidelio miestelio dailininkų parodoms, bet solidžios visos Lietuvos skulptorių (tapytojų, grafikų) ekspozicijos taip sukurti neįmanoma. Neatsitiktinai aktyviai dirbantis dailininkas ir gabus organizatorius Vilmantas Marcinkevičius prieš keletą mėnesių paliko Dailininkų sąjungos tapytojų sekcijos vadovo postą, kai išaiškėjo, kad daugumos sekcijos narių valia Vilniaus tapytojų apžvalginė paroda „Arkos“ galerijoje turi būti suneštinė – be jokios atrankos.

L.Strioga. "Neviltis"

L.Strioga. "Neviltis"O juk V.Marcinkevičius nuoširdžiai tikėjo, kad jeigu Lietuvoje yra iš tiesų daug gerų tapytojų, vadinasi, juos galima suburti ir suvienijus pajėgas rengti iš tiesų įdomias, ne tik pažintinę ar komercinę, bet ir meninę vertę turinčias  parodas. Panašu, kad ir M.Zavadskis puoselėjo panašias utopines idėjas. Jo manymu, tokio renginio tikslas – ne praėjusių metų skulptūros pasiekimų paroda, o draugiškas aktyviai dirbančių žmonių susibūrimas. Juk pasižiūrėjus į Dailininkų sąjungos skulptūros sekcijos narių sąrašą – skulptorių Lietuvoje daugybė. Tačiau parodiniame sostinės ir kitų miestų peizaže – jų darbų tik vienetai.

Beje, ir realiuose peizažuose jų daug mažiau, nei galėtų būti. Nuolat kylant pagrįstoms ir grynai emocinėms kritikos bangoms dėl Vinco Kudirkos bei kitų didžiavyrių paminklų,  taip pat vamzdžiu pakrikštytos „Krantinės arkos“, labai norėjosi pasižiūrėti, kokius dar darbus Lietuvos skulptoriai sukūrė jubiliejiniais krizės metais.

Tačiau pamačius parodą ir organizatoriams, ir menotyrininkams visiškai dingo noras apie ją kalbėti. Paaiškėjo, kad skulptoriams ne tik sunku susikalbėti, bet, tiesą sakant, ir kalbėtis nėra apie ką. Neatsitiktinai į parodos aptarimą, kuris turėjo baigtis geriausių darbų autorių apdovanojimu, nesusirinko net poros dešimčių žmonių. O juk vien parodos dalyvių – daugiau nei trys dešimtys.

M.Žaltauskaitė-Grašienė. "Skladukas"

Konkurso vertinimo komisijoje – aštuoni nariai. Dauguma jų menotyrininkai – Giedrė Mickūnaitė, Vidas Poškus, Kristina Stančienė, Dovilė Tumpytė ir Odeta Žukauskienė. Skulptorių kūrybą vertino ir jų kolega Stanislovas Kuzma, ir filosofas Antanas Andrijauskas, ir kultūrologas Almantas Samalavičius.

Tačiau tik Stanislovas Kuzma ir Dovilė Tumpytė dalyvavo parodos aptarime. Tiesa, neakivaizdžiai diskusijoje dalyvavo ir Kristina Stančienė, savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbusi išsamią parodos apžvalgą. Jos manymu, tai, kad „ kūriniai atrodo per daug nutolę ne tik nuo tradicinio, bet ir nuo šiuolaikinės skulptūros įsivaizdavimo, lemia bendrą anaiptol ne bendros, o mozaikiškos ir margos parodos įspūdį”.

Net ir tolerantiškasis S.Kuzma pripažino, kad nemaža dalis parodoje eksponuojamų darbų – ne skulptūros, o “daiktai, turintys meno požymių”. Tačiau jis pabrėžė, kad tokios bendros parodos – labai reikalingos, jos leidžia skulptoriams pamatyti savo kūrinius kolegų kūrybos kontekste. S.Kuzmos manymu, viena svarbiausių šiuolaikinės lietuvių skulptūros bėdų – jaunimo nenoras ar nesugebėjimas perimti lietuviškosios skulptūros tradicijos ar bent ryškiausių jos laimėjimų.

A.Vasiliauskaitė. "Marškiniai"

Tiesa, vos tai pasakęs, skulptorius prisipažino, kad ir pats jaunystėje su pasibjaurėjimu žiūrėjo į ideologijai tarnaujančius Konstantino Bogdano ar kitų vyresniosios kartos skulptorių darbus. Pasak S.Kuzmos, dėl tokios neigiamos nuostatos jis ir negalėjo įžvelgti bei įvertinti kolegų meistrystės ženklų.

Vis dėlto, kalbant apie lietuviškąją meno tradiciją, ne taip jau ir lengva atskirti grūdus nuo pelų. Net ir pernai atidarytos Nacionalinės galerijos ekspozicija nepajėgi atsakyti į daugeliui menininkų kylančius klausimus.

Štai skulptorius ir videomeno kūrėjas Deimantas Narkevičius įsitikinęs, kad be jokių kritinių komentarų Nacionalinėje galerijoje eksponuojama sovietinės Lietuvos dailė – tai tik meno raidos (ar tradicijos) imitacija. Pasak jo, “tai nėra meno raida. Tai yra tam tikri dailės kūrinėliai, kurie neatlaiko jokios tarptautinės konkurencijos. Jie yra įdomūs tiek, kiek jie buvo įdomūs tada, uždaroje visuomenėje“.

P.Gintalas

„Kūrybinė mintis šiandien yra labai toli pažengusi. Ji labai sudėtinga, sofistikuota. Ir jeigu tu gali šiek tiek į tai įsiterpti ir būti konkurencingas savo kūriniais, jeigu gali nenusileisti kolegoms iš kitų kraštų, tai yra didelis laimėjimas“, - kalbėjo D.Narkevičius, atsakydamas į radijo žurnalistės Gailutės Jankauskienės klausimus.

Į parodą „Metų skulptūra  ‘09“ užsukęs danų skulptorius Henrikas B.Andersenas, matyt, ir tikėjosi pamatyti lietuvių skulptorių darbus, kurie galėtų konkuruoti su kitų šalių menininkų darbais tarptautinėje meno erdvėje, bet apžiūrėjęs ekspoziciją akivaizdžiai nusivylė. Ne tik todėl, kad nerado daugelio iškiliausių mūsų skulptorių kūrinių. Nesudomino jo ir jaunimo kūryba, nors šiuo metu jis, kaip kviestinis profesorius, dėsto skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. „Man gaila tų žmonių, jie labai smarkiai atsilieka nuo šių dienų meno procesų“, - liūdnokai konstatavo danų menininkas.

Panašių minčių kilo ir parodos-konkurso vertinimo komisijoje turėjusiam dalyvauti Antanui Šnarui. „Vos kelių darbų idėjos atitinka septintojo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio problematiką. Kiti įklimpę dar gilesnėje senovėje“, - sakė jis. Paklaustas, kodėl nepanoro išrinkti geriausių kūrinių, A.Šnaras prisipažino, kad daugumos šio ypač margo konkurso darbų tiesiog neįmanoma palyginti. Juk neįmanoma nuspręsti, kas yra geresnis sportininkas, jei lyginsime slidininką su tenisininku.

R.Milkintas "Aplink ašį"

Tačiau nejaugi ir profesionalai negali įžvelgti nors vienos kokios nors tendencijos, kuri vyravo 2009 metų skulptūrų ekspozicijoje? Gali. Ir visi jie pritarė S.Kuzmai, pastebėjusiam, kad nemaža dalis eksponatų – ne skulptūros, o akivaizdžiai parduoti skirti daiktai, „turintys meno požymių“. A.Šnaro manymu, parodoje akivaizdžiai vyrauja komercinė skulptūra, todėl tame kontekste daug prasčiau nei galėtų suskamba ir vienas kitas geresnis konkurso darbas.

O skulptorius Robertas Antinis, nors ir sakė, kad visuomet linkęs žiūrėti į kolegas su meile, prisipažino parodoje „Metų skulptūra  ‘09“ įžvelgęs visas šiuolaikinės lietuvių skulptūros bėdas ir mąstymo nesklandumus. „Vyrauja tarybinių laikų „dekoratyvinės skulptūros“ supratimas ir kūrybos priemonės. Anemija, išraiškos ir idėjų trūkumas. Formos – neraiškios, užmojai – naivūs, priemonės – pasenusios“, - vardijo tas bėdas skulptorius. Paklaustas, kodėl 2009 metais Neries krantinėje Vilniuje pastatyto „Puskalnio“ nuotraukos jis nepasiūlė konkursui, menininkas sakė kūręs naują darbą būsimai parodai, todėl neturėjęs laiko tuo pasirūpinti. Tačiau akivaizdu, kad suneštinių parodų kokybė – lengvai nuspėjama iš anksto, todėl jose dalyvauti išdrįsta tik nedaugelis žinomų autorių. Ir tie dažniausiai  - vien iš kolegiško solidarumo ar noro „prasimankštinti“ prieš rimtesnius projektus.

Prieš aštuonetą metų, kai Kaune atsirado žymių skulptorių (tarp jų ir R.Antinio) sukurta “Skulptūrų zona”, menotyrininkė L.Kreivytė pastebėjo, kad “svarbu net ne patys geriau ir blogiau pavykę darbai, o mintį stimuliuojanti jų visuma, atverianti naujos patirties erdvę”. Ir pridūrė, jog “norėtųsi tikėtis, kad intelektualiai stimuliuojančios skulptūrų zonos Lietuvoje pradės plisti kaip tuščią puošybiškumą naikinantis virusas, pakirsiantis reprezentacinę didybės maniją”. Tačiau kol kas kaip virusas plinta tik komercinės skulptūros.

S.Kuzma. "Paminklas Jurgai Ivanauskaitei", fragmentas.

R.Antinio manymu, ypač jauni skulptoriai turėtų įsisąmoninti, kad menas negali būti vien dekoratyviu interjero elementu. Meno kūrinys turi būti aktyvus – veikti, provokuoti, erzinti žiūrovą. Tuo tarpu A.Šnaro manymu, svarbiausia suvokti, kad neįmanoma kurti dėmesio vertus darbus neišmanant šiuolaikinio meno konteksto. Juk neįmanoma kalbėti angliškai, jei niekada tos kalbos nesimokei. „Jei mūsų valstybė būtų finansiškai pajėgesnė ir galėtų tokį monstrą išlaikyti, matyt, būtų gerai pastatyti Vilniuje Gugenheimo muziejų. Juk tuomet bent jau smalsumo vedami ne tik žiūrovai, bet ir patys menininkai susipažintų su pastarųjų dešimtmečių meno raida“, - pusiau juokais svarstė A.Šnaras.

Čia tiktų įterpti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje rodomos parodos „Archyvas (Pohulianka)“autoriaus fotografo Algirdo Šeškaus pasvarstymus, kuriuos užrašė Malvina Jelinskaitė: “Lietuvoje meno smaližių mažai, dominuoja keli tradiciniai patiekalai ir vartojami jie vis tie patys. Ir tą „vamzdį“ prie Neries (Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“) nedaug kas „įkremta“. Stebiuosi (ir džiaugiuosi), kad mūsų archajiškoje visuomenėje toks vamzdis atsirado. Kai jį pamatau, pasidžiaugiu dėl mieste atsiradusių gurmaniškų patiekalų. Tokius patiekalus gaminome daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet valgytojų tuomet beveik nebuvo. O dabar tas vamzdis lyg ir pademonstruoja, kad valgytojų kontingentas keičiasi.”

A.Šnaro manymu, dabar būtų labai neatsakinga švaistyti lėšas utopinių muziejų projektams. Daug svarbiau sukurti sistemą, kuri sudarytų bent minimalias sąlygas aukštąjį mokslą baigusiems jauniems menininkams bent keletą metų dirbti tai, ko jie mokėsi, o ne sukti galvą, kaip prasimaitinti, kaip gauti „chaltūrų“, užsakymų ne grynojo meno, o dizaino ir reklamos sferose.

T.Vosylius. "Kūno tęsiniai" (Nr.2)

Iš tiesų, net trys iš keturių parodos-konkurso laureatų prisipažino, kad skulptūras kuria tik retkarčiais – simpoziumuose ar laisvalaikiu. Mat visą laiką suryja komerciniai užsakymai – interjero puošmenos, židinių apdaila. Retkarčiais – dar ir antkapiniai paminklai. Visa laimė, kad keletas jų šiemet gavo kūrybinę stipendiją. Kitaip nebūtų paprasta surengti laimėtą parodą.

V.Mockaitis. "Šventė"

Pasak D.Narkevičiaus, šiandien meninis gyvenimas yra gerokai intensyvesnis, todėl menininkas jau iki 30-ies metų privalo išsikovoti vietą po saule. „Modernizmo epochoje menininkai, sulaukę brandaus amžiaus – 50–60 metų, surengdavo savo kūrybinės apžvalgos parodą, ir visi galėdavo pasakyti: taip, šis žmogus įrodė, jog yra menininkas. Dabar taip nėra. Šiandien niekas nebeduoda tokio laiko kredito. Dar būdamas 25-erių privalai įrodyti, kad jau esi menininkas. Kitaip – pavėluosi“, - įsitikinęs puikiai šiuolaikinio meno sceną išmanantis ir sėkmingai joje įsitvirtinęs menininkas.

Matyt, būtų idealu, jei paroda-konkursas „Metų skulptūra“ skiltų į tradicinę suneštinę parodą (apie kurią niekas nediskutuoja) ir „Geriausio jaunojo skulptoriaus“ konkursą. Akivaizdu, kad „jaunasis tapytojas“, „jaunasis skulptorius“ ar „jaunasis tekstilininkas“  turi gerokai daugiau šansų gauti lėšų iš valstybinių fondų, nei savo neapibrėžtumu daugelį kultūros ekspertų bauginantis „jaunasis menininkas“. O prizas naujajame konkurse galėtų būti ne tik galimybė surengti parodą, bet ir šiokia tokia finansinė injekcija, padedanti jaunimui išsiugdyti imunitetą komercinio meno virusui.

Reportažą apie parodos laureatus skaitykite – www.kamane.lt: TARP GERIAUSIŲ 2009 METŲ SKULPTORIŲ – NET DU KAUNIEČIAI